Savaitės tema

Jolanta Beniušytė,

LŽS Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė

Paskutinį rudens savaitgalį Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje,  įvyko tarptautinė konferencija „Žiniasklaidos ir žurnalistikos perspektyvos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje", kurią organizavo Kultūros ministerija, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Friedricho Eberto fondas. 

Trijų šalių žurnalistai aktyviai ir įdomiai diskutavo aktualiomis temomis: apie žiniasklaidos verslo situaciją ir aktualijas Baltijos šalyse, pokyčius žurnalistikoje ir iššūkius žurnalistų profesinėms sąjungoms, informacinį saugumą ir žiniasklaidos raštingumą, žiniasklaidos teisinio reguliavimo ypatumus ir savireguliaciją Baltijos šalyse. Antrąją konferencijos dieną surengtas Baltijos šalių žurnalistų sąjungų atstovų apskritas stalas apie bendradarbiavimo galimybes.

Dėmesys medijų raštingumui

Konferencijos dalyvius pasveikinęs kultūros viceministras Arnas Neverauskas pažymėjo, jog šiuo metu, kovojant su priešiška šaliai propaganda, ypač svarbus yra medijų raštingumas, žurnalistų meistriškumas.  Šį rudenį Rygoje jau atidarytas žurnalistų meistriškumo Baltijos centras. Pasak A. Neverausko, vienas iš Kultūros ministerijos prioritetų - medijų raštingumo, visuomenės informacinio saugumo didinimas, tam numatytas nemažas finansavimas įvairiose programose.

Žiniasklaida bulvarėja?

Patyręs žurnalistas ir leidėjas, žiniasklaidos vadybininkas, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto narys Kęstutis Petrauskis savo pranešimą pradėjo žaismingu, bet labai taikliu anglišku posakiu, apibūdinančiu žurnalisto meistriškumą: „"If your mom says "I love you"- check the facts" ("Jeigu tavo mama sako: "Aš myliu tave" - patikrink faktus"). Tačiau, pasak K. Petrauskio, mūsų žiniasklaidai tokio meistriškumo ypač trūksta. Užuot vis aukščiau kėlusi kokybės kartelę, mūsų šalies žiniasklaida suka bulvarėjimo keliu.

Kitos žiniasklaidos problemos - tai paslėpta reklama, vietoje nešališkos informacijos - propaganda, ekonominis žiniasklaidos priemonių pažeidžiamumas, verslo, valdžios, politikos įtaka. Pasak K. Petrauskio,  kai kurios bendrovės lyg tie suvargę prekybos kioskai viską padarys, kad tik užsidirbtų centą kitą. „Vakarų leidiniuose to nepamatysime, kas yra dedama į kai kai kurių portalų pirmuosius puslapius. Tokio ryškaus medijų bulvarėjimo kaip pas mus nėra buvę nė vienoje šalyje",- sakė K. Petrauskis. Anot jo, būtina investuoti į gyventojų švietimą, didinti visuomenės sąmoningumą, kritinį mąstymą, sugebėjimą atskirti patikimus informacinius šaltinius, o ne įtakojamus verslo ar politikos grupių.

Reklamos pyragą dalinasi didieji

K. Petrauskis pastebėjo, jog augant ekonomikai, žiniasklaidoje reklamos apimtys atitinkamai nedidėja. Vyksta reklamos persiskirstymas dėl naujų technologijų - reklamos užsakovai ieško kur reklamuotis pigiau ir efektyviau. Tad interneto reklamos rinka net maždaug po 20 proc. kasmet augo, o laikraščių reklamos apimtys krito net tris kartus. Tačiau pagrindinį interneto reklamos pyragą dalijasi didžiausieji portalai: „delfi.lt", „lrytas.lt", „15min.lt".  Mažiesiems portalams lieka tik trupiniai nuo šių milžinų stalo.  Tai, anot pranešėjo, nėra „sveika" tendencija.

Net pusę Lietuvos žiniasklaidos reklamos rinkos, pasak K. Petrauskio, užima televizija. Lietuvoje veikia 51 TV, televizijos reklamos rinka siekia 46 mln. eurų. Šią rinką iš esmės valdo dvi didžiausios bendrovės: LNK grupė ir MTG grupė, visoms kitoms smulkioms TV telieka 9 proc. rinkos.

„Panaši situacija ir Latvijoje. Estijoje TV reklamos rinka yra geresnėje padėtyje - labiau išsiskaidžiusi",- sakė K. Petrauskis. 

Radijo reklamos rinkoje taip pat dominuoja du stambūs transliuotojai - M - 1 grupė ir Radiocentras, užimantys apie 60 proc. rinkos. Iš viso Lietuvoje veikia 49 transliuotojai, reklamos rinka radijuje siekia 8,5 mln. eurų.

„Vienu didžiausiu reklamdavių tapo valdžia. Tai veikia svarbią žiniasklaidos funkciją: nelieka kritikos ir kontrolės (siekiant reklamos užsakymų, ekonominės naudos, atsisakoma kritikos arba priešingai, kritika panaudojama kaip spaudimo priemonė).  Ir didelė problema yra tai, jog rinkodariniai ir reklaminiai straipsniai nėra pažymimi, tie patys žurnalistai rašo ir redakcinius, ir reklaminius straipsnius. Taip yra klaidinami skaitytojai ir ilgainiui jie ima nebepasitikėti tokiu leidiniu",- sakė K. Petrauskis.

Anot jo, aiškiai išskiria reklaminius straipsnius tik vienintelis leidinys - „Verslo žinios". K. Petrauskio nuomone, paslėptą reklamą gali išgyvendinti pati žiniasklaida, jos priežiūros institucijos, kurios dabar į tai nesikiša, arba piliečiai, ėmę ignoruoti neskaidrią žiniasklaidą.

Būtina atsigręžti į kokybę

Panašios K. Petrauskio išsakytos problemos kamuoja ir Estijos žiniasklaidą. Estijos žurnalistų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoja Helle Tiikmaa pažymėjo, kad žiniasklaidai vystytis šalies rinka yra per maža, todėl dalis jos, kad išgyventų kuria bulvarą ar klaidina auditoriją, slėpdama reklamą ir kt. Estijoje, kaip ir Latvijoje, karaliauja interneto portalas „Delfi". Tiesa įdomu tai, kad Latvijos „Delfi" labai aiškiai atskiria reklamą, įvardija, kas jos užsakovai, kai tuo tarpu lietuviškas jo „ brolis" nemato reikalo žymėti reklaminių straipsnių.

„Pas mus „Delfi" yra populiarus, tačiau nelaikomas patikimu žinių šaltiniu",- sakė H. Tiikmaa. Estijoje labai auga žurnalų rinka, kuriasi naujienų portalai internete. Tačiau žiniasklaidos kokybė krenta, nes pagrindinis siekis yra pelnas bent kokia kaina, pasakojo Estijos žurnalistė. Ji nusistebėjo, kad Lietuvoje tiek mažai žmonių žiūri visuomeninę TV, gi Estijoje šios TV žiūrovų ratas žymiai gausesnis.

Provincijoje spauda miršta?

Latvijos žurnalistas, žiniasklaidos laisvę ginančios organizacijos „Reporteriai be sienų" narys Imants Liepinš pastebėjo, kad Latvijoje medijų padėtis panaši kaip Lietuvoje. Tačiau latviai susiduria su dideliu srautu negatyvios propagandos iš Rusijos, nes 40 proc. šalies žiniasklaidos esą valdo rusai, kuriantys jos turinį iš pigios parsisiųstos medžiagos. Užtat vedančiosios latvių žiniasklaidos priemonės: laikraštis „Diena", „Delfi", anot I. Liepinš, pasižymi aukštu raštingumu, atvira komercine dalimi, neklaidina auditorijos, kurios raštingumas taip pat auga. Žmonės išmoko atskirti pelus nuo grūdų, atsirenka leidinius. Ypač populiarėja įvairus žurnalai - vienas iš pelningiausių šiuo metu žiniasklaidos verslų.  

„Rygoje situacija palyginti gera, bet provincijos žiniasklaida miršta, ekonominis ir politinis spaudimas didelis, vietiniai žurnalistai tampa lyg žaisliukai verslo ir politikos grupių rankose. Merai, o ne redaktoriai vadovauja laikraščiams...Išties žiniasklaidos rinkoje labai viskas sparčiai kinta, ir mes net nežinome, į kurią pusę reikalai krypsta",- sakė I. Liepinš.

Žurnalistas tampa lyg robotu

Estijos žurnalistas Jurij Nikolajev, dirbantis Narvos mieste, pastebėjo, jog žurnalistas šiais laikais priverstas darytis vis universalesnis: neretai tas pats darbuotojas turi parengti informaciją portalui, parašyti straipsnį laikraščiui, fotografuoti, filmuoti. Medijų savininkams tai naudinga, nes toks darbuotojas atstoja du tris darbuotojus ir jam reikia mokėti mažiau.

„Išnyko poilsio dienos, jauni žurnalistai galvoja, kad mes visą gyvenimą taip dirbame - be išeiginių, galvos nuo darbo stalo neatkeldami.  Skaitytojams reikia greito įspūdžio, o ne kokybės - toks yra šiuolaikinės žiniasklaidos šūkis. Šią situaciją palyginčiau su senu rusišku tanku: greitai surenkamas, pigus tankas, nelabai protingas ekipažas, daug žūva kare, daug žalos, tačiau pakeičia kitais - ir vis vien pergalė! Tačiau kiek ilgai tokiu tanku važinėsime?" - retoriškai klausė J. Nikolajev, Estijos žurnalistų sąjungos valdybos narys ir Estijos visuomeninio transliuotojo žurnalistas, dirbantis 20 metų. Jis pažymėjo, kad žurnalistai dėl tokio darbdavių elgesio su jais patys yra kalti: vangiai buriasi į profsąjungas, nėra solidarūs, neinicijuoja kolektyvinių sutarčių.

Sugrąžinti profesijos prestižą

"Kam reikalingi žurnalistai, jei net šalies medijoje Nr. 1 rengiami ne žurnalistų, o geriausių autorių apdovanojimai? Žurnalistų nebereikia - reikia turinio rinkodaros arba aptarnaujančio personalo. Kur dingo pasididžiavimas savo profesija, kolegos? Žurnalisto profesija yra netekusi prestižo, bet nuo paties žurnalisto, jo reputacijos ir gebėjimų, labai daug kas priklauso",- ironiškai ir kartu skaudžiai kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Jis pastebi, kad žurnalistams labai trūksta teisinių žinių, jie leidžiasi išnaudojami. Pernai LŽS iniciatyva trijose redakcijose susikūrė profesinės sąjungos, šiemet pasirašytos trys kolektyvinės sutartys. Visi LŽS nariai gauna nemokamą teisinę paramą.

„Šiuo metu pasaulyje vyksta žiaurus informacinis karas. Ir jei žurnalistas tampa pervargusiu, blogai apmokamu, išnaudojamu vergu, visuomenė labai daug praranda. Tai didelė grėsmė demokratijai",- mano Estijos TV žurnalistas Ago Gaškov.

„Kiekvieno žurnalisto ideologija turėtų būti tokia - skelbti tik patikrintus faktus",- akcentavo „Novaja Gazeta Baltija" redaktorė Maria Epifanova.

Supakuotai žurnalistikai - „ne"!

„Kas yra žurnalistas,  šiuo metu diskutuoja visas pasaulis. Viena aišku - supakuotai žurnalistikai reikia sakyti griežtą NE.  Supakuota žurnalistika kyla iš socialinio spaudimo žurnalistams. Žurnalistikos ateitis - prognozės plius vaizdo komunikacija",- teigė LŽS pirmininko pavaduotoja, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Audronė Nugaraitė, kalbėdama apie žiniasklaidos raštingumą. 

Teisinio reguliavimo ypatumus ir savireguliaciją aptarė Lietuvos žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė - Tiumenevienė ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos komisijos pirmininkė Vaiva Žukienė. Įdomu tai, kad Estijoje žurnalistai už viešą įžeidimą ar šmeižtą baudžiami piniginėmis baudomis, o Latvijoje  už tai gali būti patrauktas atsakomybėn net pagal Baudžiamąjį kodeksą. Lietuvoje to jau nebėra. Estijoje kaip ir Lietuvoje žurnalistų veiklą kontroliuoja dvi tarnybos, o Latvijoje tokių išvis nėra. Pasak latvių žurnalisto I. Liepinš, etiką pamynęs žurnalistas baudžiamas pagal tai, kokį įstatymą pažeidė: antikorupcijos, rinkimų ir kt. „Mums nereikia kažkokių neaiškių profesorių komisijos, kuri mus baustų nežinia už ką. Yra įstatymai, žmonės gali skųstis ir to pakanka",- įsitikinęs I. Liepinš. Tuo tarpu abi lietuviškos žiniasklaidos priežiūros tarnybos, anot jų vadovių, sulaukia išties nemažai skundų. Daugiausiai dėl garbės ir orumo įžeidimo, nesuteiktos progos atsakyti į kritiką ir kt. Pasak V. Žukienės, Visuomenės informavimo etikos komisijos tikslas yra ne bausti, o siekti kokybiškos žiniasklaidos. Tik tuomet, kai žiniasklaidos bendrovė ne mažiau kaip penkiskart pažeidžia etikos kodeksą, svarstomas klausimas dėl jos priskyrimo prie profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos skleidėjų.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.