Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai skirtoje kauniečių šventėje gegužės 12-ąją buvo pagerbta septintoji pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo Petro Babicko premijos laureatė Virginija Motiejūnienė.

Kauno apskrities skyriaus valdybos nariai, tarpininkaujant LŽS pirmininkui Dainiui Radzevičiui, 2018-ųjų garbingo vardo premija paskirta net 42 metus LRT žurnaliste, šiuo metu televizijos ,,Panoramoje" dirbančiai Virginijai Jonynaitei - Motiejūnienei. Ji pelnė Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos tūkstanties eurų premiją.

Vilnietė kolegė pripažinimą pelnė už puikų darbą viename vieninteliame gyvenime LRT kolektyve.

Premijos laureatę Virginiją Motiejūnienę sveikino LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė - Budrienė, jai įteikusi šešiasdešimtmetės Lietuvos televizijos istorijos knygą, taip pat LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius ir Kauno apskrities žurnalistų vadovas Vidas Mačiulis.

Nuoširdų padėkos žodį tarė ir darbšti žurnalistė, visuomeninės veiklos entuziastė Virginija Motiejūnienė.

- Kelią į tuometį Televizijos ir radijo komitetą žinojau nuo 10-ties metų. 1964-taisiais į Vilniaus 22-os vidurinės mokyklos 4 a klasę užsukusi radijo režisierė Nijolė Strazdūnaitė išsirinko kelis mokinius turėsiančius įgarsinti laidą vaikams „Pionierių trimitas". Nuo tada iki baigiant mokyklą žodžiai „Pionierių trimitas! Sveiki, vaikai!" ir kiti laidos tekstai eteryje skambėjo mano ir berniuko porininko balsais, - prisimena kolegė Virginija.-

Vėliau, baigusi VU Ekonomikos fakultetą, patekau į televiziją . Ir vėl laimingo atsitiktinumo dėka, renkantis darbo vietas, pasirodė Televizijos ir radijo komiteto kadrų skyriaus viršininkas ir pasiūlė televizijoje rengti ekonomines laidas. Nuo jų ir pradėjau. Tačiau tikrą kūrybos džiaugsmą patyriau svaigiais tautos atgimimo, Sąjūdžio metais, kai su puikia kolegų Rimvydo ir Virgilijaus Kubilių komanda pradėjome kurti ekonominę publicistinę laidą „Akistata".

Tai buvo valandinė programa, imdavomės aštrių pokalbių, leisdavome sau papokštauti tokiomis temomis, kurios neseniai buvo tabu. Pavyzdžiui, jau tada pastebėjome, kad įmonių direktoriai vadovauja savo įstaigoms visą gyvenimą, tad prisinešėme į studiją įvairiausio formato kėdžių ir pavadinome vadovus „ilgasėdžiais". O juk smarkiau apie vadovų rotaciją pradėta kalbėti tik dabar... Ypač smagu buvo kurti vaidybinius „Akistatos" intarpus, serialą „Laisvė trims pusbroliams", kur po pusbrolių įvaizdžiu slėpėsi trys Baltijos šalys - Lietuva, Latvija, Estija - o didysis brolis, aišku, buvo Rusija.

„Akistatos", kaip ir kitų laidų gyvavimą nutraukė 1991 m. sausio 13-osios įvykiai, buvo okupuoti Radijo ir televizijos pastatai, kuriuos atgavome tik žlugus Maskvos pučui. Bet pati laida tada dar nemirė, kūrėme ją, naudodami žmonių dovanotas buitines kasetes, suorganizavome Bado akciją, kurios metu kolegos iš radijo, televizijos, techninio centro garsaus disidento Petro Ciziko paskolintame badautojų namelyje badaudavo po 3 dienas. Tada gimė laidų ciklas „Badautojų namelio istorijos".

Protesto akciją pratęsėme ir Maskvoje, kur nuvykusi badautojų grupė Rusijos piliečiams miesto gatvėse skelbė, kad Lietuvoje bandoma užgniaužti laisvą žodį, kad Lietuvos žurnalistai yra išvaryti iš savo pastatų.

Prie temos apie tai, ką patyrė Radijo ir televizijos žmonės nepamirštamą 91-ųjų sausio 13-tosios naktį teko grįžti po gero dešimtmečio ir kartu su režisieriumi Juozu Saboliumi sukurti filmą „Sausio mūšis". Tai prisiminimų filmas, apie tai, ką tą naktį Televizijos ir radijo rūmuose buvę žmonės patyrė, matė, jautė, išgyveno.

Apskritai už visą savo kūrybą , nevieną parengtą laidą, daugybę reportažų ir kelis filmus turiu būti dėkinga tam laikmečiui, kurio metu gyvenau ir gyvenu. Juk Sąjūdžio steigimasis, valstybės atkūrimo darbai, sausio 13-osios įvykiai negalėjo praeiti nepastebėti, o turint kamerą ir mikrofoną būtų buvęs nusikaltimas apie tai nutylėti. Kaip tada, taip ir dabar įvykių fiksavimas yra mano darbas, kurį aš myliu ir kuriuo džiaugiuosi."

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.