Savaitės tema

Kalbino Viktoras Denisenko

Į penkis tradicinius portalo LZS.lt klausimus atsako šių metų Vytauto Gedgaudo premijos laureatė, žurnalistė Aldona Armalė.

Ar tikėjotės gauti Vytauto Gedgaudo premiją? Kokie jausmai Jus aplankė, kai sužinojote, jog tapote laureatė?

Žodis tikėtis šiuo atveju nėra tikslus. Greičiau aš, kaip ir kiekvienas, pateikęs darbus konkursui, norėjau jį laimėti. Sužinojau, kad tapau laureatė, kai stovėjau ilgokoje eilėje pašte. Taigi tarp svetimų žmonių reagavau santūriai, bet grįžusi namo pas saviškius leidau emocijoms lietis laisvai - šokau iš džiaugsmo. Visiems buvo šventė. Knyga „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai" nuo pat jos „gimimo" labai gražiai buvo vertinama, bet kolegų nuomonė ir įvertinimas man buvo itin svarbūs.

Papasakokite apie Jūsų paminėtą knygą, už kurią Jums buvo paskirtas apdovanojimas.

Jonas Biržiškis yra Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos pirmasis susisiekimo ministras ir vienintelis ministras Lietuvos valstybės istorijoje dirbęs net septyniose Vyriausybėse. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordino, ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiojo kryžiaus kavalierius, nusipelnęs inžinierius - visų apdovanojimų nė nevardysiu, bet jie liudija, kad tai kūrybingas, savo darbą mėgstantis žmogus.

Jonas Biržiškis kilęs iš Žemaitijos smulkiųjų bajorų Biržiškų (Biržiškių) giminės, kurios šaknys siekia XVI amžių. Jo giminė vertino mokslą. Senelis, tėvas, garsieji dėdės profesoriai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos - visi buvo baigę universitetus. Tai buvo išsilavinę, Lietuvos nepriklausomybę branginę žmonės.

1949 m. pavasarį jo tėvas, agronomas Stanislovas Biržiškis prieš karą dirbęs Šilalės valsčiaus viršaičiu, paskui mokytoju buvo ištremtas į Sibirą su visa šeima - su penkiais vaikais, nuo 5 iki 17 metų amžiaus.

Štai čia - tremtyje ir grūdinosi Biržiškiai. Jonas baigė Irkutsko kalnakasybos ir metalurgijos institutą. Studentiškais metais, kad išgyventų, dirbo anglies šachtose, kirto mišką, krovė geležinkelio vagonus. Grįžęs į Lietuvą jaunas specialistas dirbo kelių statybinių medžiagų gamybos įmonėje Kaune. Jo kūrybiška prigimtis čia turėjo kur pasireikšti - statė naujus skaldos gamybos karjerus įvairiose Lietuvos vietose, organizavo didžiulės gamyklos statybą ir karjerų eksploatavimą Ukrainoje - tiekė statybines medžiagas mūsų šalies pagrindinių kelių statybai.

Iš savo protėvių Jonas Biržiškis paveldėjo pagarbą kitam žmogui, kitai nuomonei. Kai tapo susisiekimo ministru privalėjo sukurti Lietuvos Respublikos transporto sistemą, bet pirmiausia iš Sovietų Sąjungos sąjunginių struktūrų atgauti, išsiderėti teisę pačiai valdyti aviaciją, geležinkelius, laivyną ir oro bei jūrų uostus. Visa tai buvo Lietuvoje, bet valdė svetimi. Sovietiniais metais Lietuvai buvo pavaldūs tik automobilių transportas ir kelių statyba. J.Biržiškiui dirbant ministru buvo sukurta nepriklausomos Lietuvos Respublikos transporto sistema. Jis suburdavo specialistus, gabius derybininkus, nevengė mokytis iš derybose gerai pasikausčiusių, patyrusių asmenų... Diplomatija ir pagarba, žinojimas, ko sieki ir nuoseklus ėjimas į tikslą - būdinga to meto susisiekimo ministerijos komandai. Buvo glaudžiai bendradarbiaujama su latviais, estais, lenkais. Net rusai Maskvoje pradėjo gerbti pabaltijiečių nepriklausomybės siekius. Tai buvo labai sudėtingas laikas, kai gyvenimas virte virė, gėrio ir blogio kasdieninė kova vyko visuomenės giluminiuose sluoksniuose, o purslai buvo matomi ir plika akimi.

Knyga „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai" - vieno žmogaus biografija, tačiau jo gyvenimas, jo giminės likimas būdingas daugeliui Lietuvos inteligentų ir ūkininkų šeimų. Tai ir glausta Lietuvos Respublikos transporto sistemos kūrimo istorija.

Kas Jus paskatino parašyti šią knygą?

Kartą viename renginyje sutikau VGTU docentą Gražvydą Paliulį. Buvau laisva, mėgavausi „užtarnautu poilsiu". Gražvydas pasiūlė užrašyti Jono Biržiškio prisiminimus. Šį žmogų pažinojau, kai jis dirbo ministru, „Lietuvos geležinkelių" generaliniu direktoriumi. Tik rašymą įsivaizdavau daug plačiau nei vieno žmogaus prisiminimai. Mano sumanymui buvo pritarta ir ėmiausi darbo.

Labai pradžiugino knygos kalbos redaktorės Egidijos Lekavičienės pirmas laiškelis - tarsi pirma recenzija, o kai knygą perskaitė profesorius, habil. dr. Stasys Vaitekūnas, seniai pažįstantis Joną Biržiškį, ir atsiuntė recenziją - man tiesiog išdygo sparnai! Rašydama šią knygą susipažinau su daug įdomių, nuoširdžių žmonių, kurių dažnas pats galėtų tapti knygos herojumi - tokie turiningi, sudėtingi jų gyvenimai, tokie įdomūs charakteriai.

Ką Jums asmeniškai reiškia V. Gedgaudo premija?

Pirmiausia tai solidus profesinio darbo įvertinimas. Suteikia pasitikėjimo savimi žvelgiant į ateitį, imantis kitų projektų. Svarbu ir tai, kad Vytautas Gedgaudas buvo plataus akiračio, graži asmenybė. V.G edgaudas net 32 metus dirbo Amerikos lietuvių laikraštyje „Dirva", 23 m. - jo vyriausiuoju redaktoriumi. Anot Domo Šniuko, V. Gedgaudas - žurnalistikos maestro, atsidavęs savo pareigai, Lietuvą mylėjęs žmogus.

Prieš pora metų LŽS Vilniaus skyriaus renginiuose susipažinau su V. Gedgaudo žmona ir ištikima bendražyge ponia Stefa. Nusiunčiau poniai Stefai elektroninį laišką, kuriame rašiau, kad man didelė garbė tapti Vytauto Gedgaudo premijos laureate.

Kokie Jūsų ateities kūrybiniai ir profesiniai planai?

Turiu ateities planų, be jų gyvenimas neįdomus. Bet planus reikia įgyvendinti, o ne kalbėti apie juos. Gal ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi ir savaip pakoreguoja.

„Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis