Dažnai tenka išgirsti teiginį - žiniasklaida tėra verslas, kurio pagrindinis tikslas bet kokiomis priemonėmis uždirbti kuo daugiau pinigų. Ir į šį verslą vis labiau įtraukiama piliečių ir profesionali žurnalistika. Situacija, kai straipsnį laikraštyje, žurnale ar reportažą radijo, televizijos laidose galima nusipirkti kaip bandelę, netgi priimama kaip normalus faktas. Panašius tiklus gali turėti ir piliečių žurnalistika, ypač jie tie "piliečiai" yra papirkti ar kitaip įtaigoti.

Tačiau ar tokiu atveju nėra pažeidžiama glaudžiai su žiniasklaidos misija susijusi žmonių teisė gauti teisingą, tikslią informaciją? O kur tada objektyvi bei teisinga žiniasklaida? Ir apskirtai, kas yra ta pilietinė žurnalistika?

Pilietinė žurnalistika - palyginus naujas reiškinys, praktiškai suklestėjęs, kai įsigalėjo internetas. Kalbėti apie pilietinę žurnalistiką pradėta apie 1993 metus Jungtinėse Amerikos valstijose, kai žurnalistai, pasipiktinę per vieną rinkimų kampaniją panaudota neteisinga informacija ir gandais panoro, kad žmonės gautų objektyvią informaciją ir egzistuotų grįžtamasis ryšys.

Džiugu, kad grįžtamąjį ryšį palengvino informacinės technologijos. Dabar internete spausdinami skaitytojų atsiliepimai, pamąstymai, ir laikraštis ar žurnalas, turėdamas savo internetinę versiją, gali sužinoti, ką žmonės mąsto, kokia jų nuomonė apie vieną ar kitą straipsnį, vieną ar kitą situaciją

Yra nuomonė, kad pilietinė žurnalistika pateikia žmonėms reikalingos informacijos, kad jie galėtų būti aktyvūs piliečiai, ji stengiasi aktyvinti žmones kaip piliečius, siekdama padėti šaliai sukurti aktyvų viešąjį gyvenimą.

„Kai kas manė, jog pilietinė žiniasklaida nereikalinga, kad tai tėra iš kitur atėjęs prasimanymas. Labai džiaugiuosi, jog pastarąjį pusmetį ar jau net metus yra aktyviai diskutuojama šia tema. Jeigu diskutuojama, vadinasi, atsiranda tam tikras poreikis, yra žmonių, kurie nori apie tai kalbėti", - teigė profesorė Audronė Nugaraitė . Pasak jos, pilietinėje žurnalistikoje yra keletas dalykų, kuriuos reikėtų akcentuoti. Pagrindinis iš jų - tas, jog žiniasklaida, atrinkdama informaciją, turi savų interesų, bet pilietinėje žurnalistikoje yra akcentuojama: „savi interesai - gerai, bet vyrauti turi visuomenės interesai".

Tačiau realiame gyvenime dažnai būna kitaip. Pavyzdžiui, žmogus, rašantis komentarą prie kokio nors straipsnio tikrai ne visuomet galvoja apie visuomeninį interesą. Dažnai jam rūti tik savi interesai. Nors atrinkdama informaciją ir pateikdama ją žmonėms, žiniasklaida, žurnalistika ir įvairios informavimo priemonės pirmiausia prioritetą turėtų teikti visuomenės, bet ne saviems interesams.

Kita problema - galimi kraštutinumai, sumaištis, kai visi rašo tik impulsyvius įspūdžius. Tai dažnai regime interneto leidinių skaitytojų komentaruose. Žmonės tiesiog išlieja savo džiaugsmą ar nepasitenkinimą. Taip paskleidžiama daug emocijų, kurios menkai tesusijusios su žurnalistika.

Pilietinėje žurnalistikoje grįžtamasis ryšys su skaitytoju yra ypač svarbus. Tik koks jis yra - visuomeniškas ar savanaudiškas? Kitas klausimas - ar šis grįžtamasis ryšys yra pakankamas?

Galima pasidžiaugti, kad jis plečiasi. Antai ir LŽS svetainėje anksčiau buvo galima komentuoti tik kai kuriuos straipsnius. Dabar komentarai galimi prie visų svetainėje publikuojamu straipsnių.

Panaši padėtis ir visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Dabar mūsų žiniasklaidos laukas turi, pavyzdžiui, nuomonių, skaitytojų laiškų puslapių, yra galimybė beveik viską komentuoti, išsakyti savo nuomonę. Tai gerai nes šis nuomonių srautas, jeigu jis specialiai neorganizuojamas ir rašomi pačių žmonių, suteikia galimybę sužinoti, ką žmonės jaučia, ką galvoja, ko norėtų.

Bet čia iškyla dar viena problema - ar pati žiniasklaidos priemonė domisi skaitytojų nuomone, rūpesčiais, poreikiais, ar į juos reaguoja? Suteikti galimybę žmonėms išsakyti savo nuomone yra gerai, bet nemažiau čia turėtų būti svarbu, ar į šią pilietinę nuomonę atsižvelgiama, ar ji analizuojama, plėtuojama.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.