Tarp respublikinės ir regioninės žiniasklaidos yra nemažai panašumų, bet nemažai ir skirtumų. Regioninė žiniasklaida atrodo ramesnė (provincijos gyvenimo ritmas), esanti arčiau vietinių, o ne globalių, problemų, tačiau tai reiškia, kad ir arčiau vietinės valdžios. Paminėtas artumas gali būti dvilypis.

Viena iš „artumo" formų yra valdžios ir žiniasklaidos priemonių suartėjimas, kurį vargu ar galima būtų pavadinti sveikintinu reiškiniu. Gana siauroje regioninės žiniasklaidos informacinėje erdvėje ne visada realizuojamas nuomonių įvairovės principas. Dažnas vaizdas Lietuvos regionuose - du tarpusavyje konkuruojantys leidiniai, iš kurių bent vienas (arba abu) vienaip ar kitaips yra susijęs su kokia nors politine jėga. Būna atvejų, kai savivaldos struktūros net pradeda leisti savo laikraščius, nors tai ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymui (22 straipsnis, 6 punktas).

Situacijoje, kai vietinio lygio informacinė erdvė tampa aršių politinių kovų lauku, o savivaldos institucijų veiklos pateikimas priklauso nuo to, kurios politinės jėgos rankose yra valdžia - yra ydinga ir nenormali. Normalizuoti šią situaciją gal kiek galėtų didesnė konkurencija, tačiau čia suveikia tam tikra vietinio lygmens rinkos specifika - atskirų smulkių regionų rinka pernelyg maža. Nauji galimi šios rinkos žaidėjai nemato perspektyvos, kuri galėtų paskatinti juos žengti į šią rinką su nauju žiniasklaidos produktu (pernelyg daug reikia investicijų ir pernelyg mažas yra galimas pelnas).

Kita „artumo" forma atsiranda, kai leidiniai vykdo klasikinę „sarginio šuns" funkciją. Žurnalistai tokiu atveju neretai įžengia į vietinių politikų interesų teritoriją. Provincijoje „atstumas" tarp politikų ir žurnalistų būna mažesnis (mažame miestelyje visi vieni kitus pažįsta), nei atstumas esantis tarp respublikinės žiniasklaidos ir centrinės šalies valdžios. Šiuo atveju tenka prisiminti seną pokalbį su rusų žurnalistų Romanu Šleinovu, kuris pažymėjo, kad Rusijos Federacijoje pavojingiau dirbti žurnalistinį darbą regione (nes regioninė valdžia skausmingiau reaguoja į publikacijas bei labiau yra linkusi kerštauti) nei sostinėje.

Abi paminėtos „artumo" formos yra probleminės. Žinoma, idealus (galbūt kas nors pasakys - utopinis) variantas būtų, kad tiek respublikiniai, tiek regioniniai leidiniai vykdytų visas klasikines žurnalistines funkcijas, o politikai sąžiningai dirbtų savo darbą geranoriškai atsižvelgdami į kritines žiniasklaidos pastabas. Skamba kaip pasaka? Galbūt... Iš kitos pusės, tokioje situacijoje dažnai galėtų pagelbėti paprastas įstatymų vykdymas bei žurnalistinės etikos normų paisymas (atminkime, kad kiekviename konflikte yra mažiausiai dvi pusės, o žurnalistams ne visada atitinka nuskriaustųjų vaidmuo).

Šio teksto-pamąstymo pabaigoje norėtųsi rekomenduoti kitą, apie tas pačias problemas bylojantį tekstą - „Elektrenų kronikos" redaktorės Julijos Kirkilienės rašynį „Apie spaudos laisvę savivaldybėje ir šalyje". Paminėtame tekste galima atrasti nemažai pavyzdžių iš aptartos regioninio laikraščio kasdienybės.

„Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis