2019 m. lapkricio 22 d., Penktadienis

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Kudirkos premijos laureatas Juozas Kundrotas apie žurnalistiką, kūrybą ir knygnešius

2018-05-23
 
Kudirkos premijos laureatas Juozas Kundrotas . Dainiaus Radzevičiaus nuotrauka

Kudirkos premijos laureatas Juozas Kundrotas . Dainiaus Radzevičiaus nuotrauka

Šiemet Vinco Kudirkos premija skirta LŽS ir NŽKA nariui kauniečiui Juozas Kundrotui, 2017 metais išleidusiam dvi Lietuvos Respublikos šimtmečiui skirtas knygas: apysaką „Kryžius nuo knygnešio kapo" ir romaną „Viena knygnešio diena". Ta proga su juo kalbėjomės apie žurnalistiką, kūrybą, knygas ir knygnešius.

 

Kaip susidomėjote knygnešiais?
Kažkada, būdamas keturiolikos ar penkiolikos metų, perskaičiau dar vadinamaisiais Smetonos laikais išleistą Molio romaną ,,Knygnešio tragedija". Man, paaugliui, tai buvo užtaisas, kuris mestelėjo į patriotizmą, kitokį suvokimą. Tas herojaus pasišventimas, jo auka, tragiška mirtis Sibire buvo tokia paveiki, kad daviau sau žodį, kas bebūsiu, ką bedarysiu, apie knygnešius rašysiu - mat jau paauglystėje rašinėjau šiokius tokius tekstelius. Po Vinetu ir daugybės kitų paauglių literatūros herojų, ta knyga parodė kitokį heroizmą, kitokią romantika, nuotykius, pasiaukojimą. Tai buvo stiprus impulsas. Dabar nedrįstu susirasti tos knygos ir perskaityti dar kartą, nenorėčiau sugriauti to įspūdžio... 
Knygnešių temos ėmiausi dirbdamas radijo žurnalistu. Likimas lėmė sutikti garsiausio knygnešio Jurgio Bielinio vaikaitį - inžinierių Jurgį Algirdą Bielinį, kuris suteikė nemaža medžiagos apie savo senelį. 1970 liepos 2 dieną, išėjęs atostogų, ryžausi keliauti knygnešių takais, pradėdamas nuo Bielinio tėviškės Biržuose, sutikau žmonių, kurie jį atsiminė. Tai, ką užčiuopiau ir pajutau, sugulė į reportažus knygas. Taip išvaikščiojau Suvalkiją, Aukštaitiją, Žemaitiją, dalį Dzūkijos. Kur važiuoju, keliauju, būtinai užsuku į knygyną ir nusiperku knygą. Jose atrandu labai įdomių dalykų.

 

 

Kuo išsiskiria knygnešys Juozas Akelaitis, romano „Viena knygnešio diena" herojus, knygnešių plejadoje?
Išsiskiria savo gyvenimu. Jis buvo labai pasiaukojantis Lietuvai, lietuviškam žodžiui. Juozas Akelaitis per gyvenimą patyrė 3 tremtis - dvi caro laikais ir paskutinę - sovetiniais. Spaudos draudimo metais įsijungė į knygnešių veiklą - platino lietuviškus laikraščius „Varpas", „Ūkininkas". 1901 m. rusų žandarų buvo sučiuptas, metus kalintas, ir keturiems metams ištremtas į Manzurką. Kai grįžo į Lietuvą, vėl įsijungė į aktyvią polinę veiklą prieš carą ir jo valdžią, buvo ištremtas į Mogiliovą. Tačiau ir ten nenurimo - aktyviai veikė šalpos komitete, kuris gelbėjo pasitraukusiuosius į Rusiją nuo karo, tad iš ten buvo perkeltas kiek toliau nuo Mogiliovo, į Škvolą.
O paskutinė tremtis - 1949 m pavasarį buvo į Irkutską, į tą pat miestelį - Manzurką, kartu su visa šeima. Kadangi sutapo tremties vieta, galima puikiai palyginti carinę ir sovietines tremtis. 1902 m. tremtiniui davė šautuvą ir 5 rublius mėnesiui, kad galėtų pragyventi, o Stalino laikais - nieko, po pusmečio Juozas Akelaitis ten ir mirė. 
Išvirtusį kryžių, kuris žymėjo jo palaidojimo vietą, jaunimo grupė pargabeno į Kauną, į jo dukros Laimos Milvydienės namus, tada dar kunigas politinis kalinys Sigitas Tomkevičius kryžių pašventino. Į tą renginį susirinko nemažai žurnalistų, nesenai įkurtos Lietuvos knygnešio draugijos narių - kryžių priglaudė prie sienos, greta trispalvės. Labai paveiku ir stipru buvo, net ašaras traukė. Parašiau dokumentinių apybraižų ciklą „Šventa knygnešių gadynė", parengiau radijo laidą, nes dirbau Kauno radijuje. Buvau jau parašęs romaną „Sakmė apie knygnešį", kuriantį knygnešio Jurgio Bielinio paveikslą. J. Akelaičio duktė Laima prašė, kad parašyčiau romaną ir apie jos tėvą. Ir ta mintis man vis po truputį sukosi galvoje. Tik nesulipdžiau greitai to siužeto - reikėjo brandinti, raustis 28 metus. Reikėjo ir pačiam tam subręsti.

 

 

Ką Jums reiškia Vinco Kudirkos premija?
Tai labai aukštas įvertinimas, netekau amo išgirdęs tą žinią. Vinco Kudirkos vardas lietuviams labai šventas. Ir dabar net nelabai suvokiu, kad tai nutiko. V. Kudirkos vardą ir portretą menu nuo pat vaikystės - mano vyresnis brolis Smetonos laikais mokėsi pradinėje mokykloje, jo sąsiuvinių viršelius puošė Kudirka. Gerai tai prisimenu, tada sąsiuviniai ir kvepėjo. Kudirka žavėjo. O kai sužinojau dramatišką jo gyvenimo istoriją, kilo daug minčių. Taip įvairiapusiškai dirbti, aukotis Lietuvai iki pat paskutinio atokvėpio, nepaisant ligos... Kas su juo besusitikdavo, gaudavo įkvėpimo sau...
Esu parašęs knygą apie rašytoją suvalkietę Petronėlę Orintaitę - ji iki 1999 m. gyveno Los Andžele, teko susirašinėti, paprašė tai padaryti. Kai išėjo ta knyga, buvau daug kartų kviečiamas į įvairius susitikimus Suvalkijoje, jos gimtinėje. Ne kartą buvau ir Vinco Kudirkos muziejuje, prie jo paminklo. Ta Kudirkos Naumiesčio erdvė atrodė labai sakrali. Viena, kai joje kalbi apie kitus, o visai kas kitą, kai tuose pačiuose sakraliuose rūmuose pastatė pagerbti mane patį - protas lyg aptemo. Nelabai suvoki, tiki, ar esi to vertas. Yra nemažai gerai dirbančių žurnalistų, kuriančių geras laidas, straipsnius...

 

 

Gal pakalbėkime apie Jus. Kaip jūs, pasirinkote žurnalisto specialybę ar pasukote į žurnalistiką?
Labai mylėjau literatūrą, skaičiau ir skaičiau. Stengiausi dar mokyklos suole kuo geresnės, stipresnės literatūros gauti. Skaičiau Dostojevskį, Levą Tolstojų. Suolo draugo Vytauto brolis Vaclovas buvo vyresnėje klasėje - kai apsilankiau jų namuose, buvau priblokštas. Maža vargana gryčiukė šaiudiniu stogu, o ten - dvi etažerės knygų ir didelis L. Tolstojaus portretas. Išorė menka, o viduje - kokie turtai. Tai veikė, kreipė į tikrą literatūrą. Kartą tas draugo brolis mums padavė L. Tolstojaus „Kazokus" - pabandykit suprasti, kas gera, o kas bloga, vėliau pakalbėsime... O draugo brolis Vaclovas turėjo daugiau draugų, kurie kitaip vertino literatūrą, paskui jie įkūrė gimnazijos literatų būrelį. Ta meilė literatūrai ir atvedė į žurnalistiką, mano specialybė buvo kita. Iki šiol jeigu kurią nepaskaitau knygos, atrodo, kad kažko nustojau, apvogiau save.

 

 

Dirbote Ignalinos, Jonavos rajoniniuose laikraščiuose, Kauno radijuje. Ką Jums davė darbas?
Labai daug davė. Padirbėjęs žurnalistu kitaip matai gyvenimą. Manau, kad ta darbo patirtis rajoniniuose laikraščiuose buvo gilesnė negu šiandienos žurnalistų, kurie tik veda radijo ar televizijos laidas. Man tekdavo vykti į kaimus, miestelius, kalbėtis žmonių namuose. Pamačiau daug gyvenimo, charakteringų jo detalių. Nuvykstu pas darbininką, įeinu - kambaryje biblioteka, drožiniai. Pasirodo, jis ir liaudies meistras. Jei būčiau nuvykęs tik į cechą, kalbėtume apie darbą, jo rezultatus, kolektyvą, o viso to, ką daro daugiau, tikriausiai nė nesužinočiau. O kai pamatai tai, kalba pasuka į kitus gylius, ne tik ridenasi plokštuma.
Mačiau kaimo žmones prieš 80-60 metų, tais laikais, kai iš jų atėmė žemę, dalį galvijų, inventorių, kai nualinti gyvuliai krisdavo be pašaro.. Mačiau žmonių akis, bylojančias, kokias traumas jie patyrė... Augino ir tebeaugina tų žmonių gerumas, išgyventas skausmas, jų išmintis - po lašelį, grūdelį, į gerąją pusę.

 

 

Kas labiausiai džiugina ir liūdina šiandienos žiniasklaidoje?
Bendras žurnalistikos vaizdas dažniau liūdina, negu džiugina, todėl, prisipažinsiu, ja beveik nesidomiu. .Džiugina kai kurios radijo laidos, LRT Kultūros kanalas, ypač kai prabyla asmenybės. Ten daug laidų džiugina žmonių išmintimi - praturtina, duoda tikro peno, mąstymo. Kasdienėse laidose to nebūna. Ta politikų trintis - šlykšti. Partijos dirba sau, ne tautai, valstybei, žmogui. Nepatinka, kai jos žarsto pažadus rinkėjams. Rinkėjas dar kurį laiką joms įdomus, o pilietis, žmogus - nedomina. Politika ir politikai mūsų prasti... Netikiu partijomis - nė viena. Eidavau balsuoti - kartais vieną pasirenku, kartais - kitą, net nežinau, kurią rinktis, visiškai nusivyliau. Teikia vilčių Kaunas, kuris tvarkosi, kasdien matau, kad kažkas vis daroma...

 

 

Jau atšventėte 80-ties metų jubiliejų, o esate žvalus, geros nuotaika. Norisi paklausti, ką, be rašymo, dar veikiate, kaip palaikote savo formą, darbingumą?
Rašau. Ir toliau rašau apie knygnešius. Jaučiuosi esąs skolingas Juozui Tumui-Vaižgantui, noriu parodyti jį, susijusį su knygnešiais. Tas kunigas turėjo atvirą, tiesią nuomonę, sakydavo, ką galvoja, nebuvo mielas bažnytinei vyriausybei, todėl taip ir buvo mėtomas - iš Kūlių į Micaičius , o po 10 mėnesių - į Vadaktėlius, kitur, kol atsidūrė Vilniuje. Mėtomas Žemaitijoje iš parapijos į parapiją, glaudžiai bendradarbiavo su knygnešiais. 
Labai domina ir gerokai primirštas inžinierius, publicistas, visuomenės veikėjas Antanas Macijauskas. Jis sudarė Lietuvos žemėlapį, lietuviškai surašė visų vietovių pavadinimus, Sankt Peterburge jį atspausdino. Ten žemėlapis niekam nerūpėjo. Kai pateko į Vilnių, uždraudė jį platinti, konfiskavo. A. Macijauskas rado gerus advokatus (ir Jonas Vileišis padėjo), cenzūrai, Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkui iškėlė bylą, išjudino Lietuvai labai svarbų klausimą ir bylą laimėjo, kas, kartu su kitais faktoriais, leido pasiekti spaudos draudimo atšaukimo. Labai dideli, gražūs jo nuopelnai. Noriu priminti, kaip jis gyveno, ką darė. Tai bus beletrizuoti dokumentiniai apsakymai. Šiemet ar kitąmet išleisiu.

 

 

O kaip atrodo jūsų diena, juk nesėdite visą dieną prie rašomojo stalo?
Atsikeliu anksti, pusę šeštos ryto, per radiją pasiklausau Lietuvos himno, mankštinuosi, po to vandens procedūros, pasivaikščiojimas. Grįžtu namo 10 valandą, tada geriu kavą ir sėdu prie rašomojo stalo. Jei žmona Regina po pietų neprikalbina kur nors išeiti, visą diena ir prasėdžiu. Rašymas padeda viską pamiršti. Net apie tai, kiek skirta gyventi, negalvoji. 
Tie siužetai užima visą protą - eini pasivaikščioti, galvoji apie herojus - ką jis veikė, ką turėtų veikti, galvoti, kaip tai reikėtų pasakyti.

 

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sveikatos, sėkmingai darbuotis.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-26 11:23
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Lydia

2019-08-09 09:46

Aš turėjau rimtų problemų su savo vyru, ir tai lėmė tai, kad jis išsikraustė į butą pas savo draugus. Viskas pasidarė dar blogiau, nes jis dažnai pradėjo eiti į barus ir striptizo klubus su draugais, pasigerti ir išeiti. Jis visada grasino man telefonu, kai man paskambins dėl visų blogų patarimų, kuriuos jam davė draugai. Aš myliu jį ir mes buvome kartu 8 metus prieš staigų pasikeitimą, negalėjau pastoti ir sužinojau, kad tai mano kaltė. Buvau tokia liūdna ir nusivylusi, kol vieną dieną naršiau internete ir pamačiau ponią, kuri dalijasi liudijimu apie galingą riterių rašybą DR, SUNNY, kuri padėjo jai atgabenti savo vyrą su burtų rašymu, todėl nusprendžiau tai suteikti. pabandyti taip pat ir aš susisiekiau su DR. SUNNY el. Paštu drsunnydsolution1@gmail.com ir aš jam ir DR paaiškinau visas mano problemas. SUNNY man pasakė, kad neturėčiau jaudintis, kad jis padės man išspręsti mano problemas, mano vyras grįš namo ir DR. SUNNY taip pat man pasakė, kad jis taip pat gali priversti pastoti. J

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media