Savaitės tema

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas,

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Stokojama dėmesio

Galima tik pasidžiaugti, kad laikas nuo laiko televizijoje, spaudoje skiriama truputėliuką daugėliau laiko valstybinei kalbai, jos viešam vartojimui; pavyzdžiui, paaiškinama kokia vieno ar kito žodžio reikšmė ir kokiu žodžiu netinkamąjį reikėtų keisti ir pan., kas daro, anot lietuvių kalbos dideliausios žinovės, vienos televizijos laidos vedėjo pašnekovės, gėdą lietuvių kalbos mokovams ir kt. Net Klausimėlis neliko abejingas lietuvių kalbai ir domėjosi respondentų valstybinės kalbos supratimu, jo svarba.

Pirmiausia turime nuoširdžiai prisipažinti, kad tų laidų, straipsnių ir pan. tikrai mažai, jų nepakanka, o dabartiniu globalizacijos laikotarpiu jų labai stokojama. Prisiminė mokslininkės straipsnis, išspausdintas „Lietuvos aide", kad ne kiekvienas lituanistas išmano lietuvių kalbos reikalus. Kaip rodo gyvenimas - tai jau tikrai! Tai kaip galima nekreipti dėmesio gimtajai lietuvių kalbai?!

Pradžioje imkime, mūsų supratimu, paprasčiausius dalykus. Mūsų tėvai, nekalbant jau apie senelius, žinojo ką mylėti ir nekalbėjo, kaip dabar reklamuojama ir sakoma: mylimiausias valgis, mylimiausia kortelė, mylimiausi batai... Gal todėl jau pamirštame, kad yra mylimiausi tėvai, mylimiausia žmona, mylimiausi vaikai, vaikaičiai...

Anksčiau paprastai kokį nors naujumą ir pan. buvo įvardijama kaip tam tikrą bandymą, išbandymą ir pan. O dabar tik iššūkis ir iššūkis po iššūkio, tik iššūkiai ir ne kitaip! Net žmonos pataisytas kelnių užtrauktukas sulaukė iššūkio! O kaipgi, jeigu iš visų viešų ir nelabai viešų įstaigų pakampių, visų partinių pašalių ir neišmanėlių patvorių bei šiaip jau iš neperprasčiausių kalbos žinovų, sklinda ir graso akiplėšos iššūkiai. Na, jeigu tai vieną kitą kartą paminėta, būtų tikrai suprantama, bet kai nebevartojami panašios reikšmės kiti lietuviški žodžiai, o masiškai įsikandama vieno...

Įspūdinga skaityti, kaip vienas portugalas futbolininkas lietuviams atvežė keletą iššūkių, nuo jo neatsiliko komandos draugai, ir jie atsitempė daugybę iššūkių! Na, žinote, atrodo nebe futbolininkų komanda, o kažkokių šūkaliotojų kompanija!

Liūdna girdėti kai nepagalvojus net paprasčiausiuose atvejuose  po keičiamas už. Mūsų tėvai dar taip nekalbėjo, kaip kalba jaunesni lietuvių kalbos vartotojai: paskambinsiu už trijų valandų, atvyksiu už mėnesio, už dešimties minučių baigsis paskaita... Bet: užu jūrų marių, už aukštų kalnų. Už būdos matau mišrūną, pasiruošusį įkąsti lietuvių kalbai ir pan.

Paradoksas: senjorai klausėsi gyvos jiems patikusio ansamblio muzikos. Po kurio laiko skambėjo ta pati muzika, bet jau nebebuvo garsinimo, kad ji gyva. Senjorai labai nusiminė, jog, matyt, kraupioje avarijoje žuvo visi jų mėgstami atlikėjai. Nuogąstavimai su nusiminimu praėjo, kai pamatė juos gyvus! Kam gi reikia taip begėdiškai gąsdinti!

Buvo ir yra transliacijų su žyma gyvai. Kai kurie transliuotojai susiprotėjo ir rado, kuo pakeisti netinkantį žodį. Pavyzdžiui, tiesiogiai! Kiti dar nesuranda, gal neieško. O gal ir nereikia: bus sukurta nauja kalba ir lietuviai Lietuvoje lietuviškai nebesusikalbės. Atsiras naujų darbo vietų nes reikės vertėjų iš senosios lietuvių kalbos verčiančių į naująją, moderniąją lietuvių kalbą.

Taip tai taip, bet kol taip dar nėra, o iš situacijos būtina išpešti naudą (tokia laikmečio ypatybė!), visgi galime kai ko pasimokyti, pavyzdžiui, iš sporto komentatorių:  kumštynėse smūgius suvalgė, sugėrė slovakas! Matyt, buvo labai išalkęs. Išleiskime į ringą mūsų sportininkus alkanus, jie ten ir nemokamai pavalgys, ir pergalių prisirinks.

Anot klaipėdiškės doc. dr. Lidijos Šabajevaitės, visą gyvenimą dirbusios ir dirbančios Vilniaus universitete su jaunimu iš visos Lietuvos: anksčiau lietuvių kalbą gelbėjo kaimas, o dabar, jeigu padėtis nesikeis, kaimas nebepagelbės.

Istorijos skersvėjuose

Iš kalbų istorijos žinome, kaip prancūzai nuo anglicizmų gynė ir gina gimtąją prancūzų kalbą. Kai kurie mūsų kalbos specialistai teigia, jog grėsmių gimtajai lietuvių kalbai nematantys, nes jų nėra ir nėra ko čia nerimauti. Na, jeigu nemato, tai dar nereiškia, kad nėra. Kai kurios lietuvių kalbą ginančios normos pavadintos gėda! Kandesnį liežuvį turintys pašiepia: suprantama, kam beginti lietuvių kalbą, kai ji jau surusinta! Viena Klausimėlio respondentė taip ir pasakė, kiti, kitom progom, iš jų ir kai kurie lituanistai, buvo atsargesni: daugiau ar mažiau surusinta, sulenkinta...

Atlikau nedidelį tyrimą. Respondentai vieningai patvirtino: lietuvių kalbai pavojus yra realus (realus pavojus ir iš išorės, ir iš vidaus!), todėl juos stebino viešoje erdvėje menkas dėmesys lietuvių kalbai. Neturiu galvoje panašių dalykų, kaip vieno kalbininko pasiūlymas: naminukę vadinkime samagonu ir gyventojai nebegersią. Aš, kaip pilnesnės kompleksijos senjoras, siūlau grietinę vadinti smetona, tai jos net su bulviniais blynais nebevalgysime ir išspręsime pilnėjimo problemą.

Lietuvių kalba, kaip ir ja kalbantis žmogus, prašosi atidumo, nuoširdumo. Ir išmanymo. Globalizuojamiems ne lituanistams lengva suklysti, bet ką daryti, jeigu lituanistai, matyt, labai užsiėmę.

 Kad nuomonių spektras būtų įvairesnis ir apimtų skirtingas šalies vietas, kreipiausi į Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Visagine gyvenančius ar gyvenusius keturis mokslų daktarus, docentus (ne kalbininkus), keturis bendrojo lavinimo įstaigų vadovus, keturis kultūros įstaigų vadovus bei dar su pagalbininkais dėstytojais, mokslų daktarais, kreipėmės į nemažą skaičių respondentų - bendrinės lietuvių kalbos jaunus vartotojus, paprašę išsakyti savo nuomonę į televizijos laidose, salėse girdimus kai kuriuos, pasakykime, gimtosios kalbos kalbinius subtilumus.

Apibendrinus apklausos rezultatus, pasirodė nebeaktualu rašyti apie kokią nors nuomonių įvairovę, nes jos nebuvo, visų respondentų nuomonės buvo panašios, tik gal kitaip išsakytos, kitokiais žodžiais nusakytos.

Atrodo, kiekviena kalba daugiau ar mažiau patyrė kaimynių įtaką. Ne išimtis ir lietuvių kalba. Kalbos formavimuisi, egzistencijai itin žalingi buvo po antrojo Abiejų tautų respublikos padalijimo Rusijos okupacijos šimtmečiai.

Kraštas daug kartų dalytas į įvairius administracinius vienetus. Po Lietuvos valstybės žlugimo ir padalinimo, dalis jo priklausė Vilniaus, o kita dalis - Kauno gubernijoms ir t. t.

Sakysim, XIX a. kraštą skaudžiai palietė Europą krėtusieji neramumai: 1812 m. per jį traukė Berklajaus de Tolio kariuomenė, žygiavo Miurato vadovaujami prancūzų daliniai ir kt.     

Krašte ryškiai reiškėsi kovos už laisvę siekiai. Gyventojai  aktyviai dalyvavo 1831 m. ir 1836 m. vykusiuose sukilimuose ir kt. Pagaliau Nepriklausomybė ir žiauriai polonizuojamas lenkų atplėštas Vilniaus kraštas, vokiečių, sovietų okupacijos. Nors ir skirtingos, bet vienodai žiaurios okupacijos.

Su motinos pienu mes įgauname laisvės ir gimtosios kalbos suvokimą, kurį saugojome, saugojame ir giname.

Laikmečio suagresyvintų invazinių žodžių priviso lyg gripo bacilų orams atšalus. Dabar tenka girdėti: ką padarysi, mūsų protėviai taip kalbėjo. Na, kaip kalbėjo mūsų protėviai Mindaugo, Algirdo, Vytauto, juo labiau ankstesniais laikais, bent kol kas sunku pasakyti. Iš vėlesnių laikų turime daugiau žinių. Šiurpą kelia lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis ir kt. Kirilicai lietuviai atsispyrė. O dėl kalboje likusių atskirų slaviškų žodžių ir atsirandančių naujų - nereikia sureikšminti, to glupstvo, tak, razumeš?

Tai ko čia stebėtis slavizmais lietuvių kalboje. Slaviški žodžiai, dalelė mūsų istorijos ir jie  patys savaime nepranyks grublėtame lietuvių gyvenime. Mes, šio krašto žmonės, turime suprasti ką vartojame, o ko nevertėtų daryti.

Vaikaitis ar anūkas (vnukas)

Šių žodžių dvikova mūsų galvose ir slaviško žodžio įsitvirtinimas - akivaizdus pavyzdys apie svetimžodžių gajumą mūsų protuose ir kalboje. Prieš kurį laiką pradėjęs plisti lietuviškas vaikaitis, vaikaitė, provaikaitis ir pan. pradeda prarasti jau iškovotas pozicijas. Jau net nacionalinis transliuotojas, per pageidavimų, sveikinimų koncertą vaikaitį pakeičia anūku, anūkėliu, proanūkais. Sakote, taip pageidavo tas, kuris sumokėjo pinigus? Gal. Pažįstu žmonių, kurie sumokėtų kalną pinigų, kad tik eterio bangomis, apskritai viešoje erdvėje, neplistų lietuviškas žodis, jo nesigirdėtų!.

Yra vilties, kad nacionalinis transliuotojas pasitaisys. Juk pasitaisė ir nebekviečia laikinti, paprasčiau pasakius, nebekviečia nepašertų gyvuliukų lakinti. Kai šuniukai ir kiti mieli mažutėliai padarėliai buvo apysočiai palakinti, liovėsi kvietimai laikinti.

Suprantama, lietuvių kalboje yra svetimybių be kurių negalime išsiversti, nes lietuvių kalboje jiems kol kas neturime atitikmenų. Bet čia juk ne tie atvejai. Žinome dar nuo J. Jablonskio laikų, kai lietuviai, patys pasiūlę, patys vėliau ir atsisakė slavizmų: načalnikas, sliedavatelis ir kt. Neprigijo ir lietuviški naujadarai, kaip kojaspyris ir kt. O kiek gražių naujadarų vartojama dabartinėje lietuvių poezijoje, dabartinėje meninėje raiškoje ir pan.

Tik vis dėlto neramu: ne viską galime lengvai pakeisti - lietuvių kalba tai archainė: gal todėl dar laikas nuo laiko šeriame iš rankos, spiriame iš kojos... Žinome, kad taip lietuviai nesako ir neperduoda didelio ačiū. Nedidelis reveransėlis gimtosios kalbos subtilumui: per televiziją perdavė nedidelį ačiū, tokį, žinote, nediduką ačiūką, dėkingumo aniems kruopeliuką. Gal panašus požiūris ir į neužaugą anūkėlį. Laikas parodys.

Nebuvo ir nėra lengva

 Svetimkūnių, įsibrovusių į gimtąją kalbą, nereikėtų painioti su mūsų tarmių, patarmių gražiais žodžiais. Kaip lietuviai sako, būtina skirti grūdus nuo pelų. Ne visiems vienodai sekasi tai daryti, ne visiems vienodos sąlygos. Pavyzdžiui, nelengva lietuviams atomininkų mieste.

Visagino miestas (buv. Sniečkus) - unikalus Lietuvoje ir savo dar jaunu amžiumi, ir paskirtimi,  ir tautine sudėtimi, kur lietuviai tesudaro tautinę mažumą, tiksliau - mažumėlę.

Lietuvybės ir lietuviškumo problemos vienaip ar kitaip iškildavo nuo miesto gyvavimo pradžios. Ir vėliau vienas kitas lietuviškas renginys pakankamai uždaram Visagino lietuvių ratui dar menkai liudijo tautinio atgimimo dvasią. Tik 1989 m., kai buvo įkurta Visagino 6-oji vidurinė mokykla (buv. lietuvių, dab. Verdenės), miesto visuomenė sušneko apie ją, kaip apie lietuviškosios kultūros židinį.

Lietuvybė buvo plėtojama keliomis kryptimis, pavyzdžiui, ugdymo procesas organizuojamas valstybine kalba. Į mokyklą atėjo mokytis ne tik lietuvių, bet ir kitakalbių ar mišrių šeimų vaikai. Jų procentas įvairavo, bet apytiksliai buvo toks: iš lietuvių šeimų apie 40 proc., iš mišrių šeimų, kuriose vienas iš tėvų lietuvis - irgi apie 40 proc., iš kitakalbių šeimų apie 20 proc. Mažiau pažįstantiems Rytų Lietuvos žmonių gyvenimą pasakysiu, kad buvo lietuvių, kurie visiškai nemokėjo lietuviškai. Dėstydamas vieno Maskvos Universiteto filialuose ne tik Visagine, bet ir Vilniuje, Panevėžyje, konsultuodamas Daugpilio universiteto rusakalbius dėstytojus ir studentus susidūriau su keistu dalyku: žmonės kalbėjo rusiškai, ukrainietiškai, baltarusiškai, lenkiškai, angliškai, vokiškai, serbiškai, bet nekalbėjo lietuviškai, Latvijoje atitinkamai - latviškai. Su malonumu prisimenu nedidelę rusakalbių grupelę Panevėžyje. Jie visi kalbėjo lietuviškai! Taip pat prisimenu Vilniaus rusakalbių studentų, baigusių Vilniaus rusiškas mokyklas, atvirą agresyvų priešiškumą lietuvių kalbai...

           Visagine tuo metu tai buvo vienintelė bendrojo lavinimo mokykla, kurioje dėstomoji kalba - lietuvių. Mokykla didelį dėmesį skyrė pilietiniam bei patriotiniam ugdymui, tautinio identiteto skiepijimui. Kitataučių ir mišrių šeimų vaikai čia rado puikią kalbinę aplinką, susipažino su krašto kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasiruošė tolesniam mokymuisi įvairiose Lietuvos mokyklose, pagaliau - gyvenimui Lietuvoje. Apie tai žinau iš gyvenimo ir iš šios švietimo įstaigos administracijos ataskaitų. Mokyklos indėlis yra nepaprastai svarbus į vieną iš Visagino lietuviškėjimo kelių.

               Ir kitos miesto švietimo įstaigos, kuriose mokymas vyko rusų kalba, pradėjo skirti dėmesį valstybinei lietuvių kalbai. Mokantys lietuviškai pedagogai su mokiniais pradėjo bendrauti lietuviškai, pavyzdžiui, rusakalbėje Atgimimo gimnazijoje pradėtas diegti dvikalbis mokymas ir kt. Mokiniams lietuvių kalbos įgūdžių stiprinimui, be kitų dalykų, buvo rekomenduojama klausytis Vilniaus transliuojamų sporto reportažų, nes, kaip žinome, jaunimas mėgsta sportą. Todėl ir mums, jų mokytojams, buvo svarbu, ko gali išmokti, ką išgirsta mūsų ugdytiniai.

Ką ir kaip girdi

Pasakyti, išgirsti, susikalbėti nėra paprasta. Pagaliau vienas dalykas ką girdi, kitas - kaip girdi. Tai ypač svarbu norint suprasti, norint susikalbėti. O jeigu žmonės iš skirtingų vietų ir bendravimo kalba nėra gimtoji. Mėginame lyginti save, savo mokinius su kitais, taip sakant, į save panašiais. Tuo klausimu kreipiausi į Kijeve ilgai dirbusį ir sugrįžusį į Lietuvą doc. dr. Romualdą Povilaitį, ASU darbuotojų profesinės sąjungos pirmininką, LAMPSS, LŽŪDPSF, LPSK tarybų narį, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininką, Lietuvių etninės kultūros draugijos Kauno teritorinio padalinio pirmininką, kuris pasidalijo mintimis: „nuolat prisimindavau tavo prašymą papasakoti apie studentus užsieniečius, bendravimą su jais. Ir apie lietuvių kalbą toli nuo Tėvynės ir sugrįžus į Kauną. Pats tą dalyką gerai išmanai iš darbo Maskvoje, susitikimų Patriko Lulumbos Tautų draugystės universitete. O mano patyrimas vargu ar bus įdomus, bet pora minčių vis tik išsakysiu. Iš lotynų kalbos išvertę  galime pasakyti: Pasakiau (ar parašiau) ir palengvinau savo sielą. Tai paskutinis sakinys Karlo Markso Gotos programos kritikoje.

Aspirantūroje Kijeve su užsieniečiais studentais dirbti neteko. Apskritai beveik neteko dirbti ir su vietiniais, gal keliolika jų tesu egzaminavęs ir tiek. Egzaminai vykdavo rusų kalba. Prisimenu keletą  atvejų kai vaikinukai paklausdavo ar gali atsakinėti ukrainietiškai. Manau, kad jie buvo atvykę iš kaimų, kur buvo kalbama jų gimtąja ukrainiečių kalba ir rusiškai šnekėti jiems buvo sunkiau.

Žinoma, sutikdavau ir labai rimtu veidu klausydavau. Studentai vargu ar nutuokė, kad tas jaunas dėstytojas iš Lietuvos ukrainietiškai supranta tik tiek, kiek ta kalba panaši į rusų. Net tokiomis sąlygomis į akis krito jų prieraišumas gimtajai ukrainiečių kalbai.

 Bendrauti su užsienio studentais teko nedaug, daugiau su aspirantais. Patirtis buvo įdomi. Daugiausiai tai buvo jauni vaikinai atvykę iš Lotynų Amerikos, dalis jų su pogrindinių kompartijų siuntimu, kiti iš Vietnamo, Šiaurės Korėjos, Rytų Vokietijos, Rytų (anglakalbės) ir Vakarų (prancūzakalbės) Afrikos. Šie visi buvo tik studentai ir kai kurie bendravo tarpusavyje rusų kalba (jeigu buvo iš skirtingų Afrikos regionų). Tarp jų buvo tik viena mergina, labai patraukli... /.../ visi komunistuojantys atvykdavo kupini iliuzijų apie TSRS ir greitai nusivildavo, netgi daugiau negu nusivildavo. Neatsitiktinai vienas lektorius sakė, kad atvykę mokytis užsienio komunistai visi (!) tampa antikomunistais. Buvo ir arabų, daugiausiai iš Egipto, bet jau tik tarp aspirantų. Šie savo pažiūrų viešai nerodė, apskritai daugiau domėjosi mokslu ir savo gastronominiais poreikiais. Bendrauti su jais visais buvo lengva, užsieniečiai buvo malonūs, nors artimesnių santykių, išskyrus vieną-kitą išimtį, tarp jų ir tarybinių žmonių nebuvo. Kur kas artimiau afrikiečiai bendraudavo su vietos merginomis, nes juodaodžiai turėjo didelį pasisekimą. Apskritai užsieniečiai daugiau laikėsi atskirai, vieno bendrabučio rūsyje jie buvo įsirengę netgi savo klubą, kur lankydavosi tik jie.

Kitas laikotarpis - grįžus į Lietuvą. Tuometinėje Žemės ūkio akademijoje kiekviename agronomų ir mechanizacijos kurse buvo po vieną internacionalinę grupę, kur buvo dėstoma rusų kalba. Tie užsieniečiai buvo tuteišiai iš Vilnijos arba to krašto rusai. Beje, pasitaikė ir viena jakutė. Tarpusavyje šie bendraudavo lietuviškai. Kai kurie lietuviškai kalbėjo be akcento, bet, matyt, rusiškai jiems buvo lengviau, ar dėl kitų priežasčių, jie greitai pereidavo iš lietuvių į rusų kalbą. Skirtumų tarp jų ir lietuvių studentų nepastebėjau, egzaminuodavau, aišku, rusiškai. Ukrainietiškai, lenkiškai ar gudiškai kalbėti neprašė niekas. Vienas iš tokių, inžinierius, baigęs LŽŪA iki man atvykstant, šiandien jau kelinta kadencija yra Seime išrinktas nuo Lenkų rinkimų akcijos. Anot jo kambarioko, išsiskirdavo jis tuo, kad nuolat paskaitų metu miegodavo. Ne auditorijoje, aišku. Neaišku tik kokią kalbą jis mokėjo.

Su tikrais užsienio studentais teko bendrauti tik darbo ir poilsio stovyklose LŽŪA. Atvykdavo beveik vieni vengrai, o taip pat vokiečiai. Mūsų studentai taip pat ten vyko, bet jų paskirstymo geografija buvo kiek platesnė, kai kas patekdavo į Čekoslovakiją. Vengrijoje ir Čekoslovakijoje būti tokių stovyklų vadovu teko ir man. Bendraudavome su vietos studentais mažai, daugiausiai tai būdavo jų aktyvistai-organizatoriai, kurių pažiūros į TSRS ir Lietuvą buvo valdiškos, kartais ryškiai socialistinės, nors matėme, kad Vakarų įtaka jiems buvo kur kas didesnė.

Atrodo, kad TSRS jiems buvo gana nepažįstama ir nesuprantama šalis. Vienas epizodas  - pavakare po darbo Kačerginėje (ten būdavo apgyvendinami užsienio studentai), vokietukai, vaikinas ir mergina, nuėjo prie Nemuno ir nuogi maudėsi. LŽŪA komjaunimo sekretorius parašė laišką-skundą juos atsiuntusiai aukštajai mokyklai ir juos, atrodo, išsiuntė ar tik norėjo išsiųsti namo. VVU ta prasme buvo liberaliau, jo komjaunimo komiteto nariai juokėsi, kad vienas jų kolega, vasarą praleidęs kažkurioje soc. lagerio šalyje, po 9 mėnesių gavo to krašto vaikinų telegramą: Pozdravliaem  (tokį ir tokį) s roždeniem syna (Sveikinam /.../ gimus sūnui). Telegrama buvo adresuota komjaunimo komitetui. Atrodo, kad kažkokių sankcijų tėčiui nepritaikė - negi versi vesti užsienietę? LŽŪA versdavo, bet skundai ateidavo tik iš vietos studenčių. Beje, tuo taip pat užsiimdavo komjaunimo komitetas. Tiesa, gana aktyviai bendraudavome su studentais Lenkijoje - baigus VVU, tą 1969-ųjų metų vasarą, aš dar patekau į studentų darbo ir poilsio stovyklą Krokuvoje. Čia buvo kas kita, nesunkiai susikalbėdavome, lenkai buvo labai šnekūs, dažnai prie alaus ir ne tik prie jo, diskutuodavome įvairiais politiniais klausimais, neaplenkdami ir Vilniaus krašto temos. Jokių problemų bendraujant nekildavo.     

Dar viena skirtinga epocha - mūsų laikai. Į  LŽŪA, vėliau LŽŪU ir ASU pradėjo važiuoti studentai iš užsienio. Neskaitant Erazmus kursų, atvykusieji studijuoti ilgam daugiausiai buvo iš Nigerijos. Buvo ir kitų afrikiečių, kai kas iš Pakistano, Bangladešo ir kitų vietų. Man dėstyti jiems neteko, bet kolegė skundėsi, kad su jais dirbti sunku: pasirengimo lygis žemas, anglų kalba prasta, darbštumas ir drausmė menka, o norai gauti gerą įvertinimą dideli. Tiesa, tai nelietė azijiečių. Universitete kokių tai nesusipratimų su jais girdėti neteko, bet buvo kalbama, kad nigeriečius gerai pažinojo Kauno policija - tai neblaivūs važinėjo po miestą savo automobiliu, tai dar kitaip pažeidė viešąją tvarką, o juos įspėjus ar kitaip sudrausminus, pastarieji tuojau pradėdavo šaukti, kad juos puola rasistai. Įdomu, kad Kauno studentai užsieniečiai turi savo organizaciją, į kurią nigeriečių dėl jų elgesio nepriima. Pastarieji dėl to netgi ieškojo teisybės Lietuvos valdžios organuose.

Reaguodamas į tavo prašymą įvertinti lietuvių kalbos darkymą viešoje erdvėje, specialiai atkreipiau į tai dėmesį, nors kai kurie dalykai jau seniai badė akį ir rėžė klausą. Neseniai pasibaigė pasaulio krepšinio čempionatas, gaila, taip mums nesėkmingai. Tačiau pirmosios varžybos ėjo kaip per sviestą. Pridėjo mūsiškiai Senegalui daug ir viską iš viršaus. Nežinau ar nors kartą įmetė.

Dabar populiaru ne pradėti kažką daryti, bet startuoti. Ypač kada kalbama apie kokius nors projektus. Kad jie finišuotų kažkodėl teko girdėti kur kas rečiau, galbūt kai kurie skambiai pradėti darbai išsisemia ir galo nepasiekia? Garsinimas, pasakymas baiginėja nereiškia, kad baigė. Tikriausiai skirtus finansus išnaudojo anksčiau...

LRT radijo laidose, kurios girdimos priešpiečiais, ypatingai pokalbiuose dalyvaujant jaunoms moterims ar merginoms, nuolat skamba: sudalyvauti, dar dažniau girdisi populiarusis žiauriai ir daug bent man neaiškių tarptautinių (tiesą sakant, neaišku ar jie tikrai tarptautiniai) žodžių. Žiauriai elgiamasi su mūsų kalba. Taip, žiauriai, ką besakysi ir spaudoje, ypač jaunimui skirtoje. Liūdna, kad tai laikoma norma, taip laiko jauni menininkai, dainininkai, poetai ar prozininkai, apskritai jauni kultūros žmonės. Galbūt ne visi jie blogai rašo, tačiau pasimandravoti mėgsta dažnas. O jais seka dar jaunesni. Beje, tai liečia ne tik žodžius. Rečiau, tartį. Primiršome, kad turime net kelias kirčiuotes. Nuo vasaros iki šiol tose rytinėse LRT radijo laidose moteriški balseliai nuolat spygauja, beria žodžius kaip žirnius, pertraukinėja viena kitą, krizena, lyg jas ten kas nors kutentų. Nežinau ar tai buvo (ir tebėra) lengvas vasaros atostogų stilius, ar nauja feminizmo apraiška, ar noras įtikti jaunimui. Taip, taipogi gali būti, nes senose muzikinėse jaunimui skirtose LTV laidose Marijonas Mikutavičius nenustygdavo ir vis tampydavo savo megztinį ir kraipydavosi lyg blusų kandamas," - baigė savo minčių dėstymą doc. dr. R. Povilaitis.

Neginčijamai svarbi kalbinė aplinka. O joje svarbiausias žmogus, kuriantis tą aplinką. Jis ir kuria, ir klauso. Ir perduoda. Svarbu ką klauso, bet labai svarbu, ką girdi.

(Bus daugiau)