Kultūros periodinių leidinių asociacijos nariai pajuto, kad dabar tinkamas laikas plačiau papasakoti apie savo darbo specifiką. Jūsų dėmesiui pristatome pokalbį, kuriame kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos"), Erika Drungytė („Nemunas"), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas"), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai"), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai")
Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis - apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje - visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje - didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.
Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.
Žinia, verslo įmonės, kurioms priklauso šimtatūkstantinius tiražus siekiantys dienraščiai, niekada nepublikuos nei 30, nei 80, juolab 100 procentų turinio, skirto kultūrai. Kodėl? Neapsimoka!
Mano įsitikinimu, mes kaip tik ir esame tas Lietuvos paštas, kuris keliauja į atokiąsias vietas, tik ne geografiškai. Kitaip tariant, pribrendo reikalas pasikalbėti apie tai, kuo esame ypatingi, kuo mūsų veikla, kriterijai ir funkcijos skiriasi nuo didžiosios žiniasklaidos. Kuo mes visi kartu ir atskirai ypatingi?
Erika Drungytė: „Nemunas" gyvuoja daugiau kaip pusšimtį metų, kiti leidiniai dar ilgiau, ir per tą laiką nenutiko taip, kad žmonės, pradėję geriau gyventi ekonomiškai, spjovė į savišvietą, išmetė kultūros spaudą į šiukšliadėžę ir nuėjo į amžinąją fiestą, kurioje žybsi fejerverkai, skamba foninė muzika ir pilstomas rožinis šampanas. Misija, kurią prisiima kultūros ir meno leidiniai, yra be galo reikšminga - tai visuomenės erudicijos raumens lavinimas: kuo tas raumuo silpnesnis, tuo daugiau šansų jai suglebti, aptingti, sunykti. Visuotinę ekonominę naudą gali pelnyti tik tvirtai į švietimo ir kultūros pamatus įsirėmę žmonės. Todėl pačios turtingiausios šalys ir pasaulio milijonieriai tikrąja valiuta laiko kaip tik šiuos dalykus. Regis, Lietuvoje jau net verslas ima tai suprasti.
Antanas Šimkus: Keista pasakoti apie kultūrinės spaudos prasmę - tarsi privalu vis įrodinėti, kad esame reikalingi. Viskas gerai, kai turime galimybę kalbėti savo balsu. Tačiau rinkos žodyne daugeliu atveju patenkame į jau minėto žodžio „neapsimoka" paunksnę, pridengiančią savo šešėliu bet kokią argumentaciją.
Pasitelksiu kažkur girdėtą kultūros ir verslo dialogo iliustraciją. Tarkim, dalis versliosios visuomenės atstovų nusprendžia, kad Gedimino pilis turėtų tapti konkurencingesnė... „Akropolis" juk sugeba, tai ko ana negali? Na, ir išjudinta Gedimino pilis imasi diskutuoti su „Akropoliu" apie lankytojų srautus, ekspozicijų išdėstymus, vitrinas etc. Kokia tokios diskusijos prasmė? Tai juk visiškai skirtingi pasauliai. Ir toks dirbtinis gretinimas geriausiu atveju kelia šypseną.
Gal neverta veltis tiesiogiai atsakinėjant į primestus argumentus? Juk aišku, kad kultūros ar kultūrinės spaudos rėmimui rinkos dėsniai iš esmės neturėtų būti taikomi - tai išimties zona. O didieji portalai ir jų projektai vis dėlto yra labiau verslo logika kuriamas pasaulis ir jo produkcija.
Tad ir ta kalba apie ypatingumą vis tiek tarsi ateina iš ginties pozicijų. Žinoma, galima sakyti, kad kartu mes esame ta subtili kultūros atminties ir aktualijų kaupykla, mozaika, į kurią kiekvienas leidinys įstato savo dalelę - literatūros, kino, teatro, muzikos, šokio ar kitokio meno. Turėdami šalyje tokią kultūrinių leidinių sanklodą, suteikiame skaitytojui papildomų galimybių atrasti, reflektuoti, plėsti akiratį. Tokių žmonių nėra labai daug, bet jie mūsų visuomenei svarbūs - jie padeda išlaikyti, bent iš dalies išsaugoti humanitariką, išlikti šiokia tokia atsvara vyraujančiam pragmatikos pasauliui. Tad ir kiekvienas atskiras leidinys čia svarbus. Tarkim, žurnalas „Metai" yra rašytojų bendruomenės dalis, tad jame nuolat publikuojami šiuolaikiniai kūrėjai - didesnės romanų ištraukos, pjesės, kurios galbūt dėl apimties sunkiau patektų į kitų leidinių puslapius. Literatūrologai turi galimybių paskelbti išsamesnius straipsnius, recenzijas ar ilgėlesnį pokalbį, tačiau ne dydžiai ir atskiroji specifikacija čia svarbi. Svarbiausia, kad tuos leidinius, tas atskirybes sudėjus šalia atsiveria tarsi platesnis kultūros spalvų spektras, regimi atspalviai, suteikiantys galimybę įžvelgti daugiau nei juoda-balta.
Giedrė Kazlauskaitė: Atsimenu, prieš rinkimus vyko debatai apie kultūrą - ruošdamasis jiems, dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda savo feisbuko profilyje įsidėjo popierinių „Šiaurės Atėnų" nuotrauką, girdamas į rinkimus nutaikytą viršelio publikaciją. Nesusijaudinome ir neapsalome iš dėkingumo, nes tai atvejis, kai ne kandidatas reklamuoja mus, bet mes jį. Mus prisimena tada, kai reikia demonstruoti intelektualumą, apsiskaitymą, rafinuotus kultūrinius įpročius - visais kitais metų laikais esame „neatraktyvūs" ir patys dėl to kalti. Turiu nuliūdinti - mes iš tikrųjų gan „neatraktyvūs", jei neišsiugdai įpročio nuosekliai skaityti. Bet antraščių mechanika ir vizualinė vulgarybė mums irgi nelabai atraktyvi. Ir platesniam skaitytojų ratui, beje, - žmonės ieško autentiškų ir sudėtingesnių dalykų.
Gytis Norvilas: Kultūra, kultūrinė spauda niekur pasaulyje neapsimoka. Niekur. Nuo Švedijos iki Indonezijos... Ji gali egzistuoti tik dotuojama. Galiu tada paklausti: o lietuvių kalba, Lietuvos valstybė, motina, tėvas apsimoka? Kol požiūris nesikeis, tol „Gyvulių ūkis" tebus Europos dotacijų siekianti ferma. Būdama nepriklausoma, kultūrinė spauda gali ir turi likti neįtakojama, nešokanti pagal mistinę skaitytojų poreikių dūdelę. Beje, didžioji žiniasklaida šiuo argumentu labai mėgsta žongliruoti. Didžiosios žiniasklaidos skurdas ir vargas tas, kad, nors ir turi visus galios įrankius, ne pati formuoja skaitytojų, visuomenės požiūrį, skonį, poreikius, transliuodama gerą turinį, o atvirkščiai - skaitytojai neva diktuoja turinį.
O tie tendencingai kuriami mitai apie kultūros leidinių nišiškumą, nepaskaitomumą, neįdomumą - labai kažkam naudingi ir kryptingai kurstomi. Juolab kad didieji portalai turi visus mūsų leidimus straipsnius persispausdinti, nes mūsų tikslas yra kokybiško turinio sklaida.
Monika: Gyti, Erika, Antanai, Giedre, jūsų leidiniuose skiriama dėmesio poezijai, apskritai literatūrai. Suvokiu tokią spaudą kaip specifinę terpę rastis, augti, klysti ir klestėti Lietuvos rašytojams bei jų kritikams. Kol kas neįsivaizduoju, kad plačiąjai auditorijai skirtas portalas galėtų užauginti poetę ar rašytoją. Garsintis - kas kita. Jums tenka juodas darbas ir, žinoma, garbė. Gal galite pateikti kelias sėkmės istorijas, paminėti asmenybes?
Daugiau informacijos:
Monika Krikštopaitytė
Kultūros periodinių leidinių asociacijos vadovė ir
vyr. redaktorė www.7md.lt
Tel. +370 6 55 26 093
Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
.jpg)
Komentarai (2)