Savaitės tema

Kalbos išsaugojimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tautos išlikimu. Vargu, ar verta kartoti žinomas tiesas apie savo kalbos puoselėjimą. Tad kodėl vėl apie tai prašnekome?

NUO MEŠKOS ANT VILKO...

Nesu kalbininkas nei kitoks kalbos specialistas. Pasikliauju žurnalistikos studijomis Vilniaus universitete, kur, kaip ir daugelis plunksnos brolių, praėjęs tankų Aldono Pupkio, Juozo Pikčilingio ir kitų mokslininkų kalbos kontrolės rėtį. Vienas mus mokė tarti garsus ir žodžius, kitas - tobulinti kalbos stilių. Vienas vydavo iš įskaitos už neteisingai tariamas balses arba sukirčiuotą „KAunas", kitas bardavo už skolinius, žargoną ir neteiktinas tarmybes. 

KUMŠČIU PER ABĖCĖLĘ

Galbūt pasirodysiu kaip senas bambeklis, bet baimintis išsakyti savo nuomonę apie lietuvių kalbą reiškia abejingai stebėti jos menkinimą. O juk sakoma, kad kalba yra vienas pagrindinių tautos ramsčių. Apie jos išsaugojimą reikia šaukte šaukti, nes, antai, naujoji valdžia sutinka, kad ji būtų nustumta į šalį. Štai Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, prisidengusi tebesitęsiančiu karantinu, pasirašė įsakymą, kuriuo visi šių metų abiturientai atleidžiami nuo lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos, laikomos prieš privalomą egzaminą. Anglų kalba paliekama kaip buvusi, o lietuvių - brukama į pašalį. 

YPAČ SVARBI LRT MISIJA

Taigi, pasvarstykime, nuo ko prasideda gimtosios kalbos griovimas? Akivaizdu, kad jos puoselėjime pirmeiviu turėtų būti Nacionalinis radijas ir televizija. Nesergame senų laikų nostalgija, bet net sovietinės okupacijos ir svetimos kalbos įsigalėjimo laikais lietuviškos šnekos gryninimui buvo sutelktas didžiulis dėmesys. Nesileisdamas į televizijos ir radijo žurnalistų kalbos detales, geriau pakalbinau keletą jos specialisčių, kurios betarpiškai dalyvavo šiame švarinimo bare.

Jūratė Sofija Laučiūtė, kalbininkė, visuomenės veikėja, humanitarinių mokslų daktarė:

2000 - 2001 m. Nacionalinio radijo ir televizijos (NRT) vadovų trijulė - Vaidotas Žukas (generalinis direktorius), Romas Jankauskas (TV direktorius) ir aš (Radijo direktorė) buvome paskutiniai dažnai besikeičiančių vadovų grandinėlėje, kuri ne popieriuje, o nuoširdžiai stengėsi įgyvendinti NRT kultūrinę, šviečiamąją, patriotinę misiją. Ir svarbiausia tos misijos kryptis buvo skleisti taisyklingą, švarią valstybinę kalbą. Ir TV, ir Radijas turėjo specialius kalbininkų (kalbos redaktorių) etatus, kurių užduotis buvo klausytis diktorių, žinių pranešėjų, laidų vedėjų kalbos, tarties, fiksuoti klaidas, jas nurodyti „kaltininkams", o tie turėjo mokytis, kad klaidų nekartotų. Radijuje tokias kalbos „eksperto" pareigas ėjo Mindaugas Rastenis. Kiekvieną savaitę, pirmadienio rytais, kai padalinių, redakcijų vadovai rinkdavosi aptarti praėjusios savaitės darbų ir planuoti prasidėjusios savaitės užduotis, visada būdavo išklausomos ar M. Rastenio, ar kitų kolegų išgirstos klaidos, kalbos netikslumai. Kas buvo svarbu? 

Irena Smetonienė, kalbininkė, profesorė, ilgą laiką koordinavusi kalbos klausimus LRT:

Kalba paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį LTV išgyveno pačius geriausius laikus. Labai aiškiai buvo suvokta, kad tauta be kalbos negali egzistuoti, ji nieko brangesnio kaip laisvę ir kalbą neturi. Kalbos kokybė buvo ne tik ten dirbusių kalbininkų (iš pradžių po vieną radijuje ir televizijoje), bet ir visų eterio darbuotojų tikslas. Kalbininko darbas buvo surašyti laidos vedėjo daromas klaidas, paaiškinti, kaip turi būti sakoma taisyklingai, o eterio žmonių - stengtis tų klaidų nebedaryti. Tokie lapeliai pasiekdavo kiekvieną, neskiriant, ar tai ryški „žvaigždė", ar pradedantis sporto komentatorius. Noras skleisti taisyklingą kalbą buvo toks didelis, kad kalbininkė sėdėdavo net per „Atgimimo bangos" laidą ir po jos lapelius su klaidomis išdalindavo laidos dalyviams. Tikrai ne paskutinėje vietoje kalba buvo ir LRT vadovybei. Pavyzdžiui, tuo metu per televiziją buvo transliuojama savaitinė laida „Mūsų kalba". Žymūs kalbininkai tiesioginiame eteryje atsakydavo į žiūrovų klausimus, kurių būdavo tiek daug, kad laidą teko pailginti iki valandos, ir tada dalis klausimų būdavo atiduodama žurnalui „Gimtoji kalba", nes atsakyti į visus buvo neįmanoma. Be to, televizija rodė trumpą, labai populiarią vaidybinę kalbos laidelę „Gerbkime žodį", kurios herojus Aldutę (Aldona Vederaitė) ir Karolį (Karolis Dapkus) pažinojo visa Lietuva. Jiems žiūrovai taip pat siųsdavo laiškus, prašydami tautą išmokyti nedaryti kokios nors klaidos, apskųsdami netaisyklingai kalbančius politikus ar žurnalistus. Radijas taip pat transliavo trumpas mokomąsias laideles, tam tikrą laiką dar egzistavo šeštadieninė kalbos laida. Dar vienas svarbus momentas, kad taisyklingos kalbos reikalavimai buvo iškelti net reklamai - be kalbininkės palaiminimo nepasirodydavo nė viena reklama. Visi reklamos teikėjai tai žinojo, tad, kad ir kaip būdavo nepatenkinti, tekdavo sutikti su iškeltomis sąlygomis, nes Reklamos skyrius tokios tvarkos laikėsi principingai. Tokia buvo Lietuvos radijo ir televizijos kalbos politika, kuri leido kalbininkams dirbti savo darbą ir, be abejo, formavo požiūrį į kalbą televizijos ir radijo viduje.