2022 m. sausio 25 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Konferencija „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai: kultūra ir ekonomika yra draugės ar konkurentės?

2021-11-14
 
Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA), kurios narė yra ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, surengė konferenciją „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai", kurios metu kvietė menininkus padiskutuoti apie kūrybos ekonomiką ir meno poveikį visuomenei, apie sukuriamo meno vertę - ar įmanoma ją apskaičiuoti?
Ekonomikos darną griaunant šiandieninei suirutei, LMKA vadovas Jonas Staselis konferencijai pasiūlė temą, kurioje kūrėjai galėtų paieškoti atsakymų apie kultūros ir ekonomikos simbiozę. „Kas yra tikroji evoliucija? Kurti naikinančias jėgos ir dominavimo tradicijas ar galią ir žmogaus didžiąsias dorybes įgalinančius dalykus: išmintį, tiesą, tvirtumą ir saiko jausmą? Ekonomikai plečiantis į naujas sferas, nes įprastuose augimo cikluose ji dažnai išsisemia ir ieško naujų krypčių - susidaro vaizdas, jog verslas linkęs labiau ne mecenuoti, o komercinti meną ir kultūrą. Ateina laikas priminti, jog svarbi kūrybos dalis nėra matuojama tik kiekybiškai, kaip ir fundamentalusis mokslas, nors ji gali net inicijuoti pokyčius ekonomikoje, būti pritaikoma versle ar komercializuojama. Ekonomikoje dauguma santykių yra dominavimo santykiai. Kultūros dimensija buvo ta dimensija kuri saugojo visuomenę tik nuo prekinių santykių. Kultūroje skleidžiasi vertybės ir ugdomos asmenybės, lemiančios visuomenės raidą. Iš kūrėjų bet kuriomis aplinkybėmis - tiek ekonominiame pakilime, tiek suirutėse galima pasimokyti kaip išlikti autentiškais ir inovatyviais, net neapibrėžtumo sąlygomis. Kas yra evoliucija ir kas yra tikrasis progresas?" - savo mintis dėstė J. Staselis.
Kaip menininkai patys vertina bei supranta savo sukuriamą intelektinę pridėtinę vertę visuomenei? Ar menininkas ir menas vis dar reikalingi? Kaip įvertinti menininko ir meno sukuriamo socialinio pokyčio naudą? Ar menininkų sukuriamos kultūros paslaugos skatina ekonomiką ir kaip tai daro? Į šiuos klausimus ar bent dalį jų bandė atsakyti konferencijoje dalyvavę pranešėjai ir LMKA nariai, iš pasisakiusiųjų bandę išpešti argumentuotus atsakymus.
EKONOMIKOS SUKULTŪRINIMAS AR KULTŪROS EKONOMIZACIJA?
Pirmojoje konferencijos sesijoje „Kūrėjas ekonomikai" pranešimus skaitę prof. dr. Jūratė Černevičiutė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Socialinių mokslų daktaras, prof. Rolandas Strazdas vieningai sutarė, kad šiandien menininkas, kūrybiškumas ir ekonomika yra gana glaudžiai susiję. „Vis daugiau kalbama, kad kultūra labai svarbi, kad ji vis daugiau vietos užima visose gyvenimo srityse, taip pat ir ekonomikoje. Atsiranda tokia tema kaip kūrybiškumas netgi tose ekonominėje srityse, kurios tradiciškai buvo laikomos toli nuo kultūros arba kūrybos. Ekonomikoje ima rasti estetizacija, kurią vieni vadina dizaino kultūra, kiti - ekonomikos sukultūrinimu. Nors galima sakyti ir - kultūros ekonomizacija. Šalia kultūros sampratos išsiplėtimo plečiasi ir kūrybingumo samprata: ji nuolat perkonstruojama, permąstoma, nes keičiasi visuomenė. Kūrybingumas projektuojamas labai plačiai. Čia gali būti ir mokslas, ir verslas, ir technologinis kūrybingumas, ir kultūrinis kūrybingumas - šiandien visur galime atrasti kūrybingumo," - teigė dr. J. Černevičiūtė.
„Kai kurios valstybės bando įtraukti į savo BVP arba ekonomikos skaičiavimus ir kultūrą. Jūs minėjote, kad ekonomistai, menų ekonomistai, bando rasti formulių, bando rasti metodų, kaip apskaičiuoti būtent pačią kultūrą. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, ties kuria vieta reikėtų užbrėžti ribą? Čia minėjo, kad vaiko piešinys irgi traktuojamas kaip kultūra. Pikaso paveikslas irgi yra kultūra. Pagal apskaitos principus daiktas gali būti įvertintas, kai įvyksta sandoris, kai kažkas nuperka arba objektas yra parduodamas. Vien tiktai kažko sukūrimas dar nesukuria vertės. Ties kuria vieta reikėtų išbrėžti tą ribą tam, kad būtų galima įtraukti į valstybės ekonomikos paskaičiavimus?" - nuskambėjo klausimas iš salės.
„Manau, kad, visgi, yra profesionali meno kūryba, kaip aš jau minėjau, kuri išlieka. Bet yra ir saviraiška. Ta prasme, vaikas, kuris piešia, bando ieškoti savo saviraiškos priemonių. Vieni žmonės ieško per muziką, kiti - per dailę, dar kiti - per šokį. Spektras platus. Visuomenei yra geriau, kai joje daugiau išsilavinusių žmonių, turinčių geresnį meninį arba kultūrinį išsilavinimą. Nebūtinai kaip profesionalūs menininkai - jie gali būti labiau kūrybingi, pavyzdžiui, kaip informacinių technologijų specialistai arba kažkokie tai ekonomistai ir t. t. Tai eina į tai, ką jie vadina žmogiškuoju kapitalu. Tai yra netiesioginis poveikis. Galima matuoti tuo, kiek yra meno mokyklose mokinių, bet tai labiau kiekybinis matas. Tuo pačiu potencialiai įmanoma, kad į darbo rinką išeis daugiau kūrybinį potencialą turinčio jaunimo, nebūtinai kaip menininkai, bet kaip kūrybingi kitų profesijų atstovai," - atsakė J. Černevičiutė.
Prof. R. Strazdo pozicija atsispindėjo konferencijos ekrane paskelbtoje pagrindinėje jo pranešimo mintyje: „Menininkų dalyvavimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių kuriant sėkmingas „Wow" inovacijas". Susirinkusiems trumpai pristačius kada inovacija tampa „Wow" inovacija ir kokia menininko vieta jos kūrime, profesoriaus kalboje nuskambėjo nūdienos realijas atspindinti mintis: „Mūsų verslas vis dar nelabai supranta, kad dizaineris ar menininkas, kūrėjas turi atsirasti ne inovacijos kūrimo proceso pabaigoje, o pačioje pradžioje."
Konferencijoje svečiavosi Bratislavoje įsikūrusio Šiuolaikinio meno centro vadovė, Tarptautinės meno asociacijos prezidentė Andrea Křístek Kozárová. Ji kalbėjo tema „Skaičiavimo kultūra - vizualaus meno kūrėjo apibrėžimas, padėtis ir išmatuojamas indėlis į ekonomiką". Ekonomistai, finansų srities ekspertai, kalbėtis apie kultūros ir meno iniciatyvų finansavimus pradeda tik tada, kai yra kalbama jiems suprantama skaičių kalba. Tad koks realus kūrėjo indėlis į ekonomiką?
A.K. Kozárová susirinkusiems Lietuvos menininkams pateikė keletą skaičių, kaip gyvena kolegos Slovakijoje ir Skandinavijoje, pavadinusi juos „menininkų realybe". „Slovakijoje menas yra viena iš 5 prasčiausiai apmokamų pramonės šakų. Vidutinės menininko pajamos 2020 m. buvo 909 Eur, t.y. 80% vidutinių pajamų. Skandinavijoje vizualiojo meno atstovai dirba vidutiniškai 47 valandas per savaitę, 64 proc. jų uždirba mažiau nei 1300 eurus per mėnesį (vidutinės pajamos Švedijoje 2017 m. buvo 3828 Eur), 70 proc. negauna jokios kompensacijos, kai rūpinasi sergančiais vaikais, 50 proc. negauna jokios kompensacijos, kai patys serga, 67 proc. nėra mokama bedarbio pašalpa." Slovakijoje šiandien menininkai skleidžia tokias mintis: „Pirkite gyvų menininkų kūrinius. Mirusiesiems pinigai nereikalingi", taip pat - „Aš esu menininkas. Tai nereiškia, kad turiu dirbti nemokamai. Mes taip pat turime apmokėti sąskaitas, kaip ir jūs. Ačiū už supratingumą".
Ir tuoj pat priešpastatė kitus skaičius, santykinai palyginusi automobilio gamybą ir muzikos festivalį: muzikos verslas kuria kelis kartus didesnę mokesčių bazę: automobilio pridėtinė vertė yra 2106 Eur, muzikos festivalio - 10 002 Eur už koncerto bilietus ir kompaktinius diskus.
A.K. Kozárová pateikė vieną gražų pavyzdį. Spalio pradžioje Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchezas paskelbė, kad 2022 metais 18-mečiams paaugliams išduos 400 eurų vertės kultūros bilietą, kurį jie galės išleisti viskam - knygoms, koncertams ar bilietams į kiną. Tai dalis naujos programos, Ispanijai kainuosiančios 200 mln. eurų. Maždaug 500 000 paauglių gaus bilietą, parengtą Ispanijos kultūros ir sporto ministerijos. Ispanijos kultūros ministras Miquelis Iceta Llorensas sako: „Tai tarsi dovana 18-ojo gimtadienio proga, ir man patiktų, jei jie ją atšvęstų operoje ar klasikinės muzikos koncerte".
DALYVAUTI ETNOKULTŪRINĖJE INDUSTRIJOJE: PRESTIŽAS AR KANČIA?
Į šį klausimą savo pranešime bandė atsakyti dr. Vytautas Tumėnas, pabrėžęs, kad tautodailininkai vykdo itin svarbią edukacinę veiklą, keliančią tiek jų, tiek tradicinių amatų prestižą. „Vienas ryškiausių tautodailės kūrėjų dalyvavimo etnokultūrinėje industrijoje pavyzdžių yra tradicinių amatų centrai. Ypatingai svarbi jų funkcija - neformalaus švietimo ir mokymo programų vykdymas. Taip pat šie centrai atstovauja tautinio paveldo kūrėjų interesus: sudaro jiems sąlygas gaminti, realizuoti, populiarinti, rengti parodas, mokyti, skaityti paskaitas. Reikia pažymėti, kad centrai tampa solidžia dailiųjų amatų mokymo baze visuomenei ir būsimiems specialistams. Ir nors yra tautodailininkų, įkūrusių savo nuosavas dirbtuves, kuriose skleidžiasi jų talentas ir kūryba, tačiau dauguma, ypač tie, kurie gyvena nuošaliose kaimo vietovėse, neturi tinkamos galimybės sukviesti pas save į namus mokytis jaunuolius. Todėl tautodailininkai, suprasdami tokių amatų centrų ir dirbtuvių reikšmę savo įvaizdžio ir prestižo kėlimui, su džiaugsmu imasi aktyvios kūrybinės edukacijos, demonstracinės, parodinės ir prekybinės veiklos tokiose amatų centruose. Jie suvokia tai kaip tam tikrą auką, kaip pareigą visuomenei, pareigą tautodailės tradicijoms - jei nieko nedarys, tai amatas išnyks, bus užmirštas, niekas jo neperims. Tačiau kai kurie menininkai žiūri į tai kaip į kančią ir nemato prasmės netgi savo prestižo kėlimui, kadangi dalyvaudami toje ūkinėje industrinėje veikloje iš menininkų, kūrėjų, jie tampa tiesiog amatininkais."
ESTAI, PINIGAI IR MENININKO TAPATYBĖS PAIEŠKOS
Antrąją konferencijos sesiją „Kūrėjas visuomenei" pradėjo kultūros politikos analitikas Tadas Šarūnas, rimtai domėjęsis kūrėjo lauko ir biurokratijos santykiais bei sudėjęs visa tai į pranešimą „Valstybės ir kūrėjų santykiai: neįprastini ar kasdieniški?" T. Šarūnas rėžė tiesiai šviesiai: kultūros sektorius šiandien - vienas prasčiausiai apmokamų ir apdraustų darbų. „Jeigu esamą valstybės ir kūrėjų santykį perkeltumėme į įmonės/darbdavio ir darbininko/darbuotojo, tai, žiūrint į skaičius, gautųsi toks gana išnaudotojiškas santykis. Klausimas: koks yra prasčiausias, didžiausias socialinės rizikos ar prasčiausiai apdraustas darbas? Vaizduotėje iškiltų, pavyzdžiui, statybų sektorius ar kokie picų kepėjai ar dar kas nors, kas gauna atlyginimą vokeliuose. Bet, iš tikrųjų, ne. Tai yra kultūros sektorius. Būtent čia yra labai rimtų problemų su pripažintu kūrybiniu darbu ir jo apmokėjimu," - dėstė T. Šarūnas. Susirinkusieji kūrėjai, klausydamiesi garsiai įvardijamo to, apie ką seniausiai diskutuojama kultūros visuomenėje, tik liūdnai lingavo galvas.
Susirinkusiųjų nuotaiką prasklaidė poetė, žurnalo „Nemunas" vyriausioji redaktorė dr. Erika Drungytė, savo pamąstymus tema „Oro pagalvė ar fundamentas? Menininko vieta valstybėje" meistriškai įvilkusi į feljetono rūbą. Pranešimas tarsi gaivus oro gūsis išjudino klausytojus, kėlė ir juoko, ir pritarimo, ir apgailestavimo. Rimtą ir netgi, sakykime, neviltį keliančią problemą dr. E. Drungytė pristatė taikliai ir kiek sarkastiškai palyginusi Lietuvos ir Estijos valdžių požiūrius į kultūrą, menininkus, kūrėjus, daugiau dėmesio skyrusi kūrėjui-rašytojui. Tenka konstatuoti: estai ir vėl mus lenkia.
„Mes galime piktintis ir keiktis, trypti kojomis, kad, kai tik reikia valstybę kuo nors reprezentuoti, niekada nesibodima pasigirti šalies menininkų pasiekimais, kokiam garbiam svečiui įteikti dailės kūrinio, nuvesti į teatrą ar koncertų salę ir pan. Nes, va, buhalterių pasiekimais vargu ar nudžiuginsime. Šitai, kažkodėl, aišku ir bankininkui. Tačiau kasdienybėje menininkų kaip oro pagalvių panaudojimas bet kokioje kritinėje situacijoje greitai pamirštamas, ir vežimo ratas vėl stringa duobėje. [...] Svarstant biudžetą, paprastai Seime (Estijos - red. past.) pasisako trys tų metų svarbiausieji ministrai: 2019-aisiais tai buvo finansų ministras, premjeras ir kultūros ministras. Kurioje vietoje būna kultūros biudžetas svarstant metų biudžetą Lietuvoje?.. Taip, paskutinėje. Čia ir slypi atsakymas į klausimą: kas yra menininkas ir kultūra, apskritai, mūsų valstybėje. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad jei kultūrai skirtume antrą pagal dydį biudžetą tarp visų ministerijų, vis tiek mažai kas pasikeistų. Nes keisti, pirmiausia, reikia mąstymą, o tada - strategiją," - sakė E. Drungytė.
Konferencijos moderatorius dr. Liutauras Degėsys, paveiktas E. Drungytės feljetoniškų nuotaikų, pristatydamas dailės kritikę dr. doc. Ramutę Rachlevičiūtę, pašmaikštavo: „Šiandien ji kalbės įdomia tema „Kritikos vaidmuo meno projektų epochoje". Kaip sakiau, dailės kritikė kalbės apie dailės kritiką." Tačiau R. Rachlevičiūtė pakritikavo itin opų klausimą kultūros sektoriuje - individualių stipendijų skyrimą menininkams, kurie, pasak dailėtyrininkės, už jas sukurtus kūrinius parduoda privačioms užsienio galerijoms ar muziejams. „Visą laiką verkiame, kad nėra pinigų, bet iš tikrųjų, nėra strategijos ir mokėjimo juos išleisti. Atskleisiu tiek, kiek leidžia konfidencialumo dokumentų pasirašymas. Kiek teko dalyvauti Lietuvos kultūros tarybos ekspertų taryboje, įvairiose programose - negaliu pasakyti, kad nėra pinigų. Taryba vykdo savo funkcijas, ekspertai skiria pinigus. Tačiau yra faktų, verčiančių susimąstyti, kuo gyvename, kas mums svarbu. Skandalingas įvykis, kai ekspertai neskyrė pinigų „Baltijos simbolizmo" parodai, veikusiai Paryžiuje, Orsė muziejuje. Reikėjo daug triukšmo, daug diplomatinių žingsnių, kad būtų skirtas finansavimas, kad ta paroda įvyktų Lietuvoje. Kitas faktas - ekspertai neskyrė dėmesio M. K. Čiurlionio muziejaus šimtmečio paminėjimui - jokioms parodoms. Susimąstykime: iki ko mes susmulkėjome, kaip žemai nusiritome, kad kiekvienas įlindęs į projektą negalime matyti valstybinių interesų?" - klausė R. Rachlevičiūtė.
Dvidešimt penkerius metus su šia tvarka kovojanti dailėtyrininkė tvirtina, kad negalima menininkui šiaip projekto vykdymui skirti individualių stipendijų: „Pasakysiu, kodėl. Labai smagu metus ar dvejus gauti pinigus, daryti, ką nori, o po to tuos kūrinius parduoti privačioms Lietuvos, Amsterdamo ar Berlyno galerijoms. Kodėl mes švaistome tokius didžiulius pinigus? Kiek buvo siūlyta, bandžiau ieškoti bendraminčių, kad už tuos pinigus garbingai iš menininkų įsigytų kūrinius, kurie eitų į muziejų fondus. Fondai tušti... Per visą Nepriklausomybės laikotarpį į juos patenka vienetiniai, atsitiktiniai kūriniai."
Nemažai R. Rachlevičiūtės kritikos kliuvo ir tam, kokie kultūros projektai gauna finansavimą - tie, kurie nėra verti to, bet yra gražiai parašyti: „Galime skirti finansavimą menkaverčiams, bet naujiems projektams, nes gyvename projektų epochoje. Kuo daugiau projektų, tuo daugiau pinigų, o kokybė... mažai kam rūpimas klausimas - prioritetai prarasti. Tai galima pasakyti apie visus kūrėjus - yra nuvertintas profesionalus darbas. Su socialinėmis misijomis, konjunktūrinėmis temomis mes pasiklystame tarp trijų pušų. Kas kokį gudresnį žodį ar žodžio derinį sugalvos - tai išmuša iš vėžių. Individualias stipendijas, projektus ir gauna tie žmonės, ir tie dailininkai, kurių projektai gražiai parašyti. Šalia kuratoriaus, šalia vadybininko vaidmens atsiranda tikrai padedantys menininkui parašyti, aš žinau, mano daug kolegų iš to gyvena, reiškia, rašo. Stipendijas gauna tie žmonės, kurių projektai gražiai parašyti. Argi turime skirti tokius didelius pinigus, kad menininkas pasidarytų remontą? Taip dažniausiai būna. O fondai - tušti. Mano idėjos neįmanoma „pramušti" jau trečią dešimtmetį, kad būtų sudaryta komisija, kuri ateitų pas menininką į dirbtuves ir įsigytų vertingus kūrinius, papildytų fondus, o ne imtų tai, ką duoda pats menininkas - nes jis, dažniausiai, duoda tai, ko negali parduoti."
Pasak R. Rachlevičiūtės, kultūrai ir švietimui skiriama labai daug pinigų, tik kur jie „nueina" ir kaip yra paskirstomi? „Sumos didžiulės, jos galėtų būti skiriamos tam, kad menininkai sukurtų ką nors vertinga", - pabrėžė dailėtyrininkė.
NUO PINIGŲ LINK MENININKO TAPATYBĖS PAIEŠKŲ
Ar periferijoje gali būti menininkų? Ar miestelių ir rajonų centrų menininkai laiko save menininkais? Tokius kūrėjo savęs indentifikavimo klausimus pranešime „Maži menininkai mažuose miestuose?" iškėlė Renata Jančiauskienė-Karvelis, tyrimo objektu pasirinkusi Tauragės menininkus. Savo darbe pranešėja atskleidė, kad periferijos menininkai turi aiškią susiformavusią sampratą kas yra tikras menininkas: „Interviu metu paaiškėjo, kad vyresni tyrimo pateikėjai patį menininką yra linkę sakralizuoti. Galvojama, kad menininkas turi būti išskirtinė asmenybė, neatsiejamas nuo įvaizdžio ir sėkmės elementas - aukštas vertinimas visuomenėje. Taip mąstant - menininkas yra tik tas, kuris gyvena didmiestyje, kurį rodo per televizorių, kurio knygos yra knygynuose, kuris priklauso menininkų sąjungoms, turi menininko ar kūrėjo statusą, yra apdovanotas premijomis. Tokio menininko, tariamai, visi laukia išskėtę rankas."
Ar patys Tauragės, mažiausiai menininkų turinčio Lietuvos regiono, kūrėjai laiko save menininkais? Ar nėra kartų konflikto, tai yra - ar vyresnės ir jaunesnės kartos menininkų požiūriai sutampa? Kas trukdo pripažinti save menininku? „Pastebima, kad pati menininko sąvoka buvo nuvertinta, nuo jos išsisukinėjama, ieškoma neutralių sinonimų, kurie neįpareigotų. Pavyzdžiui, [...] apibūdina savo statusą taip: „Aš daugiau kūrėju save laikau, man menininkas tokia biškį lėkšta sąvoka, jau pasidarė banali sąvoka." Jaunesnės kartos pateikėjai menininko sąvoką interpretuoja kur kas laisviau. Gali būti, kad juos paveikė masinės medijos, kurios bruka „nuperkamas materialiai, įgyjamas tapatybes". Pavyzdžiui, nusipirkus dailės rinkinį, galima pasijusti menininku. [...] Kitus save identifikuoti kaip menininkus stabdo ne talento ar gabumų, meistriškumo stoka, o pinigų klausimas. Pavyzdžiui, 10 pateikėja svarsto, ar ji yra menininkė. Cituoju: „Nu kartais taip, o daugiausiai tai ne. Taip - tai laikau tai tokiu atveju, kai kažkokie renginiai vyksta ir pamatai darbo rezultatus. Tada supranti, kad, galbūt, tu menininkas. Bet kasdien - tikrai ne. Nes, kaip ir ta viena sąlyga, kad reikia iš to gyventi, aš gyvenu visai iš ko kito. Aš kartais tai laikau, kad tai labiau hobis yra gal, iniciatyva, veiklumas, kai daugiau pasieki, bet menininku nelabai savęs laikau." Paradoksalu, tačiau uždarbis gali būti priežastis, kodėl savęs ir nelaikyti menininku. Pavyzdžiui: „Nelaikau. Tai, ką aš darau, aš uždirbinėju pinigus. Tiesiog aš gyvenu iš to ir gerai gyvenu." Pripažinti savyje menininką pateikėjams trukdo ir psichologiniai barjerai. Tarsi suvokiama, kad būti menininku nebereikia kitų pritarimo, kad dabartiniais laikais juo gali būti bet kas ir bet kur, kad tai asmeninis pasirinkimas."
Nacionalinės premijos laureatui Deimantui Narkevičiui, skulptūros, kinematografijos atstovui, antrosios konferencijos dalies pabaigoje skaičiusiam pranešimą „Menininko įvaizdžio kaita - asmeninė patirtis", užkliuvo tai, kad pranešėjų kalbose nebuvo paminėtas nei vienas lietuvių menininkas, nebuvo ištarta nei viena pavardė - esą tokį „saviplakos aktą" jau seniai yra begirdėjęs ir yra „sunku išsėdėti, beklausant tokių graudžių monologų". D. Narkevičius mestelėjo po akmenuką į E. Drungytės daržą dėl išgirtų estų ir nepastebėtų lietuvių kitose meno srityse, pavyzdžiui, kinematografijoje: „Daug buvo išsakyta pastebėjimų, dalis jų yra teisinga ir t. t. Na, aš nežinau, ar šiemet Venecijos kino festivalyje buvo trys estiški filmai. Bet buvo trys lietuviški filmai. Kiekvienas apdovanotas kaip geriausias debiutas. Estai neturi geriausio aukščiausio apdovanojimo tame pačiame Venecijos dailės arba menų bienalėje.
Pavyzdžiui, aš savo šiuo metu kuriamą filmą pristačiau kad ir ne tokiame dideliame forume, bet vis tiek - Marselio kino festivalyje. Vystomų filmų programoje nebuvo nei vieno kito filmo iš centrinės ar rytų Europos. Ten visi diskutuoja, kalbasi kaip su individualiais kūrėjais, atvykusiais iš savo kultūrinį, tokį kaip imunitetą, turinčios šalies. Šalies kultūrinis veidas, savastis ir jos įtaiga yra pakankamai gerai sukurta. Kitas dalykas, ar tam yra panaudojamos visuomenines, kaip čia pasakyti, lėšos?"
D. Narkevičius pritarė R. Rachlevičiūtės požiūriui į kultūros projektų finansavimą, bet nesutiko su tuo, kad menininkui yra lengva parduoti savo kūrinius užsienio muziejams ar galerijoms: „Kūrėjas galėtų aplikuoti tiesioginį savo kūrybos rėmimą, pagrįsdamas tos kūrybos svarbą. Jeigu esi kviečiamas, sakykime, į didelį renginį ir negali jam gauti finansavimo, jeigu tos paraiškos neparašo kokia nors Lietuvoje registruota institucija, išskyrus stipendijos gavimą, mano manymu, daugeliui kūrėjų tai yra žeminanti padėtis. Šita pozicija turėtų būti ištaisyta. Dėl komercinio aspekto, ypač, sakykime, vizualiųjų menų lauke. Pabandykite parduoti iš gautos stipendijos sukurtą kūrinį. Bijau, kad jums nepavyks. Tam reikės žymiai didesnių pastangų negu gauti stipendiją."
„Meno tikslas yra valstybės kūrėjų kūrybingumo sklaida pasaulyje, būti konkurencingiems, matomiems. Iš esmės, tai vyksta ir labai sėkmingai vyksta", - baigė D. Narkevičius.
IR VISGI: KAS AŠ ESU?
Trečioji konferencijos sesija subūrė, pasak moderatoriaus dr. Rasiaus Makselio, kitų disciplinų atstovus, šiek tiek filosofus. Dr. prof. Nerijus Milerius filosofiškai pažiūrėjo į temą „Kam reikalingas menas?" ir, visuomenei nesutariant dėl meno, kas yra natūralu, kvietė bent išsaugoti tam tikrą meninį kriterijų. Anot N. Milerio, turėtų konkuruoti pačios meninės idėjos ir talentas, nes „kol liksime ideologinėse pozicijose, visuomenė tikrai nesusitars, vieni kitus kaltins klaidingos „Matricos" piliulės pasirinkimu".
Dr. Vytautas Rubavičius, prieš pradėdamas skaityti pranešimą „Menas medijų kapitalizmo sąlygomis", atsakė į sesijos pavadinimą-klausimą „Ar visuomenė yra menas?": „Visuomenė yra menas, meno gamintoja, meno vartotoja. Ir pati yra vartojama, tiktai nežinomos sistemos ir nežinomu būdu. Suvirškinama ir tiesiog išspjaunama kaip tam tikros atliekos arba nauji ištekliai, kurie vėlgi galimi toliau vartoti." Pranešime V. Rubavičius menininkus skatino nepasiduoti ideologiniam spaudimui ir transcenduoti prekinį-piniginį santykį bei išsakė nuomonę, kas yra tikrieji menininkai. „Labai lengva atsakyti. Tai turinio kūrėjai ir skleidėjai. Ar ne taip? Turinio kūrimas ir skleidimas yra pats vienas iš pelningiausių šiuo metu meninės veiklos ir kūrybinių industrijų barų, kaip ir projektai, susiję su komunikacija, kuri irgi yra turinio kūrimas ir skleidimas."
Šią mintį savo pasisakyme tema „Menininkas - žmogus: kas aš esu?" pratęsė dr. doc. Irena Eglė Laumenskaitė, uždavusi daugybę susimąstyti verčiančių klausimų: "Menininkas, iš tikro, kelia didelius klausimus klausdamas „Kas aš esu ir kas esi tu?" [...] „O kas aš esu tame gyvenime?" „Kokia mano paskirtis?" „Koks mano atsakas yra į šitą gyvenimą?" „Ar plaukti pasroviui, ar kažkaip tai ieškoti savo atsakymų ir šitai išreikšti menine forma?" Šiuos klausimus pirmiausia kelia menininkai, ne technologijų kūrėjai. Ir todėl, aš manau, kad menininkui šiais laikais svarbu yra ne tiek, kiek jisai valstybės remiamas kiek neremiamas, kiek jisai palaikomas, kiek ne, o pagrindinis klausimas yra „Ką aš noriu pasakyti, jeigu aš esu menininkas?", o tai reiškia kūrėjas. Kitaip tariant, mano tema suformuluota „Žmogus - menininkas. Kas aš esu?" ir galėčiau dar pridurti: „Kam aš esu?". Kas esame kiekvienas iš mūsų? Ar menininkai, ar kažkuo kitu užsiimantys ir kaip mes atsiliepėme į gyvenimo iššūkį, nes jisai mums duotas vienas. Ką mes atnešame į tą gyvenimą? Na, kad mažai, galbūt, pasiimame, yra kitas klausimas, bet ką mes duodame, jeigu mes esame subjektai? Ir todėl yra pagrindinis klausimas, yra: „Kaip mes patys save suprantame?" Čia labai daug kur skambėjo, kad kad mes save suprantame kaip objektus, kad visuomenė mus minko, riboja, neleidžia ir dabar visiškai ruošiasi pribaigti. [...] Ar mes esame iš tikro, kaip asmenys, besąlygiškai vertingi? Ar mes esame unikalūs, nes menas teigia unikalumą? Ar mes esame tiktai individualistai, kuri sėdi užsidarę ir laukia, kol kiti pripažins?"
PADĖJUS TAŠKĄ PRANEŠIMUOSE
Dr. doc. Irena Eglė Laumenskaitė: „Aš galvoju apie meno buvimą visais laikais ir apie tai, koks menas liko mums kaip paveldas. Sakykime, prieš tūkstantį metų arba prieš kokius kelis šimtus metų. Menas liko pats seniausias kaip nežinomo autoriaus. Kitaip tariant, liko pats menas ir tai jis ką kalba mums, o ne autorius. Liko tai, kad tais laikais žmonės negalvojo apie savo autorystę tiek, o apie tai, ką jie nori pasakyti. Kas jiems kyla iš vidaus, kad jie negali nekalbėti. Tai, man atrodo, irgi dar vienas klausimas..."
Dr. Vytautas Rubavičius: „...dar norėjau pasakyti, kad vienas iš tų iš tokių dalykų, kuris sugeba transcenduoti ir peržengti, iš didžiųjų menų, tai vis dėlto išlieka kinas. Jau Leninas, sakė, kad kinas yra pats paveikiausias menas, ir tą patį patvirtino Bernice‘as jau trečiajame dešimtmetyje, kad amerikiečių sąmonės inžinerijos pagrindinis instrumentas yra Holivudas ir kino menas. Bet ir šiuo metu jis išlieka ne tik sąmonės inžinerijos dalykas, bet ir perdėm filosofinis dalykas. Rodydami jie kelia klausimą: kaip mes taip galime gyventi ir kodėl mes taip nusigyvenome? Dvasiškai, technologiškai išaugome į tą technologinį monstrą, kuris įvaldė jau mus pačius kaip kaip gyvybės išteklius."
Ar šiuolaikinis kinas gali numalšinti tą filosofavimo poreikį? Ar, vis dėlto, tai yra tų kolektyvinių mitologijų projekcija? Dr. prof. Nerijus Milerius: „Šioj vietoj man kažkaip žymiai smagiau yra kalbėti kaip žmogui, kuris jau turi reikalą su kino kūryba, o ne vien filosofui. Nes aš esu prisidėjęs prie vieno scenarijaus. Tada, kaip bendrarežisierius pabaigiau kolegos a.a. Audriaus Mickevičiaus filmą apie nuteistuosius iki gyvos galvos „Pavyzdingas elgesys". Esu dabar padaręs dar vieną dokumentinį filmą, kuris vadinasi „Gyvenimas po mirties". Apie aktorius, kurie vaidina mirtį kine. Tai jau šiek tiek galiu kalbėti iš vidaus ir, teisybę sakant, kažką norėdamas sakyti tarsi tęsčiau ten, kur aš pabaigiau. Aš sakiau, kad konkuruoja meno idėjos, ir tuo aš visiškai tikiu. Ir realiai, patį didžiausią pavojų matau tokioje masinėje uniformizacijoje, kuri veikiausiai yra ekonominio pobūdžio. Kas įsivaizduoja, kaip veikia kino rinka, tai žino, kaip tai yra: kai pradedi vystyti tam tikrą idėją, važinėji po tuos vadinamuosius forumus, kur pristatinėji savo idėjas ir kiek ten dažniausiai gauni pastabų, jos yra būtent ekonominės. Medijų produktai yra standartizuojami, turi tam tikrą modelį, kuris yra ekonominis. Kodėl? Todėl, kad serijinius visada yra žymiai patogiau ir žymiai pigiau konstruoti negu į individualius. Daiktai visada pigesni už tuos individualius meninius amatininkų padarytus kažkokius daiktus. Tai panašiai tada veikia ir kino rinka, ji nori tokių atpažįstamų produktų, ir apeliuoja būtent į tokią prekinę logiką. Jeigu mes nueisime į parduotuvę ir pieno pakuotėje usipirksime kefyrą, tai mes pasipiktinsime. Todėl žmonės ir sako - duokite mums aiškumo. Mes norime atpažįstamų schemų. Ir tada prasideda būtent individuali kova, kuria aš labai tikiu. [...] kai pradedi kalbėti tuo pačiu filmu, filmas yra tam tikra meninė kalba. Tai net ir piktai nusiteikę žmonės truputį susimąsto. Jeigu iš šimto žmonių susimąsto keli, tai yra labai puiku, ir tokių atstumtųjų, nereikalingų, nurašytų žmonių iš tikrųjų yra be galo daug. Man ir tikrai yra brangus momentas, kada menas pradeda kalbėti apie tokius žmones [...] kai menas pradeda kalbėti apie šitas temas, man asmeniškai atrodo, yra labai stipru. Tai čia aš ne tik nekeliu sau jokio klausimo, ar menas reikalingas, ar ne. Aš aišku, sakau, reikalingas todėl, kad tai yra pilietinio pasipriešinimo ir socialinio aktyvizmo forma. Bet jeigu kas nors man dabar norėtų įrodyti, kad vienintelis menas gali būti tik socialinio aktyvizmo menas, tai aš tikrai niekada nepritarčiau šitai tezei, nes tai būtų ne kas kita, kaip bandymas vieną modelį ar vieną schemą primesti visiems kitiems ir sakyti, kad prašau, būkite tokie kaip mes, reiškia uniformizuotos meno formos visada primena savaime suprantamą tą diktatą, kurį mes norime sukritikuoti. Žodžiu, mene, žiūrėdamas iš vidaus, aš tikrai tikiu įvairovę ir ta menine rezistencija. Nepaisant to, kada, aišku, kinas yra industrija ir bet kokioje industrijoje, tai yra kolektyvinėje veikloje turi žaisti tą kolektyvinį žaidimą. Bet ten yra daugybė individualių apsisprendimų, kurie iš tikrųjų yra tavo sąžinės reikalas."
Ar Lietuvos kontekste gali matyti, kad menininkai pajėgūs susivienyti, kad įtakotų politikus? Dr. Vytautas Rubavičius: „Menininkai nesusivienys, nes nesusitars tiesiog. Nes per daug gerai ideologizuoti. Ir, beje, menininkai yra ne tokie jau individualistai. Šiuo metu menininkai yra projektų rašytojai. Šioje plotmėje visi yra konkurentai. Tai konkurentams yra labai sunku susitarti." Dr. doc. Irena Eglė Laumenskaitė: „Manyčiau, kad mes netaikykime į tokius didelius dalykus, šitaip matydami mes nieko nepaveiksim. Mes veikėme iš tikro, labiausiai, savo gyvenimu, kažkokiais konkrečiais darbais. Ir jeigu susitelkiame irgi kažkokiam geram dalykui. Nereikia tiesiogiai kovoti prieš politiką ir prieš ideologiją. Vienintelė kova yra tiesiog liudyti kitokį buvimą. Nes žmones tai šitas buvimas traukia, o ne ideologijos ir ne kovos. Žmogus yra lankstus ir supranta, mąsto. Galima ieškoti tų būdų, tų formų. Mūsų kryptis, tikslas, savęs supratimas - tai mus mus veda, o ne mūsų skundai kaip čia mums sunku gyventi." Dr. prof. Nerijus Milerius: „Aš asmeniškai labai bijau visada tokių apibendrinimų. Kolega iš salės, klausė, ar gali menininkai kažkaip susivienyti ir tada paveikti politiką. Man baisus vaizdas iš karto pasirodė. Ta prasme, aš bijau tokio menininkų susivienijimo, nes nelabai žinau, ko čia iš viso to tikėtis. Kodėl taip yra todėl, kad čia yra tam tikra generalizacijos forma."
J. Staselis: „Prieš konferenciją atlikome apklausą, kaip patys menininkai supranta kuriamą vertę ir ir kaip ją galima būtų galbūt apskaičiuoti. Vienas iš atsakymų buvo, kad Antanas Baranauskas pabandė apskaičiuoti pragaro tūri, bet nepavyko. Tai norėčiau paklausti, ar rado atsakymą konferencija?" Dr. Rasius Makselis: „Man konferencija buvo labai naudinga, nes pasitikrinau vieną tokią savo abejonę. Kiek man teko gilintis į įvairiausius kultūros politikos dokumentus, strategijas, pradedant UNESCO ir Europos Sąjunga bei baigiant nacionaliniu lygiu, labai dažnai susidurdavau su tokia aksioma, kuria dauguma tų dokumentų remiasi. Kai yra kalbama apie meno kūrinį, jį galima analizuoti iš ekonominės ir iš vertybinės pusių. Yra tokia simbolinė vertė ir ekonominė vertė. Tos abi vertės turi savo logikas atskirai, bet jos visada yra kartu. Ir kultūrinis simbolinis aspektas, ir ekonominis - kiekvienas judesys, kiekviena apraiška turi abidvi šias puses. [...] Bet aš visada abejoju: ar tas atskyrimas yra naudingas pačiam pačiam žmogui, bandančiam susivokti šitam pasaulyje ir, sakykime, konkrečiai menininkui? Nes iš tikrųjų, man atrodo, tų dviejų verčių supriešinimas yra toks šiek tiek supaprastintas veiksmas. Jis patogus tiems, kurie nori skaičiuoti, nes ekonominę vertę paskaičiuoti galima, vienaip ar kitaip. Simbolinės vertės paskaičiuoti neišeina. Galima kažkaip kokybiškai aprašyti, interpretuoti, pasitelkiant sociologines, kultūrologines nuostatas ir t. t. Bet iš tikrųjų, jeigu mes žiūrime į visą kultūros ir meno lauką ir tuos kūrinius, kurie tenai yra, šitos dvi vertės yra tiesiog neatskiriamai sulydytos. Pinigai patys yra simbolinis dalykas, tai yra kultūros pagimdytas reiškinys, pinigai kaip vertės ženklas - tai jau yra kultūros artefaktas. Tuo tarpu simbolinė pusė, įgavusi kažkokias tai galios raiškos pavidalus, automatiškai pradeda generuoti ekonominę vertę ir t. t.. Taip sakant, galbūt, medijų filosofijos požiūris yra teisingesnis, kur nėra to atskyrimo."

Taigi, ar įmanoma apskaičiuoti meno vertę? Ir kuo ją skaičiuoti - eurais, metrais, kilogramais? Menininko atsakymas paprastas: „O kaip apskaičiuoti, kiek žmonių padarei laimingais?"

 

Rubrika "Savaitės tema" yra SRTRF projekto dalis.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-12-27 12:01
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media