Savaitės tema

Aldona Žemaitytė

Kilniaširdis Vaižgantas švelnina žodį sensacija ir įžiūri jame lengvinančių aplinkybių. Jo nuomone, sensacija spaudoje gali būti ir gera žinia, šviežutėlė, stebinanti naujiena - literatūros, valstybės, vyriausybės, visuomenės gyvenimo srityse. Kaip tarp žmonių, taip ir žurnalistikoje jis ieškojo „deimančiukų". Jis apie tai rašė 1932 metais, kuomet Juozas Keliuotis „Naujosios romuvos" redaktorius, sumanė savo žurnale skelbti anketą Visuomenė apie geltonąją (bulvarinę) spaudą. Netrukus pasibels 2012 metai, taigi jau kone 100 metų skiria mus nuo Vaižganto ir kitų tarpukario Lietuvos inteligentų. Bandau įsivaizduoti jų gyvenimo būdą, mąstymą, pomėgius, psichologiją, svajones... Pastoviausia žmoguje turbūt yra psichologija, aprėpianti jausmus ir poelgius. Nepastoviausi pomėgiai ir gyvenimo būdas, keičiantis mąstymą.

Šiandien, kai rašau šias eilutes, baigiasi 2011 metų 11-to mėnesio vienuoliktoji diena. Skaičius tarsi ir magiškas, bet tai saviapgaulė, nes juk kasmet kartojasi į priekį laike pasislinkdama metų, mėnesių ir dienų „magiška" formulė. Tai reiškia, kad mes pasislenkam artyn anapus Ribos, už kurios laukia nežinia... Tokia lapkričiui pritinkančia nuotaika imuosi atsakyti į klausimus žurnalistikos bakalauro diplominį darbą rašančiam Tomui Bašarovui, kuris sudarė analogišką keliuotiškajai anketą ir išsiuntinėjo įvairių kultūros sričių atstovams. Anketoje yra trys klausimai: Kokią žalą daro mūsų tautai geltonoji spauda?; Kokius mūsų laikraščius (ir kitas žiniasklaidos priemones - T.B.) Tamsta laikai geltonąja spauda (‚bulvaru")?; Kokiomis priemonėmis reikėtų kovoti su geltonąja spauda (ir bulvarine žiniasklaida - T.B.) ? Ar galbūt išvis nereikia nieko imtis?

Kipšas gundo iškart teigiamai atsakyti į iš pažiūros lengviausią atsakymą siūlančią trečio klausimo antrąją dalį. Ar ko nors imsies, ar ne, karavanas keliaus toliau... Iš tavo pastangų geltonosios (bulvarinės) spaudos rengėjai ir skleidėjai tik pasijuoks, nes tos pastangos jiems atrodys donkichotiškos, kaip ir mūsų nacionalinės Žurnalistų ir leidėjų komisijos verdiktai neetiškai spaudai. Bet kipšo gundymus nuveji šalin ir imiesi atsakinėti į anketos klausimus. Šalia to gimsta anketos klausimams atliepiančių minčių...

Visų pirma reikia susitarti, ar geltonoji spauda yra bulvarinės spaudos atitikmuo. Terminas geltonoji spauda atsirado Amerikoje XIX a. pabaigoje, o bulvarinė spauda užgimė Prancūzijoje XX a. pirmoje pusėje. Bulvariniais buvo apibūdinami menkaverčiai, sensacijų besivaikantys, primityvaus mąstymo ir neišlavinto skonio skaitytojams skirti leidiniai. Šiuo metu geltonajai/bulvarinei spaudai tiktų modernesnis komercinės spaudos pavadinimas. Nuo rimtosios/nekomercinės spaudos ji skiriasi savo turiniu ir dizainu: didelės, rėkiančios antraštės, ypač pirmuose puslapiuose, kita spalva išryškintos frazės ar pastraipos, neetiškos iliustracijos, banalus turinys, apsiribojantis sekso, smurto, kriminalo, viešų (ir neviešų) asmenų pikantiškų asmeninio gyvenimo smulkmenų aprašymais. Visa tai nukreipta į žemuosius skaitytojo instinktus bei poreikius. Jau XX a. antroje pusėje Europoje ir JAV komercinė/bulvarinė spauda užėmė vis svarbesnę vietą lyginant su nekomercine. Didėjo bulvarinės spaudos tiražai, augo leidėjų pajamos, nes žurnalistai ir fotografai darėsi vis išradingesni ir įžūlesni, ieškodami pikantiškų istorijų iš pasaulio ar savo krašto garsenybių, teatro, ir ypač kino, „žvaigždžių" gyvenimo.

Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą gausioje ir margoje periodikoje ėmė rastis bulvarizmo apraiškų, o kai kurie laikraščiai atvirai save vadino bulvariniais. Sovietmetyje, atsiradus griežtai cenzūrai ir panaikinus žodžio laisvę, išnyko ir bulvarinė spauda. Skaitytojų moralę saugojo ne kokie Etikos kodeksai, o komunizmo statytojų kodeksas, kurio nuostatų peržengti buvo nevalia. Po 1990 metų cenzūra labai susilpnėjo, o spauda laisvėjo. Iš pradžių dar nedrąsiai, bet, pajutusi neribotą, jokiais kodeksais ir įstatymais nesaistomą žodžio laisvę, šoko į laisvos nepriklausomos spaudos statusą. Žurnalistų autocenzorius arba savireguliacija pasirodė labai netvirta. Lyg pralaužus užtvanką ar atidarius visus šliuzus, naująją mūsų spaudą užplūdo politinis bulvarizmas. Prasidėjo sąskaitų suvedinėjimai per laikraščius konkurentus - su nepatinkančiais politikais ar šiaip neįtikusiais asmenimis. Manau, kad tada ir prasidėjo užsakomųjų tekstų era. Jokių moralės ir etikos normų posovietiniams žurnalistams sovietinė etika nebuvo įdiegusi. Apie didįjį Moralės įstatymą, kuriuo remiasi humanistinė pasaulėžiūra, jie irgi nebuvo girdėję. Pikantiškų ir dar negirdėtų sensacijų ištroškę skaitytojai gaudė „naujienas" apie neregėtus prof. V. Landsbergio turtus ir vilas Šveicarijoje ar Australijoje. Įsisiautėjo „raganų medžioklė", ieškant KGB bendradarbių tarp įvairaus rango ir pažiūrų inteligentijos. Paskiri laikraščiai ėmėsi moralinio ir net fizinio smurto vieni prieš kitus. Žurnalistai nejautė atsakomybės už akivaizdų melą ar šmeižtą, už patyčias, o apšmeižtieji nerado teisybės teismuose. Pagaliau jiems nusibodo po teismus tampytis su šmeižikais, į paskalas nacionaliniuose laikraščiuose daugelis ėmė nekreipti dėmesio, saugodami savo fizinę ir dvasinę sveikatą. Dar nebuvo sukurtas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kuris atsirado tik 1995 metais.
Šalia politinio bulvarizmo kaip ant mielių augo buitinis - didieji laikraščiai mirgėjo reklamomis, siūlančiomis erotines paslaugas, viena po kitos dygo komercinės televizijos už atlygį ir be jo reklamuojančios „naujųjų lietuvių", staigiai praturtėjusių iš legalaus ir nelegalaus verslo, taip pat ir viena po kitos kylančių „žvaigždžių" gyvenimo būdą - vakarėlius, sparčiai besidauginančių dizainerių sukurtus tualetus, vedybų ir skyrybų istorijas - ko ir šiandien pilni bulvariniai leidiniai ir komercinių televizijų kanalai. Net toks solidus žurnalas kaip „Veidas" vienu metu buvo įsivedęs rubriką „Bulvaras"... Dienraščių fotografai gaudė akimirkas, kad kuo bjauresne poza „pagautų" žinomus, bet jų šeimininkams ar pastarųjų užsakovams neįtinkančius politikus. Paskalas, sąskaitų suvedinėjimus, konkurentų niekinimą ir įžeidinėjimus buvo pristabdę kruvinieji 1991 metų sausio įvykiai, spauda susivienijo bendro pavojaus akivaizdoje. Stojus ramesniems laikams, kai visuomenės ir žiniasklaidos gyvenimas darėsi vis sotesnis, bulvarizmo apraiškos visuomenės informavimo priemonėse tapo dar rafinuotesnės.

Tada ėmė ryškėti takoskyra tarp kultūrinės (nekomercinės) spaudos ir komercinių nacionalinių dienraščių, apaugusių įvairiais priedais bei žurnalais. Formavosi spaudos koncernai, sindikatai, VIP perpirkdavo užsienio kapitalo atstovai, o nuo visuomenės tokie komerciniai sandoriai buvo slepiami kaip ir leidinių tiražai. Nuo visuomeninio radijo ir televizijos įtvirtintų normų vis labiau tolo komerciniai televizijos kanalai (kas dabar prisimena moralius TV3 gyvavimo laikus su idealistiškai nusiteikusia jos vadove Liucija Baškauskaite?), jų laidų prodiuseriai vieni su kitais lenktyniavo, kaip išradingiau kurti šou biznį. Savininkams rūpėjo pelnas ir kuo didesni pinigai. Žurnalistika, virsdama žiniasklaida, vis labiau darėsi preke, pelno objektu...

Tarpinę vietą užėmė regioninė spauda, kuriai taip pat teko priimti komercijos primestus dėsnius, bet ji, žinodama savo skaitytojų auditoriją, niekada neperžengė ribos, kad save leistų pavadinti bulvarine. Didesnio ar mažesnio laipsnio padorumo kriterijus rajonų ir miestų laikraščiuose ir televizijose vis dėlto yra ne paskutinėje vietoje.

Šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje vis sparčiau vystėsi internetinė žiniasklaida, grasindama iš popierinės, tradicinės, atimti didelę dalį jaunesnio amžiaus skaitytojų. Čia bulvarizmas neišvengimai susipynė su informacija, tad šios žiniasklaidos rūšies vartotojams susisuka galvos, sprendžiant rebusus, kiek informacijose yra tiesos, kiek pustiesės, o kiek visai pramanų... Prastėja šios rūšies žiniasklaidos kalbos kultūra, nes greito rašymo tekstų autoriai nesuka sau galvos nei dėl stiliaus išdailinimo, nei dėl faktų esminio patikrinimo. Apie interneto tekstų, ypač provokacinio pobūdžio, komentatorius ir kalbėti netenka. Tuose „internautų" komentaruose racionalesnį balsą užmuša gatvės leksika ir kalėjimo žargonas. (Kaip išimtį čia galima paminėti vieną kitą portalą, o ypač krikščioniškąjį portalą bernardinai.lt, kurie sau neleidžia skaitytojų maitinti bulvariniais pusgaminiais...)

Jau minėjau, kad atskirą grupę sudaro nekomercinė žiniasklaida - kultūrinė spauda, specializuoti leidiniai, taip pat vaikams (ko nepasakysi apie jaunimą) skirti leidiniai, katalikiška, apskritai krikščioniška, spauda ir TV, mokslo populiarinimo ir kaimiškoms problemoms ar verslui skirti leidiniai. Bet jų tiražai yra menki, jų skaitytojai yra orientuoti, šie leidiniai aktyviai neformuoja plačiosios visuomenės nuomonės apie politinius, visuomeninius, dvasinius pokyčius mūsų valstybėje.

Norėčiau aptarti keletą mūsų nacionalinės periodikos ypatumų. Didžiųjų dienraščių, savo tiražus skaičiuojančių dviženkliais, kai kada ir triženkliais skaičiais, niekaip nepavadinsi šimtaprocentiniu bulvaru. Juose, nepaisant pirmuosius puslapius okupavusių kriminalinio pobūdžio ar skandalu išsiskiriančių sensacinių temų, galima rasti ir kiek įmanoma objektyvesnės informacijos (žinių), taip pat istorinių ir kultūrinių bei sporto temų. Tiesa, tokios informacijos yra mažoka, lyginant su menkaverčiais plepalais, išsikerojusiais į glamūrinius žurnalus, „aukštuomenės" gyvenimo būdo priedus (kurie, beje, įskaičiuojami į bendrą leidinio kainą ir gerokai patuština skaitytojo kišenę, nes nori nenori tokį „priedą" tenka nusipirkti, nors tu jo gal ir neskaitysi). Skaitytojai, ieškodami jiems rūpimų žinių ir temų, turi perversti keliolika ar net keliasdešimt puslapių, kaupinų kriminogeninių aprašymų (atrodo, lyg visa Lietuva būtų suskatusi prasigerti, vogti, žudyti ir žudytis, seksintis ir t.t.), įvairaus plauko įkyrių reklamų, pramoginio pasaulio naujienų... Visa ši temų kakofonija, sutalpinta viename leidinyje, primena didelę koncertų salę, kur įvairiuose kampuose sėdi skirtingų muzikinių žanrų atlikėjai ir vienu metu atlieka savo koncertinius numerius. Tokia žinių kakofonija atmuša norą ką nors iš taip primestos informacijos suvokti ir įsisąmoninti. Reklamos, besidriekiančios per kelis puslapius, veikia psichiką priešinga kryptimi. Įkyrus žurnalistų zyzimas iš teismo salių arba įvairių respublikos pakraščių apie muštynes, žudynes, girtavimus, vagystes, politikų daromas kiaulystes, jaunimo migraciją ir t.t., verčia laikraštį laikyti tikru visuomenės ir valstybės priešu. Juk jis piešia mums patiems ir mūsų svečiams nepatrauklų Lietuvos valstybės modelį. Svetimo krašto žmogus iš mūsų populiariosios žiniasklaidos susidaro įspūdį, kad lietuviai yra apatiški niurzgliai, savižudžiai, žulikai ir t.t.

Sąmoningesnis skaitytojas intuityviai jaučia, kad yra mulkinamas vardan sensacijos. O tas, kuris lyg vaikas priima viską už gryną pinigą? Jis taip ir lieka palaimingoje nebrandaus paauglio būsenoje. Jį peni, auklėja, šviečia „Vakaro žinios", ypač mėgstamas laikraštis nedideliuose Lietuvos miesteliuose, mielai perkamas tų miestelių parduotuvėse. Pasiteiravus, kodėl taip noriai perkama būtent ši tobulai smegenis išplaunanti „informavimo priemonė" , atsakoma: todėl kad pigu, už kitus laikraščius daug pigesnis... Tai panašu į „Humanos" parduotuvių ir jų lankytojų santykius. Bet laikraštis nėra padėvėtas drabužis. Laikraščiu-preke bandoma apvilkti patiklią, nežinios dėl rytdienos kamuojamą sielą. Laikraštis-prekė vargu ar gali pretenduoti į idėjų banką, pilietinio ugdymo mokyklą ir pan.

Čia išsakytos mintys tėra punktyrai pamąstymui, kokia yra šiandieninė Lietuvos žurnalistika. Bulvarinė? Kokią žalą ji daro mūsų tautai (tai pirmas Juozo Keliuočio ir Tomo Bašarovo anketos klausimas)? Kokių priemonių reiktų, norint kovoti su geltonąja/bulvarine spauda? Juozapas Albinas Herbačiauskas 1932 m. atsakydamas į J. Keliuočio išsiuntinėtą anketą apie bulvarinę spaudą, parašė taip: „Kvaili žurnalistai gamina kvailą spaudą... Jeigu mūsų visuomenė remia kvailą, nedorovingą spaudą (neigdama gerą spaudą), tai ji, matyt, reikalinga". Ką čia daugiau bepridursi... Nebent, kad mūsų žurnalistai (jų „bosai") veikiau gudrūs negu kvaili.

Rubriką "Savaitės tema" remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas