Savaitės tema

Ką tik grįžau iš Vokietijos ir galvoju: nors viešumoje daugiausiai linksniuojamos merkantilinės vertybės, vis dėlto kultūra, švietimas, paveldas yra tie magnetai, kurie traukia į pažangesnes šalis, verčia jomis žavėtis. Išpuoselėta aplinka, tradicijos, istorija, inteligencija, estetika, elegancija, stilius. Tiesiog gražesnis gyvenimas. Kokia jo paslaptis? Išties, jokia: tai - tik... kūryba.

Gražesnio gyvenimo nenusipirksi net už ES pinigus ir neperkelsi iš už tvoros į savo kiemą. Jį tenka kurti ir puoselėti - rūpestingai, kantriai. Ar tai vyksta Lietuvoje? Po truputį. Šiek tiek. Bet masinė emigracija įspėja apie stiprų polinkį jau ne kurti, ne vargti dėl kūrybos, o vaikytis kitų sukurto gero. Ši srovė tokia plati, kad sykį užkliudė ir mane, su ja nesusijusią.

Emigrantų sraute žurnalistų palyginti reta: šioje profesijoje užsienio kalbų mokėjimas lemia daug, bet gimtoji kalba dažniausiai lemia viską. Jei ne šis barjeras, lažinuosi: Lietuvoje užeitų redakcijų tuštėjimo metas. Akivaizdu, kad tuo persisunkę smegenys.

Antai, 2009-aisiais sužinoję, kad ilgam išvykstu į JAV, kolegos spaudoje apskelbė: emigravau! Nė sapne neemigravau. Bet jie lig šiol neatlyžta: gyvenu Lietuvoje? Kodėl?! Aiškintis buvo juokinga, po to keista, galop nuobodu. TODĖL, sakau, kad mano kūryba čia: tarptautinio archyvinio tyrimo ir dokumentikos sklaidos projektas, skirtas „Lituanicos" istorijos mįslėms narplioti. Trys viename: kultūra, švietimas, paveldas. Pradėjau užpernai, baigsiu gal po poros metų. Archyvai - ir čia, ir svetur, tenka pakeliauti. Savarankiškai kurti - įdomu, sudėtinga ir... įmanoma. Lietuvoje? Kaip?!

Na va, vėl tipinis klausimas be fantazijos. Negi amžinai turiu virkauti, kad čia nesuregsiu, kaip įprasta Vokietijoje, stiprios TV dokumentikos nacionalinės ko-produkcijos, kad televizijose negausiu pinigų padoresniam tyrimui, o žiniasklaidos projektų rėmimo fonduose - padoresnei televizijai, kad tų fondų tėra ašaros, o vieši konkursai - drumstas vandenėlis?

Turiu laviruoti: pramušinėti, atsitraukinėti, skubinti, delsti, tęsti, perdarinėti, išradinėti. Derėtis, įrodinėti, vyriausybinės programos biudžeto eilutėje rungtis su dūdų orkestru... Lanksčiau varijuoti sklaidą, įšaldyti brangią kvalifikuotą audiovizualiką, užtat plėtoti tyrimą iki akademinio lygmens...

Ilgesnėse kelionėse geriausiai įsitikinu: kūrybiškas darbas nėra patogus, paprastas, lengvas. Jokiose sąmatose neįskaičiuota, kiek savitos idėjos kainuoja laiko, atsidavimo, tam tikro atsiribojimo. Sutiktieji Mokytojai nuteikia vienprasmiškai: kai įdomu, bet sunku - tai geras, natūralus būvis. Nelendant į detales, principas toks: kai kažkas rūpi, yra prasminga, žavinga, gražina gyvenimą tau, man, dešimčiai, šimtui, oho, tūkstančiui ar daugiau žmonių, - darom, bandom. Būtinai.

Jei profesinė kūryba atrodo neįkandama, kalbėkimės bent apie elementarų buities gražinimą: juk gražiojoje Vokietijoje gėlynų vyriausybė neišravi ir nacionalinis identitetas kiemų neiškuopia. Tūlas pats triūsia, nes taip jam miela, nes tokia jo tvarka, valia, būdas. Svarbiausia - individualus „aš", jo veiksmas. Jis viską apsprendžia. O nuasmenintos bendrybės tik stingdo, kaip kad Lietuvoje kartais ištinka stabas: „Mūsų per mažai, rinka per siaura, apyvartos menkos, kišenės tuščios, išgalės ribotos. Be to, mūsų neaiški tapatybė: nežinome, pamiršome, abejojame, nesutariame, kas esame. Taigi mūsų galimybės striukos. Vos verčiamės. Gerai, kad dar krutame. TODĖL mes nekuriame."

Tokia konvencija apie „mus" galima kaip oro balionu saugiai, oriai kilti į abstrakcijų dausas, šlietis prie neapibrėžtos kolektyvinės bendrystės, nusišnekėti į valias ir nieko neveikti. Be to, didžiai patogu ja maldyti koktumą po to, kai užgniauži idėją, palaidoji iniciatyvą, iššvaistai įkvėpimą, atmeti užmojį. Mat kūrybos atžvilgiu toks „mūsijimas" - smurtinis veiksmas: mūzoms nusukinėjamos galvos, menkinamos kūrėjų pastangos, ugdoma emigrantų bejėgystės logika.

Gimtojoje žiniasklaidoje tendencija aiški: blanksta autorystė, nuvertėjo žurnalisto, paskui - redakcijos atsakomybė, per bevaises, bet įnirtingas TV3 teismines batalijas ginčyta net skleidėjo atsakomybė. Bendražygiai iš mokslo ir kultūros barų antrina, kad moksle „mūsijimo" užtektinai, kultūroje - pertektinai, o paveldo apsaugoje... et, po gaisro Tytuvėnų vienuolyne trūksta žodžių.

Bet „mūsijimas" - toks primityvus, kad nevertas dramatizuoti, nebent tragikomiškai palyginti su piliulėmis nuo impotencijos, kurių prišlamštęs bejėgis pasijunta pilnas jėgos. Gi realiai pajėgumų daugėja, kūrybinę bejėgystę pripažįstant tik be apsigavimo, tikroviškai, intymiai: ką kuriu? Ko nekuriu? KODĖL AŠ NEKŪRYBINGA(S)? Neplėtoju projekto išradingiau, nekilsteliu jo aukščiau, neparašau grakščiau, neapsodinu viso balkono gėlėmis, nepasirišu stilingos kaklaskarės, pagaliau!

Jei neišsisukinėdama sau atsakau, kaip nors vis apčiuopiu kūrybos kelią. Randu išeitį iš „mūsais" aptraukto sąstingio, nuobodžio. Ir truputį gražesnį gyvenimą Lietuvoje. Tada, jei išgaliu, vykstu svetur - patirčių bei įkvėpimo.

"Savaitės temos" rubrika yra dalis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto