Savaitės tema

Silvija Kuprionytė

 Žiniasklaidos ir žurnalisto portreto kaita

Nors technologijos vystosi žaibišku greičiu, turbūt nė vienas dar nepamiršome, kaip kvepia neseniai iš spaustuvės atkeliavęs laikraštis, kaip smagu su nekantrumu versti naują popierinio laikraščio puslapį, skaitant Lietuvos ir pasaulio naujienas. Dar prisimename, kokia svarbi spauda buvo Lietuvos Sąjūdžio ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai tiek politinė, tiek ekonominė situacija keisdavosi vos ne kasdien, ir žmonės tiesiog laukdavo, kada atsidarys spaudos kioskas, kur jie galės nusipirkti mėgstamą leidinį, sužinoti, kas įvyko nauja.

Matydami šiandieninę žurnalistikos kaitą, kai po truputį nyksta popierinė spauda, o naujienos gali būti atnaujinamos kas akimirką elektroniniame leidinyje, ieškome atsakymo, kuo žurnalistika šiandien yra kitokia. Ji kinta kartu su visuomenės, mokslo, politikos ir kultūros laimėjimais. Tačiau ar dviejų amžių sandūroje žurnalistikos kokybė iš tikrųjų gerėja, ar priešingai - ritasi žemyn?

Apie žurnalisto profesiją, pokyčius ir dilemas šių dienų žurnalistikoje kalbamės su daugiau nei keturiasdešimties metų patirtį turinčiu, Lietuvos televizijos žurnalistu, publicistu, redaktoriumi ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku, Petro Babicko ir Vinco Kudirkos premijų laureatu Vidu Mačiuliu bei nusipelniusia Lietuvai žurnaliste, daugelio žurnalų ir laikraščių redaktore, Vytauto Gedgaudo premijos laureate Aldona Žemaityte - Petrauskiene.

Kaip apibūdintumėte šių dienų Lietuvos žurnalistiką?

Vidas Mačiulis: Kokia atgimusios Lietuvos visuomenė, tokia ir žiniasklaida, nes ji nori įtikti savo skaitytojui, klausytojui, žiūrovui, o svarbiausia - reklamdaviams.

Didelis tiražas, aukštas reitingas - daugiau reklamos užsakovų, daugiau pinigų. Dėl to visi ir pataikauja savo ,,vartotojui", nusileidžia iki jų ,,lygio". Vietoje to, kad žiniasklaida formuotų  skaitytoją, klausytoją, žiūrovą, ji šoka pagal jų dūdelę. Patys žurnalistai yra bejėgiai, nes turi vykdyti žiniasklaidos priemonių savininkų norus ir užgaidas, perduotas vyriausiajam redaktoriui ar direktoriui.

Nors retai kada kolegos pasipriešina tokiam diktatui, turime ir aukšto meistriškumo žurnalistų, kurių straipsniai, komentarai, televizijos laidos drebina valdžios institucijas ir atskirus vadovus, kurie, beje, dėl to mus ir vadina ,,purvasklaida", nes bijo kritikos. Lietuvos žurnalistai nėra blogi ir gali gerai atlikti savo misiją. Blogai tai, kad dėl mažų atlyginimų universitetinį žurnalistinį išsilavinimą turintys palieka žiniasklaidą ir ieško geriau apmokamo darbo, o jų vietas užima nep ar politinių leidinių iki bulvaro laikraščių, tokių kaip „Vakaro žinios" ar „Laisvas laikraštis", kurie užsiima, švelniai tariant, chuliganiška veikla, o jei nesibylinėja teismuose, tai tik dėl visuomenės visuotinės apatijos.

Tokie laikraščiai kenkia valstybės įvaizdžiui, trukdo visuomenės ugdymui. Žurnalistai pagal savo pažiūras renkasi vienokį ar kitokį leidinį, radijo stotį ar televizijos kanalą. Vyksmas tarsi yra natūralus, bet kodėl mažėja pasitikėjimas žiniasklaida?  Patikimiausia ir stabiliausia yra kultūrinė spauda bei rajoniniai leidiniai, taip pat regionų gyvenimą nušviečiančios televizijos stotys.

Ar matote kokių nors skirtumų tarp praėjusio amžiaus pabaigos ir šių dienų lietuviško žurnalistikos?

Vidas Mačiulis: Skirtumas didžiulis, nes tuomet buvo viena partija ir viena tiesa. Tik pokario laikais redakcijose nebuvo žurnalistiką baigusių darbuotojų. Prieš tris dešimtis metų žurnalistų kolektyvams vadovavo ir universitetinį išsilavinimą turintys vyriausieji redaktoriai. Jie reikalavo žanrų įvairovės. Kiekvienam buvo aišku, kas yra reportažas, interviu, komentaras. Jų buvo daug ir įvairių. Kaip ir feljetonų, ko dabar nė vienas žurnalas ar laikraštis neturi. Nėra ir satyrinių žurnalų.

  Ar kas suskaičiavo, kiek dabar, pavyzdžiui, ,,Maxima" nurašo atvežtų laikraščių ir žurnalų? Kam jie leidžiami, jeigu iškeliauja į makulatūrą?  Lietuvos žurnalistikos aukso amžius buvo Sąjūdžio laikais, kai žiniasklaida tapo pilietiška, prabilo apie mūsų tautos istoriją, atskleisdavo slapčiausias šalies žmonių svajones, sukviesdavo į Vingio parką arba Kauno santaką tūkstančių tūkstančius žmonių, kurie su įdomumu skaitė net dauginimo aparatu parengtas ,,Sąjūdžio žinias", ką jau kalbėti apie ,,Gimtąjį kraštą", ,,Atgimimą" arba ,,Kauno aidą".

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė: Manau, kad tie skirtumai nėra ryškūs, jei turėtume galvoje Nepriklausomybės laikotarpį.

 Šiandien žurnalistika tampa santūresnė, korektiškesnė, artėja prie europinių žiniasklaidos standartų. Sprogimas mūsų žurnalistikoje XX a. pabaigoje prilygo mažo ugnikalnio išsiveržimui, užvirė aistros ir ambicijos, leidiniai kūrėsi sparčiai ir taip pat greitai nyko... Dabartinio amžiaus pirmąjį dešimtmetį pamažu kristalizavosi nuomonės, jų reiškimosi būdai.

Koks, Jūsų manymu, turėtų būti  žurnalistas?

Vidas Mačiulis: Objektyvus, originalus, operatyvus, kad rašytų ir rengtų TVR laidas savitai, įdomiai, surastų naujas temas ir problemas. Svarbiausia, kad nevirstų geltonąja bulvarine žiniasklaida, nors to daug kas ir nori.

Aldona Žemaitytė -Petrauskienė: Žurnalistas turėtų būti pilietiškas, padorus ir atsakingas už savo kūrybą žmogus. Tokiais negimstama, o tampama kartu su praktiniu patyrimu, moralinių nuostatų tvirtėjimu. Žurnalistas turi būti mokinys gerąja to žodžio prasme. Juk mokomasi visą gyvenimą...

Kaip vertintumėte žurnalistikos kokybę ir žurnalistinės etikos standartus?

Vidas Mačiulis: Jeigu kokybė prastėja, tai blogi vadovai ir dar prastesni žurnalistai, jeigu jie turi teisę turėti tokį vardą. Ar inžineriją baigęs gali vadinti save mediku, o veterinariją - dainininku, jeigu žino ir  moka tik a. a. S. Povilaičio ,,Švieski man vėl"? Įvairių profesijų ir be aukštojo išsilavinimo žiniasklaidos darbuotojai, net laidas vedančios ,,pupytės" Lietuvoje jau yra ,,žurnalistės".

Nesutinku, kad blogėja žurnalistų ir leidėjų etika. Beveik penkiolika metų buvau Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys, todėl galiu tvirtinti, kad kuo toliau, tuo mažiau vyksta etikos pažeidimų. Jau susimąstoma arba net bijoma, kad bus pripažinti etikos nesilaikančia žiniasklaidos priemone, kaip anksčiau buvo su ,,Vakaro žiniomis", ,,Respublika", televizijos kanalu „TV3".

Tobulybei ribų nėra. Kita vertus, negalima taikyti etikos standartų humoristinėms laidoms, pavyzdžiui, KK2 ar ,,Dviračio šou". Tik tie, kuriuos žiniasklaida kritikuoja, žurnalistus kaltina etikos pažeidimais.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė: Tai, kas sudaro žurnalistikos kokybę (kalba, stilius, atsakomybė už tekstų turinį), turėtų tolydžio augti, tobulėti, nes žurnalistika atsinaujina jaunais žmonėmis, kurių mąstymas tobulėja kartu su visuomenės tobulėjimu, su naujais pasiekimais moksle, politikoje, literatūroje...

Jei ji prastėja, tai reikia sutikti, kad ji yra tik viena iš visuomenės raiškos formų. Prastėja visuomenė, paleidusi moralines vadžias, besidairanti į svetimų kraštų standartus, negalvojanti apie savo  tautinio, tarptautinio stiliaus kūrimą. Aiškiai matomi tam tikrų visuomenės sluoksnių degradavimo požymiai.

Kas dėl to kaltas? Mokykla, aplinka, bendros pasaulinės tendencijos kuo daugiau vartoti, kuo mažiau mąstyti, nes mąstymas yra pastangų reikalaujantis veiksmas.

Kokias matote žiniasklaidos ir žurnalistikos bendrybes ir skirtumus?

Vidas Mačiulis: Lietuvos žiniasklaida yra supanašėjusi ir suvienodėjusi. Ar skiriasi savo pateikimo forma TV3 ir LNK ,,Žinių" reportažai, išskyrus tai, kad vieni stengiasi įtikti Prezidentūrai, o kiti - Vyriausybei?

Ar kuo nors skiriasi mūsų laikraščiai, išskyrus tai, kad ,,palaiko" jiems mielesnes partijas? Panašūs yra straipsniai, interviu, komentarai. Vadinasi, supanašėję yra ir žurnalistai, kurie migruoja iš vienos redakcijos į kitą, jie yra beveidžiai.

 Aldona Žemaitytė-Petrauskienė: Žurnalistika ir žiniasklaida yra tas pats terminas, išreiškiamas kitais pavadinimais. Galbūt skirtumas yra tas, kad žiniasklaida labiau orientuota į trumpąjį informacinį žanrą, o žurnalistika yra aukštesnio rango su atitinkamais tiriamaisiais, analitiniais eseistikos elementais.

Kitaip tariant, žiniasklaida yra tai, kuo kasdien visuomenę maitina reporteriai per radiją, televiziją, pirmuose laikraščių ir portalų puslapiuose . O žurnalistika paremta kitais žanrais, kitokiais minties raiškos būdais.

Ko, Jūsų manymu, reikėtų, kad Lietuvoje būtų daugiau kokybiškos žiniasklaidos?

Vidas Mačiulis: Kuo daugiau bus profesionalių vadovų ir žurnalistų, tuo bus kokybiškesnė žiniasklaida. Blogai tai, kad kaimyninėje Rusijoje nėra demokratijos, tačiau kokios profesionalios jų televizijos laidos, kur kas įdomesni ir jų laikraščiai ir žurnalai.

Ten žiniasklaidai skiriami milijonai, o Lietuvoje - grašiai... Blogiausia, kad žiniasklaidos savininkai nori, kad spauda, radijas, televizija, internetas jiems būtų verslas ir uždirbtų kuo daugiau. Tai ir yra didžiausia mūsų bėda.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė: Pirmiausia reikia gero parengimo ir pasirengimo, pradedant viduriniu mokymu, reikia smalsumo ir noro tobulėti, reikia netingėti gilintis į gramatikos, sintaksės ir stilistikos subtilybes.

Žinoma, reikia ir praktikos, kuri reiškiasi per atkaklų ir sąžiningą darbą, pasitikėjimą savo jėgomis ir supratimą, kad mokomasi visą gyvenimą.

Kaip vertintumėte pasitikėjimą Lietuvos žiniasklaida?

Vidas Mačiulis: Netiesa, kad pasitikėjimas mažėja. Kita vertus, visame demokratiniame pasaulyje žiniasklaida pasitikima mažiau nei bažnyčia. Jeigu nieko nekritikuoja, nekelia aštrių klausimų - ji niekam nepatinka. Jeigu daro priešingai, tauta džiaugiasi, tačiau jos ,,vadai" pyksta, garsiai kalba, kad nepasitiki spauda ar televizija.

 Žiniasklaida niekam neturi įtikti, bet ją turi gerbti visi.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė: Žurnalistikos reitingai nuo pat Nepriklausomybės pradžios buvo melagingi, išpūsti... Neribota spaudos laisvė apsuko galvas leidėjams ir redaktoriams. Reitingai pamažu smuko, nors žurnalistikos lygis augo, nes visuomenė laisvėjo ir pamažu pruso... Konkurencija tarp leidėjų skatino ieškoti įdomesnių raiškos formų.

Bet žiniasklaidą ir žurnalistiką ištiko ta pati bėda kaip ir partijas. Laikraščiuose ir net žurnaluose yra daug nusikalbėjimo, nesusikalbėjimo, prasta yra rašančiųjų ir kalbančiųjų per televiziją, radiją kalba.

Nesuprantu, kodėl ja nesirūpina tų žiniasklaidos priemonių savininkai, nesamdydami gerų stilistų ir korektorių. Bet apibendrinti negalima, yra tikrai atsakingai dirbančių žurnalistikos atstovų.

Kaip manote, kokia šiuo metu yra didžiausia visuomenės informavimo priemonių bėda?

Vidas Mačiulis: Žinoma, kad Lietuvoje dar daug kas perkama ir parduodama, taip pat ir žiniasklaida. Tačiau tai daro ne žurnalistai, o jų darbdaviai.

Jaučiu, kada būna užsakytos televizijos laidos, bet ne eilinių piliečių, o partijos šulų ar turtingų verslininkų. Tačiau kad tai taptų sistema - neturiu faktų, o ir Specialiųjų tyrimų tarnyba tyli. Vadinasi, viskas yra gerai?

Asmeniškai džiaugiuosi LRT televizijos laida ,,Specialus tyrimas". Tai geras pavyzdys, kaip reikia ir galima surasti faktus ir juos išnagrinėti, kad žiūrovas įsitikintų žiniasklaidos objektyvumu ir jos gebėjimu atskleisti tiesą ne tuščiažodžiavimu, o faktais.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė: Leidėjų konkurencija dėl įtakos ir valdžios  taip pat komercinės reklamos pinigų įtvirtino užsakomąją žurnalistiką. Ar tai išstumia tiriamąją žurnalistiką iš žiniasklaidos?

Lietuvoje yra dvi žurnalistų profesinės bendruomenės - Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) ir Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD). Kaip manote, ar šių bendruomenių buvimas gali prisidėti prie žurnalisto ugdymo ir kaip?

Vidas Mačiulis: Visame pasaulyje žurnalistus vienija profesinės sąjungos, kurios rūpinasi savo narių darbu ir gyvenimu.

To siekia ir LŽS, ir LŽD, tačiau kodėl kūrybiniai darbuotojai nenori būti savo profesinės bendruomenės nariais? Pirma, to neskatina redakcijų vadovai. Antra, patys žurnalistai nerodo iniciatyvos ir nekuria pirminių organizacijų. Trečia, dar neįgyvendinta Lietuvoje trišalė sutartis valstybė - redakcija - žurnalistas, beje, to nenori didžioji dalis visuomenės. Žurnalistai bijo prabilti apie mažus atlyginimus, ilgas valandas, menkus atskaitymus ,,Sodrai".

Kai laukiama ,,malonės iš dangaus", niekam nėra gerai. O pirmiausia - žurnalistui.

LŽS nariai skatinami V. Kudirkos ir V. Gedgaudo premijomis, įteikiami medaliai ,,Už nuopelnus žurnalistikai", rengiamos kūrybinės dienos, seminarai, diskusijos.

Apie tai, žinoma, nei televizija, nei spauda nepraneša.

Yra „svarbesnių" temų: nusižudė, pavogė, sudegė, vedė, išsiskyrė, įsigijo brangiausią automobilį ir panašiai.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė: Teisingai pastebite, jos ne tik kūrybinės, bet ir profesinės. Labai menka LŽD veikla, išskyrus Stasio Lozoraičio premijos teikimą kasmet per Tris karalius. Be šio įvykio, neteko girdėti daugiau apie pačios organizacijos veiklą. Na, dar ji prisideda prie LŽS rengiamų akcijų, nors gana retai.

Lietuvos žurnalistų sąjunga kur kas aktyvesnė, ji rūpinasi žurnalistų kvalifikacijos kėlimu (seminarai, konferencijos, konkursai), ypač skatina rajoninių leidinių žurnalistų prusinimą, jų darbo tobulinimą.

Kokią  matote Lietuvos žurnalistikos ir žurnalistų perspektyvą?

Vidas Mačiulis: Tikriausiai jo didenybė internetas galutinai ,,suvalgys" tikrąją žurnalistiką. Juk dabar kas tik nori fotografuoja, rašo naujienas, komentarus ir laisvai juos talpina ,,delfiuose". Nesvarbu, kad su gramatikos ir stiliaus klaidomis, svarbu, kad praneša, pats skaito ir kitus verčia tai daryti.

 Kuo daugiau analfabetų, tuo geriau žiniasklaidos savininkams? Ne.

Žurnalistika buvo, yra ir liks. Juk ji yra viena seniausių pasaulio profesijų, todėl ją turime mylėti ir puoselėti. Taip ir bus!

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė: Lietuvos žurnalistika tobulės tiek, kiek tobulės pati visuomenė.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.