2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Rytis Sabas: „Aš norėčiau, kad išnyktų kalbinės sienos. Visų pirma, galvose“

2020-12-21
 
Rytis Sabas

Rytis Sabas

Prestižinės žurnalistinės Vytauto Gedgaudo vardo premijos laureatas RYTIS SABAS pasakoja apie rašomą naują knygą, apie planus kurti serialą ir naujus „Gaono kodo" atradimus. Rytis neslepia, kad jei šiandien jam iš naujo reikėtų rašyti knygą „Gaono kodas", ji būtų papildyta naujais personažais ir įvykiais. Tačiau tai, ko nespėta padaryti šioje knygoje, kūrybinėse dirbtuvėse virsta naujais planais ir projektais. Apie pandemiją ir kūrybą, apie praradimus ir atradimus kolegą Rytį kalbina DAINIUS RADZEVIČIUS.
D.R. Šiandien mes kalbamės su Ryčiu Sabu, norėjau sakyti su žurnalistu, tačiau turbūt reikėtų sakyti, kas su romanų rašytoju ir galbūt ir kino kūrėju, nes kolega Rytis iššovęs beveik su penkiais knygos „Gaono kodas" tiražais, gavęs ir žurnalistinę Vytauto Gedgaudo premiją, savo veiklos nestabdo ir uždarytas namuose toliau kuria. Ir turbūt pradėkime nuo to, kad viešoje erdvėje pasirodė žinia, kad „Gaono kodas" gali pavirsti kino filmu. Ar tai tiesa? Ir kodėl knygą reikia „supopsinti" iki serialo?
R.S. Tau iš karto paprieštarausiu, dėl to kad „supopsinti" knygą iki serialo. Vienas dalykas, kad kino scenarijus ir serialas yra visiškai skirtingi dalykai, nes serialas suteikia galimybę parodyti kiek iš tikrųjų yra gilūs personažai. Tai knygoje atrodo, kad jie tiesiog veikia, mašinaliai, ir taip toliau. Bet kaip pamąstai, kas skatina tuos veiksmus, jų reakciją tuo ar kitu atveju, tada supranti, kai tai gilesnės asmenybės, negu galima nutuokti. 
Kalbant apie serialo kūrimą, tai jis šiek tiek nusikėlė. Kadangi Kino centras suteikė finansavimą net nesvarstęs scenarijaus, tai tie darbai nusikelia iki pavasario. Sutartis yra pasirašyta su prodiuserine kompanija. Viskas gerai, numatyti procesai, numatyti žmonės, viskas, kaip sakoma, ant bėgių. Taigi tas serialas bus ateityje. O sukurti reikia dabar. Aš sėdžių namuose ir kūriu. Ir man tai patinka. 
Tu dar sakai, kad į mane reikia kreiptis ir kaip į rašytoją, tai aš tikrųjų ir žurnalistas. Žurnalistikos tikrai nepalikau. Šiuo metu dar redaktoriauju Lietuvos krepšinio federacijos žurnale „Krepšinio namai". Dabar kaip tik išeina naujas žurnalo numeris, taigi tenka jam daug rašyti, daug redaguoti. Tai žurnalistika yra visada šalia, greta.
D.R. Ryti, aš ne be reikalo paprovokavau su žodžiu „supopsinti". Daug diskusijų vyksta tarp kultūros, meno žmonių ir šiandien, kas yra didžioji kultūra, populiarioji kultūra, kas yra mėgėjų kultūra ir „Gaono kodas" mano giliu įsitikinimu yra šiokia tokia provokacija, nes kiek mačiau viešų pasisakymų, pristatymų, tu labai aiškiai sakiai, kad ieškojai sėkmės formulės ne tik kaip parašyti knygą, bet kad ji būtų ir skaitoma knyga. Ir galbūt apie tas asmenybes, Lietuvos žmones, kurie yra mažai žinomi, primiršti ir tu specialiai ne tiek „popsinai", kiek ieškojai formato, kuris galėtų būti populiarus. Todėl aš provokuodamas tavę, to klausiau, ar vis dėl tu galėtum dabar patvirtinti, kai jau gal penktas knygos tiražas išėjo, ar tai yra ta sėkmė, kuri teoriškai leistų pasakyti, kad viskas čia buvo gerai? Ar tavo ieškojimai serialo, galbūt tęsinio su Drakono reikalais, su naujają knyga, kurią, kaip matau, rašai, reiškia tik tam tikrą tavo kūrybinio kelio pradžią? Kad tu ieškai galimybės tęsti tą kūrybą, o ne baigti kažkokias etapais. Ar galima teigti, kad, kaip sakant, didis kūrėjas savo darbą padarė ir eina pailsėti?
R.S. Taip, aš renkuosi „popsines" formas, kad daugiau žmonių susidomėtų tam tikra istorija ir su „Gaono kodu" mano misija nesibaigė. Aš turiu ką papasakoti žmonėms. Aš turiu papasakoti tas istorijas, kurių mes neįvertinome. Mes neįvertinome tų žmonių, kurie gyveno čia, Lietuvoje ir padarė įtaką visam pasauliui. Ir ne tik apie žydus. Mes turime labai daug didikų, vizionierių, netgi tų pačių masonų, kurie kūrė daugybę dalykų. Ir dabar būtent „Drakono uodega" būs apie tai. Apie tuos žmones, kurie gyveno Lietuvoje. Aš kalbu ne apie tą valstybę, kuri yra apibrėžta kalbiniu principu. Bet ir apie Baltarusiją, Ukrainą, dalį Lenkijos, kur irgi buvo Lietuva. Ir tie žmonės save laikė lietuviais, nors lietuviškai ir nekalbėjo. Mano misija dabar yra parodyti, kad ši Lietuva, kurioje ne vis kalbėjo lietuviškai, sugebėjo būti Europos kultūros ir politikos centru, netgi ramybės oaze, tuo metu, kai visa Europa skendėjo karuose.
D.R. O kodėl tokią misija ėmiesi, nes, atvirai kalbant, šiemet daugelis, ypač žurnalistų, metasi, jei ne prie viruso istorijų, tai prie įvairių apokaliptinių scenarijų, kurie dabar greičiausiai griebiami visuomenės. Nes kovido istorija, mano galva, leidžia labai lengvai pasibelsti į žmonių jausmus. Tu, panašu, kad ieškai visai kitokių scenarijų, ramybės oazių, vizionierių, kurie pasaulį mato gerą. Ar specialiai neeini koją kojon su viruso istorija, ar manai, kad tavo kūrybinis kelias neturėtų gyventi tiesiogiai su covidų?
R.S. Aš covidą laikau vieną iš etapų, kuris praeis. Jis liks istorijai. O ta istorija, kurią mes turime ir galime didžiuotis yra šalia mūsų. Tik gaila, kad mes jos nematome, tik skaitome žinias apie karantiną. Kažko bijome ir vengiame pagalvoti apie tai, kad ir seniau buvo marai, kiti dalykai, nebuvo tokios medicinos, kurią turime dabar, tačiau žmonės žiūrėjo į priekį, jie kūrė istoriją nepaisant visų tų dalykų. Dabar mes gyvename ant tos istorijos, 
Aš noriu parodyti, kad žmogus turi matyti plačiau, suvokti viską plačiau ir kurti, o ne užsidaryti ir panikuoti. Netgi pandemijos metų, karantino metu, aš manau, kad tas žmogus, kuris nekuria, tai jis vegetuoja, o vegetacija veda į mirtį.
Kalbu apie kūrybą, ne tik dėl to, kad reikia kažką rašyti. Gali kažką kitą veikti, gali sumeistrauti, gali kažką sukurti, gali judėti. Kaip anksčiau buvo vertinama gyvybė? Iš pradžių fizinė jėga, to to intelektas, visai neseniai - emocinis intelektas, o dabar gyvybingumas žmogaus, kiek jis sugeba nudirbti darbų per tam tikrą laiką. Kuo jis gyvybingesnis, tuo vertingesnis. Ir aš manau, kad tai naujoji vertybė, kurią mes visi turime suvokti.
D.R. Ryti, aš ne be reikalo prakalbau apie pandemiją. Nes politikai, žiniasklaida kalba apie žmonių išlikimą. Žmonėms siunčiama siaura žinutė: pasilikite namuose, nejudėkite ir gal viskas čia praeis. Taip, kaip tu sakai, susidaro įspūdis, kad gal mes primiršome, jog žmonės šimtmečiais gyveno gana uždarą gyvenimą. Pavyzdžiui, aštuonioliktame amžiuje, kai žiemą sutemdavo vakarais, nieko kito nelikdavo, kaip užsidarius namuose megzti, pinti, dar kažką kurti. Dabar tarsi siūloma grįžti į senus laikus. Bet dabar kitos techninės galimybės, gyvenimo kokybė.
R.S, Taip, techninės galimybės yra didelės. Sėdint namuose galima susisiekti su visu pasauliu. Štai ir dabar šnekames, matome vienas kitą, o abu sėdime savo namuose. Dabar dar reikia įjungti fantaziją. 
D.R. Suprantu, kad tau pavyko su „Gaono kodu" įjungti fantaziją. Dar truputį norėčiau tave paprovokuoti, klausdamas paprasto dalyko. Ar yra čia kokia nors labiausiai išprotėjusi idėja, kuo galėtų virsti tavo „Gaono kodas"? Ar Drakono linija ateityje, ar tu laikysies nuosaikios pozicijos? Ar turi keistą idėją išprovokuoti visuomenę prieštaringiems jausmams? Juk knyga šiandien apie Lietuvos istoriją susilaukdavo sėkmės, tik kai durdavo į labai skaudžias temas ir tiesiog provokuodavo?
R.S. Ką aš norėčiau pasiekti? Aš neturiu konkrečios idėjos, bet pagrindinė mano mintis - norėčiau pasiekti, kad išnyktų kalbinės ribos tarp tų žmonių, kurie gyvena mūsų valstybėje. Kaip mes galvojame: tu - lietuvis, tu - rusas, nors mes visi esame lietuviai. Lietuvių kilmės lietuviai, rusų kilmės lietuviai, žydų kilmės lietuvis. Mes visi gyvename toje pačioje valstybėje, bet mes ją sukūrėm kalbiniu pagrindu. O tai yra blogai. Mes suskaldėme istorinius ryšius. Aš norėčiau visą tai pakeisti.
D.R. Kitaip tariant, Ryti, aš gyvenu Pilaitėje, Vilniaus mieste, mes turime tokią kebabinę, kurioje dirbantys kurdai puikiausiai kalba lietuviškai. Ir daug metų. Kai jų paklausi, iš kur jūs, atsako - iš Turkijos, o dabar jau lietuviai. Lietuva dvidešimto amžiaus pradžioje ir dabar turi visiškai kitą viziją.
R.S. Taip, aš norėčiau, kad išnyktų tos kalbinės sienos. Sienos pirmiausia savo galvose. Kai buvome su žurnalistais Biržuose, diskutavau su dabartinio Seimo nariu Valkiunu. Jis sakė: Lietuva lietuviams ir panašiai. Suvokime Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno daug žmonių, kurie nešnekėjo lietuviškai, kurie kartu su lietuviškai kalbančiais lietuviais kūrė mūsų istoriją. Tai kodėl mes turime nukirsti tą šaką, palikti juos nuošalėje ir sakyti, kad viską sukūrė lietuviškai kalbantys lietuviai. Reikia pakeisti tą mąstymą. Tada tos sienos sugrius mūsų viduje. Tada atsivers sienos su ta pačia Baltarusiją, Ukraina...
D.R. Grįžkime prie „Gaono kodo". Manau kartais jį paskaitai. Ar būtum dabar ką nors jame pakeitęs, įdėjęs ar išbraukęs?
R.S. Taip, aš, rašydamas kino scenariajaus apmatus, dar porą kartų perskaičiau knygą. Supratau, kad tikrai būčiau ją papildęs, nes per tą laiką sužinojau daug naujų dalykų vesdamas Vilniuje ekskursijas pagal Gaono kodą. Tikrai būčiau įdėjęs apie Vilniaus Šindlerį, kuris išgelbėjo pusatro tūkstančio žydų, nacį, esesininką, kuris sugebėjo išgelbėti tiek daug žmonių. Būčiau įdėjęs daugiau žinių apie žydų slapstymąsi karo metu ir žmones, kurie nebijant mirties grėsmės, slėpė nuo nacių žydus. Plačiau parašyčiau ir apie patį Gaoną, nes dabar apie jį sužinojau žymiai daugiau vesdamas ekskursijas kartu su turbūt geriausiu ekskursijų vedėju, litvaku Mariumi Galadausku. Jam labai esu dėkingas. Galų gale susipažinau su daugeliu žydu, kurie ne tik dalyvaudavo šiose ekskursijose, bet ir papasakodavo naujų dalykų. Dabar „Gaono kodo" knyga būtų du kartus storesnė.
D.R. Puiku, vadinasi „Gaono kodas" dar turi gražią perspektyvą. Jei ne kine, tai kitame tavo projekte. Ir , Ryti, paskutinis klausymas. Ką galėtum, artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems Metams, palinkėti savo skaitytojams?
R.S. Atraskite savyje kūrėją. Nebūtinai rašydami. Tai ko gero svarbiausias palinkėjimas.
D.R. Ačiū už pokalbį.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-12-21 13:06
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Saulius

2020-12-31 12:45

Teisingai. Kas Lietuvoje - tas lietuviai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

ABC

2020-12-23 10:16

Tegyvuoja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media