Savaitės tema

Interviu autorius Dainius Radzevičius

Tekstą paruošė Ramunė Veikšaitė

Pokalbis su buvusiu ilgamečiu Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Rimgaudu Eilunavičiumi apie viešoje erdvėje esančius artėjančių rinkimų atspindžius. Įžvalgos, kurios vertos platesnio aptarimo.

D. Radzevičius: Rimgaudai, ar viešąją erdvę šiandien jau galima pavadinti rinkimine?

R. Eilunavičius: Taip, žinoma. Priešrinkiminis periodas Lietuvoje jau tikrai jaučiasi ir matyti plika akimi.

D. Radzevičius: O kas, Jūsų nuomone, rodo, kad toks periodas jau prasidėjęs?

R. Eilunavičius: Manyčiau, kad, pirma, tokio masto skandalai, kokie dabar vyksta valdančiojoje koalicijoje. Ir anksčiau tarp politikų būdavo įvairių nesutarimų, tačiau ne tokio masto, ne taip plačiai apie juos buvo kalbama. Kažkokiu būdu būdavo randamas bendras kompromisas.

Vis dėlto, kas ten vyktų tarp partijų, tokio aukšto rango pareigūnų (FNTT vadovų - aut. past.) paruošimas kainuoja - juk jie nėra politikai. Ir juos su kažkokio metalo gabalo pagalba išmesti „per bortą", mano nuomone, mūsų tokiai nedidelei ir ne tokiai turtingai valstybei yra per brangu. Jiems turėtų būti taikomi visai kitokie kriterijai. Mano manymu, čia buvo tiesiog kažkam „užminta ant uodegos".

D. Radzevičius: Kai kalbame tarp kolegų žurnalistų apie artėjančius rinkimus, apie rinkimines nuotaikas viešojoje erdvėje, daugelis pamini FNTT skandalą ir du atleistus pareigūnus. Kaip manote, ar šių pareigūnų atleidimas yra konflikto tarp valdančiosios daugumos priežastis ar pasekmė?

R. Eilunavičius: Manau, kad tai yra kartu ir priežastis, ir pasekmė. Ko gero, jei jie (FNTT vadovai - aut. past.) šiuo metu „užminę ant uodegos" kažkokiai partijai, šiuo atveju - liberalų partijai - kurie yra koalicijoje su konservatorių partija, tai nori nenori po tokio skandalo konservatorių partija, norėdama kažką pasiekti rinkimuose, turi atsisveikinti su savo koalicijos partneriais.

Mano manymu, konservatorių partijai baimės dirbti toliau, nebūnant koalicijoje, nėra. O šiandien metama liberalų partijos korta dėl atominės elektrinės statymo yra su dideliu klaustuku. Nenorėčiau sutikti su mintimi, kad kas nepalaiko atominės elektrinės statymo idėjos, tas yra valstybės priešas - ką bando pasakyti minėta liberalų partija. Mano manymu, tokios statybos turėjo būti vykdomos atsiklausiant visuomenės, nes niekas pačių statybų nefinansuos, kaip patys elektros energijos vartotojai.

D. Radzevičius: Dabar apie nepriklausomybę kalbama visur: ir energetikoje, ir teisėsaugoje, ir žurnalistikoje. Visai neseniai viename interviu Eduardas Eigirdas kalbėjo, kad plika akimi matyti, jog Rusijos ranka viena ar kitokia forma per verslus prisideda prie Lietuvos žiniasklaidos vienokio ar kitokio reguliavimo.

R. Eilunavičius: Manau, kad čia nieko nuostabaus nėra. Dar Smetonos laikais taip buvo, bet, greičiausiai, visi apie tai pamiršo. Esu skaitęs, kad netgi „Lietuvos aidas" buvo finansuojamas ir leidžiamas remiant Rusijai.

Tiek, kiek turi valiutos minėta šalis, Lietuva tiek jų neturi ir, vargu, ar kada turės. Rusija yra visai šalia mūsų ir yra labai turtinga, todėl, kad jie nedarytų įtakos šalia esančiam regionui - sudėtinga išvengti. Kas įdomiausia, ne tik Rusijos politikams, bet ir Rusijos elitui Baltijos šalys yra „dušioje", jie mėgsta šias šalis. Po bolševikų revoliucijos, visas Rusijos elitas, pirma, traukėsi į Baltijos šalis - Latviją, Lietuvą, Estiją, tik po to traukė į vakarus. Tikėtis, kad jie mūsų kraštą pamirš, būtų naivu.

D. Radzevičius: Kodėl visi pastebi tas gijas, kurios driekiasi į rytus? Kodėl nepastebima jų vakaruose?

R. Eilunavičius: Deja, bet priešiškos mums nuotaikos, ideologija eina būtent iš rytų, o to, kas ateina iš vakarų - mes net nepastebime ir net neįvertiname objektyviai. Tačiau džiugu, kad po truputį lietuviai jau pradeda matyti ir tai, ką vakarų idėjos su savimi atsineša ne itin gero.

D. Radzevičius: Daugelis apžvalgininkų pastebi, kad radikalių pasisakymų arba radikalių pozicijų suvešėjimas žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje apskritai, yra labai simptomiškas ir vykstantis ne tik pas mus. Štai imkime kaip pavyzdį Graikiją arba Prancūziją - radikalizmo, kai ryškiai išsiskiria „už" ir „prieš" nuomonės, Europoje tikrai daug. Ar galima sakyti, kad šiuo metu tokios rinkiminės nuotaikos, esančios ne tik Lietuvoje, yra tarsi nuolatinė būsena, egzistuojanti daugelyje šalių?

R. Eilunavičius: Pirma, reiktų išsiaiškinti, ką mes vadiname radikalizmu.

D. Radzevičius: Radikalizmu šioje situacijoje pavadinkime kitos nuomonės nepriėmimą, teigiant vienus dalykus, atmetant kitus argumentus.

R. Eilunavičius: Mano nuomone, radikalizmas nelygus radikalizmui. Jeigu turime omenyje tai, ką daro vadinami nacistinių vokiečių idėjų besilaikantys skustagalviai - aš griežtai prieš, tačiau tai, kas dabar vyksta Graikijoje - galiu suprasti. Nepateisinu jų, tačiau galiu suprasti - jie buvo įpratę gerai gyventi ir jų radikalizmas reiškiasi tuo, kad graikai tarsi sako: „nelįskite, prašome, prie mūsų". Paklausime, o kas prie jų lenda? Atsakymas - globalizacija. Europos sąjunga - taip pat yra globalizacijos pasekmė.

D. Radzevičius: Ar teisingas, Jūsų manymu, posakis, kad tokie dalykai, kurie vyksta mūsų šalyje, kalbant ir apie žiniasklaidą, normaliose vakarų valstybėse nevyksta?

R. Eilunavičius: Mano manymu, tokie patys dalykai vyksta visame pasaulyje: šiandien islandai, girdėjau, patys teisia savo prezidentą. Kur pirštu dursi - visur rasi tų pačių problemų. O rasi todėl, kad daugelis jau užmiršo, kas tai yra dorybė. Šiandien įprasta dorybe vadinti vertybe, o tai nėra tas pats. Vertybė yra tai, ką galima išmatuoti pinigais, tuo tarpu visi užmiršo apie tai, ką vadiname dorybe - tai ištikimybė, pareiga, atsakingumas.

Kol nesuprasime, kad už gerą darbą apskritai nereikia mokėti, o užtenka tik pasakyti „ačiū", tol mes ir eisime į dugną. Kol ateinanti karta nepradės judinti to liūno, niekas nepradės to daryti.

Nors, kita vertus, kai kuriose partijose jau matyti jaunų veidų, kuriuose nematau baimės. Tai mane džiugina.

D. Radzevičius: Kalbant apie teisingumo sąvoką, mūsų šalyje įprasta laikyti, kad teisingumas susijęs su teismų darbu vykdant įstatymus, kai tuo tarpu vakaruose teisingumas paremtas jausmu. Ar taip, kaip mes tai pritaikėme, yra mums patogiau, legviau?

R. Eilunavičius: Labai svarbu, kad žmogus jaustųsi teisus toje visuomenėje, kurioje jis gyvena. O jei tas žmogus jaučiasi nesaugus, bijodamas, kad gali būti toje visuomenėje neteisėtai, neteisingai, už neteisybę „pakarpytas", tuomet tai galima pavadinti teisiniu absurdu.

D. Radzevičius: Taip išeina, kad mūsų viešoji erdvė yra žymiai teisingesnė už teisinės sistemos teisingumą, nepaisant etikos pažeidimų, kažkieno interesų atstovavimo ir pan.

R. Eilunavičius: Visiškai su tuo sutinku. Tokių problemų buvo ir bus: nieko naujo pasaulyje nesukursi - kol yra vertybė, t. y. pinigai, ir kol žmonės nesuvoks paprasčiausio dalyko, kad reikia gyventi iš tiek, kiek aš galiu, o ne iš tiek, kiek noriu, tai nieko doro ir nebus.

D. Radzevičius: Grimasos, susijusios su „Snoro" banku: buvo tiek daug protingų žmonių, prisidėjusių prie šio banko veiklos, ir staiga visi „netyčia" nustebo tokia banko veiklos pabaiga. Kokia Jūsų nuomonė apie šį įvykį?

R. Eilunavičius: Tarp kita ko - man tas bankas labai patiko: per visą Lietuvą išsiplėtę maži „Snoro" bankeliai iš tiesų buvo patogūs.

O kalbant apie patį įvykį, kai bankas atsirado Lietuvoje, tuomet apie tai, kokio tai kapitalo ši įstaiga - niekas nekalbėjo. Ir, kiek pamenu, tuo metu „Snoro" banko kapitalas buvo siejamas visai ne su Rusija.

D. Radzevičius: „Snoro" bankas buvo pirmasis, kuris atvirai žengė ten, kur kitiems bankams pagal įstatymus buvo tabu - „Lietuvos ryto" žiniasklaidos grupė dalimi priklausė bankui per įsteigtą dukterinę įmonę.

R. Eilunavičius: Taip, tai yra faktas, tačiau tai prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymui. Valdžia, kuri yra nacionalizavusi dalį banko akcijų, dabar turi skubiai spręsti šią problemą.

D. Radzevičius: Tačiau niekas neskuba to daryti.

R. Eilunavičius: Neskuba, nes, matyt, taip yra patogu.

Tauta turi tiek valdžios, kiek ji pati išsireikalauja iš valdžios. Kol patys žurnalistai neišsireikalaus, kad ši problema būtų išspręsta greičiau, tol ir bus viskas vilkinama, nes taip yra patogu. O kas gali atsisakyti patogumo?

D. Radzevičius: Kaip manote, kodėl pats „Lietuvos rytas" neskuba kelti ir spręsti akcijų pardavimo klausimo?

R. Eilunavičius: Ko gero, ir jiems taip yra patogu. Šią problemą „Lietuvos rytas", pradėdamas bendradarbiauti su banku, turėjo numatyti iš anksto ir jai pasiruošti. Reikėjo pagalvoti apie tai, kad bankas, kuris turi jų akcijų, nėra amžinas, kad reikia sukaupti ir savo „gelbėjimosi" kapitalo, kuris, galbūt, dabar padėtų esant tokiai situacijai.

D. Radzevičius: Apibendrinant apie viską, ką kalbėjome - ir apie FNTT skandalą, ir apie rinkimus, ir apie „Snoro" įvykį, kaip manote, kuom viskas pasibaigs? Rinkimai ateis ir praeis, o kaip visi šie minėti įvykiai, kurie yra susiję su rinkimais?

R. Eilunavičius: Man būtų labai gaila, jei rinkimai ateitų, pasibaigtų ir niekas neįvyktų. Džiugu, kad šiandieninėje teisėtvarkos sistemoje atsirado nedidelis šviesos spindulėlis, kuris gal praskins kelią į teisingumą, teisingesnę visuomenę. Labai norėtųsi, kad būtų kažkokių teigiamų pasikeitimų, ypač norėčiau, kad pagaliau atsirastų daugiau teisingumo - dėl kurio mes stovėjome Baltijos kelyje prieš 20 metų.

D. Radzevičius: Tikėkimės, kad taip ir bus.

Dėkoju Jums už pokalbį.

Pokalbio vaizdo reportažą žiūrėkite: http://dainius.org/dainius-org-tv/

Parengtas interviu yra dalis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto