Savaitės tema

Įsiminė viena LRT radijo žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus vesta Aktualijų studijos laida, kurios tema man pasirodė gana svarbi: „Ar kyla grėsmė lietuvių kalbai, ar mažėja jos prestižas?" Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkui Audriui Antanaičiui diskutuojant su LR Seimo nariu Mantu Adomėnu, iš seimūno išgirdome netikėtą naujieną - kad anglų kalba 100 kartų turtingesnė už lietuvių, todėl ši turi aną vytis, kad reikia kalbėti be taisyklių, laisvai, moderniai, taip, kaip jaunimas dabar kalba...

Dar įdomiau nutiko š. m. vasario 15 d. analogiškoje Mindaugo Jackevičiaus laidoje, tema: „Ar nuo šiol bus galima kalbėti bet kaip, kas laukia lietuvių kalbos?". Į diskusiją telefonu įterpta Vilniaus universiteto profesorė Irena Smetonienė, pasveikinusi VLKK, kad ši panaikino Nutarimą „Dėl didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašo", driokstelėjo: „Sąrašas - gėda! Sintaksės normos atgyveno!", paskelbė baisų nuosprendį su kraupia diagnoze: "Nusikaltėlis be smegenų tas, kas laikosi sąrašo!"

Tokie teiginiai privertė gerokai krūptelėti. Čia jau ne kumelio juokas... Kaip gyvensime toliau būdami nusikaltėliai ir dar be smegenų, Pravieniškių šmėklai klaidžiojant ir Vasaros gatvę sapnuodami? Juk beveik visi esame šio Sąrašo laikęsi... Ir Sąrašo, tokiu neigiamos konotacijos vardu pakrikštyto, gaila. Jis tiek daug padėjęs, kad gražia kalba kalbėtume, raštingi būtume, nacionalinius diktantus puikiai parašytume...

Suintrigavo ir Komisijos pirmininko teiginys ankstesnėje laidoje, kad „lietuvių kalba išgyvena aukso amžių"...

Kadangi ne vieną dešimtmetį teko betarpiškai dalyvauti gimtosios kalbos mokyme, puoselėjime ir gynime, tebūnie leista į šių laidų klausimus atsakyti istoriškai, konkrečiais faktais, pasiremiant žymiausių kalbininkų, onomastikos specialistų, žinomiausių visuomenės ir kultūros veikėjų, su kuriais prisiėjo artimai bendrauti, mintimis bei darbais... Todėl apie grėsmę lietuvių kalbai reikėtų kalbėti ne tik būsimuoju laiku, nes ta grėsmė jau labai seniai buvo iškilusi, egzistuoja šiuo metu, dirbtinai didinama toliau ir prestižas dėl besaikio anglų kalbos įsigalėjimo nuolat mažėja...

Žymus baltų kalbų etimologas, žodžių darybos specialistas, ilgametis Vilniaus universiteto Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedros profesorius habil. dr. Vincas Urbutis 2006 m. išleido knygą „Lietuvių kalbos išdavystė". Ją staigiai išgraibsčius, po vienerių metų teko išleisti antrą (praplėstą) laidą. („Margi raštai", Vilnius, 2007, 155 psl.). 

Knygoje išdėstytiems samprotavimams pritarta 10 profesorių ir 44 docentų kalbininkų, kurių pavardės ir moksliniai laipsniai randami 146 psl.

"Dažnas dar ne iki galo suvokiame, kokia kraupi nelaimė yra ištikusi mūsų kalbą. Jau antras dešimtmetis, kaip ji dirbtinai vis labiau verčiama puskalbe ir netenka savo tapatybės..." Arnoldas Piročkinas. Skausmo šauksmas, - Lietuvos aidas, 2006 05 25.

"Žymiausias lietuvių kalbos žodžių darybos ir jų kilmės specialistas profesorius Vincas Urbutis ėmėsi rimto darbo, kurio rezultatas - knyga "Lietuvių kalbos išdavystė". Jeigu į joje išdėstytus argumentus ir dabar niekas neatsižvelgs ir rimtai nesvarstys valstybiniu lygiu, tada jau tikrai būsime nieko verti: kalbėsime darkyta kalba, bėgsime į užsienius ir ten kalbėsime angliškai, vokiškai, ispaniškai, savo vaikus mokysime svetimų kraštų mokyklose, tyčiosimės iš savo kalbos..." Aldona Paulauskienė. "Jūs praturtinate mūsų žemyną savo unikalia kalba..." - Lietuvos aidas, 2006 11 08. (Šių dviejų profesorių ilgesnes citatas randame ir minėtos knygos viršeliuose).

Deja, nei po knygos pirmos, nei po antros laidos nieko nedaryta nei valstybiniu, nei VLKK lygiais, nors profesorius, pasipiktinęs VLKK vadovybės veikla, dar tikėjosi to organo „tyliosios daugumos" paramos: „Jeigu ta ir toliau tylėtų tokiu lemtingu momentu, būtų aišku, kad nė vienas dabartinės VLKK narys ateityje iki pat gyvos galvos nebeturėtų būti prileistas prie jokių kalbos tvarkybos ar priežiūros institucijų arčiau kaip per armotos šūvį." (99 psl.).

Knygos autorius į skaitytojus kreipiasi šiais žodžiais: „Lietuvių kalbą išdavus tiems, kurie oficialiai įpareigoti ją ginti, nebėra kitos išeities, kaip jungtis į gynėjų gretas visiems kitiems, kalbininkams ir nekalbininkams, dar jaučiantiems meilę ir įsipareigojimą savo gimtajai kalbai. <...> Vilties nepraradusiems dabar, žinoma, reikėtų kreiptis jau tiesiai į aukščiausiąją Valstybės valdžią - į Prezidentą, Seimą, Vyriausybę..." (100 psl.).

Nekalbant apie sovietinį laikotarpį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nauja grėsmės šmėkla virš gimtosios kalbos iškilo praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, pradėjus švietimo pertvarką, 1995/96 mokslo metais pradėjus mokyti anglų kalbos pradinėse klasėse ir padidinus šio dalyko pamokų skaičių visose vidurinių ir pagrindinių mokyklų klasėse lietuvių kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo ir kūno kultūros pamokų sąskaita. Nors prieš užsienio kalbų mokymo pradėjimą pradinėse klasėse pasisakė iš Anglijos ir Austrijos atvykę švietimo pertvarkos konsultantai ir Lietuvos filosofo, švietėjo Antano Maceinos Raštuose apie tai aiškiai parašyta, to meto politikams buvo nė motais. Nepadėjo ir žymiausių mūsų Respublikos kalbininkų, mokyklų vadovų protestai, aiškinimai apie būsimas pasekmes, kurias ir šiandien matome... O atpirkimo ožys, pasirodo, yra mokykla. Tai ji kaltinama, kad „išleidžia beraščius", o tarnauti kariuomenėje dėl silpnos sveikatos ir blogo fizinio išsivystymo tinka tik kas kelintas abiturientas...

Nauja protestų banga iškilo jau šio amžiaus pradžioje, prasidėjus atvirai, įžūliai tuo metu veikusios VLKK vadovybės (pirmininkė Irena Smetonienė) išdavystei, trūkus žymiausių mokslininkų kalbininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų kantrybei...

Kalbininkai ir nekalbininkai abejingi neliko, atsiliepė į gerbiamo Profesoriaus kvietimą. Bene rimčiausiai sureagavo ir į tuometinio Seimo duris pasibeldė vos spėjęs savo 70 - metį atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš aktyviausių Sąjūdžio kūrėjų, filosofas Romualdas Ozolas, kurio 80 - metį šiais metais taip gražiai paminėjome. (Koks gražus sutapimas!). 2009-02-09 jis įteikė Lietuvos Respublikos Seimui 20 mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų pasirašytą Peticiją „Dėl būtinybės priimti Lietuvos Respublikos Seimo Nutarimą, kad būtų atleista Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė ir pavaduotoja nepasibaigus jų įgaliojimo laikui". Moksliškai, išsamiai paruoštoje 3 lapų peticijoje po nurodytų priežasčių ir argumentų r e i k a l a u j a m a: „Kad Lietuvos Respublikos Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu priimtų nutarimą, esant svarbioms priežastims atleisti Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Ireną Smetonienę ir jos pavaduotoją Jūratę Palionytę iš šių pareigų, nepasibaigus jų galiojimo laikui ir paskirti į šias pareigas kitus asmenis - kalbos mokslo specialistus. Taip pat siūlome šį klausimą svarstyti ypatingos skubos tvarka.

Peticijos pareiškėjų atstovas Romualdas Ozolas." (Po to - 20 ryškiausių Lietuvos šviesuolių - žinomiausių visuomenės veikėjų, Nepriklausomybės Akto signatarų, buvusių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir tarybos narių, istorikų, mokslininkų akademikų, profesorių, rašytojų parašų).

Įkandin Peticijos 2009-04-06 Seimui išsiųstas 13 žinomiausių kalbininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų Kreipimasis „Dėl VLKK 2003-06-26 Nutarimo Nr. N-6 (87) "Dėl moterų pavardžių darymo" atšaukimo. Tarp kitų įžymybių Kreipimąsi pasirašę ir gerbiami akademikai poetas Justinas Marcinkevičius bei kalbininkas, mūsų laikų jablonskis, Zigmas Zinkevičius, patvirtinęs, kad visoje Lietuvoje žinoma, jog nepriesaginės moterų pavardės (NMP) vartojamos tik neigiama reikšme, pašaipiai...

Nors į Seimo ir VLKK duris beldėsi pačios aukščiausios kvalifikacijos kalbininkai, onomastikos specialistai, žinomiausi visuomenės ir kultūros veikėjai, tos durys nebuvo atvertos, opūs klausimai liko neišspręsti.

VLKK atsisakius atšaukti Nutarimą „Dėl moterų pavardžių darymo", nustebino atsisakymo priežastys: „...nesant kalbinių argumentų jį pakeisti" ir kad Kreipimesi matantys tik moralinius ir estetinius argumentus... Bet juk dėl šių argumentų ir buvo kreiptasi!

Į šį VLKK akibrokštą pirmieji sureagavo Lietuvių kalbos instituto mokslininkai. Be jų straipsnių spaudoje, pasisakymų radijo ir televizijos laidose, Instituto Bendrinės kalbos skyriaus vadovė Rita Miliūnaitė parašė didelės apimties mokslinę studiją „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?" Rita Miliūnaitė. - Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. - 359 p.

Studijoje giliai moksliškai nušviesta visa pavardžių formavimosi istorija, plačiai ir detaliai išnagrinėta Kreipimosi į Seimą pagrindu 2009 m. interneto portaluose vykusios diskusijos daugiau kaip 2,5 tūkst. interneto komentarų dėl nepriesaginių moterų pavardžių (NMP) darymo, vaizdžiai parodyta, kam ir dėl ko norėjosi slėpti šeiminę padėtį, vietoje tradicinės pavardės vadintis neigiamą konotaciją turinčia paniekinamąja pravarde, išanalizuota VLKK vadovybės veikla ir požiūris į gimtosios kalbos paveldo išsaugojimą, Kreipimosi į Seimą svarstymo aplinkybės ir kita.

Iš Studijos sužinome, kad VLKK 2003-06-26 Nutarimas „Dėl moterų pavardžių darymo" priimtas reikalaujant Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (LGKT), nors tai buvo neprivaloma daryti ir kai kurie VLKK nariai pateikė rimtų argumentų, kad įteisinant NMP, nebuvo nuodugniai išdiskutuotos su jomis susijusios kalbinės problemos, nurodė, kiek daug nesklandumų užprogramuojama, konkrečiais pavyzdžiais paaiškino, dėl ko taip įvyks... Išraiškingas ir tuometinės VLKK pirmininkės pavaduotojos prisipažinimas žiniasklaidai 2011 metais: „... komisijos nariai iki šiol nesižavi minėta pavardžių daryba..." Išaiškėjo, kad panašiai mąstė ir kai kurie kiti tuometinės VLKK nariai, manydami, kad LGKT kategoriškiems reikalavimams būtina paklusti besąlygiškai, nežinodami, kad ES direktyvos šiuo atveju nebuvo privalomos, nes apie tai nebuvo informuota...

VLKK atsisakius atšaukti Nutarimą dėl NMP darymo, ankstesnės prognozės, kad šį absurdišką „darinį" pasirinks tik kelios ar keliolika miesčionių feminisčių, nuėjo šuniui ant uodegos ir paniekinamosios pravardės pradėjo dar labiau plisti, tapo „modernios": „...Todėl palyginus moteriškų pavardžių perdaros plitimą su invazinių augalų plitimu, ... Butkės ir Lebedės plinta kaip Sosnovskio barščiai". Prof. habil. dr. Laima Kalėdienė. Voruta Nr. 10 (840) 2017-10-28.

Gamtoje už leidimą Sosnovskio barščiams plisti griežtai baudžiama, o kaip su šitais, plintančiais tarp žmonių šventų tradicijų išdavystės terpėje...?

Prabėgo 13 metų po prof. Vinco Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė" pirmos laidos, 12 metų po antros (praplėstos) laidos išleidimo, 6 metai po dr. Ritos Miliūnaitės knygos išleidimo. Švenčiame Peticijos ir Kreipimosi į Seimą 10 - metį. Prognozuotos grėsmės lietuvių kalbai išsipildė su kaupu. Ko dar trūksta, kad per tiek daug laiko nei Tautos, nei tuometinės VLKK narių nežavintis, neišdiskutuotas Nutarimas, iki šiol niekur negirdėtas „pagrindinių" ir „nepagrindinių" pavardžių atradimas būtų pripažintas kaip niekinis ir nors nedovanotinai pavėluotai atšauktas ar bent kitu Nutarimu nuo jo viešai atsiribota. O gal šios kadencijos VLKK vadovybė su visu tuo nesusipažinusi, kad nepakviečia savo narius perbėgti į garbingesnę barikadų pusę?

Išduota lietuvių kalba, pasityčiota iš kompetentingiausių, nepalyginamai aukštesnės kvalifikacijos akademikų, profesorių, kitų iškiliausių Tautos šviesuolių nerimo norint išsaugoti taisyklingą bendrinę gimtąją kalbą, unikalias pavardes, kurios yra neįkainojama lietuvių istorijos ir paveldo dalis, nepasidrovėta pažeminti net savo buvusius dėstytojus, suteikusius mokslinių žinių ir skiepijusius meilę lietuvių kalbai...

Negailestingai sutryptas ir prof. Vinco Urbučio šventas „Testamentas", pagal kurį prie kalbos tvarkybos ir priežiūros institucijų turėjo būti neprileisti iki gyvos galvos „tyliosios daugumos" nariai per armotos šūvį". Tad kaip atsitiko, kad be jokio armotos šūvio nuotolio prie pačios armotos saliutuoti Peticijos ir Kreipimosi į Seimą 10 metų jubiliejaus proga buvo prileista pati pagrindinė minėtų knygų ir Kreipimosi „herojė", taip entuziastingai paleidusi salvę į Didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašą, „nusikaltėlius be smegenų", dar gyvus ir jau išėjusius Anapilin šviesuolius, jų šventą atminimą...?

LR Konstitucijos 14 straipsnyje įrašyta: „Valstybinė kalba - lietuvių". Deja, šito nematome nei iškabose miestų gatvėse, nei klausydami dainų per radiją ir televiziją. Visur viešpatauja anglų kalba, kurios dauguma lietuvių nesupranta. Dabartinės kartos politikai, radijo ir televizijos vadovai, pragmatiniais tikslais pasirinkę anglų kalbą, matyt, nežino, kad dar gyva ir vyresnioji karta, kuriai teko mokytis vokiečių ir prancūzų kalbų. Tuo labiau, kad prieškario ir pokario laikotarpiais pasirinkimo nebuvo, gimnazijose, vėliau vidurinėse mokyklose, Mokytojų seminarijose ir anksčiau dominavo artimiausios valstybės - vokiečių, o šalia jos ir prancūzų kalbos... Deja, šių neišgirdome net per Europos kalbų savaitę, kurią rėmė LRT...

Graudu, kad eidamas sostinės gatvėmis, nežinai, kur papuolęs, kur ko ieškoti, savo valstybėje tautiečiams, net Seimo nariams prisieina maldauti dainų lietuvių kalba kvotų, gimtinių neišdavusiems paprastiems kaimiečiams gūžčioti pečiais, kai Nacionalinio radijo laidoje apie kaimo močiučių auginamus jurginus, pertraukėlės metu jos „pralinksminamos" daina anglų kalba... Čia „visagalių" lygių galimybių nė kvapo nerasi...

Į pasipiktinusių tautiečių skambučius šiais klausimais LRT radijo klausimų ir nuomonių telefonas nuolat vengia atsakyti, matyt, ir toliau manoma, kad besaikė anglomanija yra tobulumo ir grožio viršūnė, nesuprantama, kad šios kalbos nemokantiems beprasmis kaukimas ar vogravimas ne pačia gražiausia kalba, deja, nesukelia jokio estetinio pasigėrėjimo...

Kai kuriems politikams nenurimstant dėl lenkiškų pavardžių rašymo su W jau ir pirmame paso puslapyje, matyt, nežinoma, kad: „Lenkiškų raidžių atsikratė aušrininkai ir varpininkai... „Varpe" Vincas Kudirka apie 1890 -uosius metus iš lietuviškos abėcėlės pašalino lenkiškos abėcėlės raidę W..." Prof. habil. dr. Laima Kalėdienė „Kas išmetė W iš lietuviškos abėcėlės?" Voruta Nr. 10 (840) 2017-10-28.

Kas išdrįs mesti baltą pirštinę Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Jonui Jablonskiui, jų išmestomis šiukšlėmis užteršti ir pirmus Nepriklausomos Lietuvos piliečio paso puslapius, Jono Jablonskio sunormintą šventą 32 raidžių abėcėlę? Tuo labiau, kad Prezidentė ne kartą yra pareiškusi, jog kalba neturi būti politikos įkaitė, o ir naujai išrinkto Prezidento nuomonė aiški: pavardės su W pakanka paso antrame puslapyje, kur yra daugiau vietos... Jei Seimas, užuot sprendęs nepalyginamai svarbesnes to regiono problemas, pavyzdžiui, dėl lietuviškų šeimų diskriminacijos lietuviškų vaikų darželių, mokyklų ir kitais klausimais, padės laputei įkelti į rogutes ir antrą kojelę, su nekantrumu teks laukti, kaip gudruolė pareikalaus pavėžėti trečią, ketvirtą kojeles ir puošnią uodegą... Įdomiausia, iš kurio Vyčio būtų nujotas baltas žirgas dvikovon su jau negalinčiais apsiginti „Aušros", „Varpo" įkūrėjais ir bendrinės kalbos Tėvu? Beje, kurioje dar valstybėje kalbos tvarkymo, norminimo ir abėcėlės klausimais užsiiminėja ne kalbininkai, o politikai? Ko verta politika, prieštaraujanti mokslui?

Metų metais laužydami ietis dėl vienos raidės rašymo, visiškai nesisielojame dėl tobuliausių pasaulyje lietuviškų pavardžių negailestingo darkymo namuose ir užsienyje, kur dėl tenykštės kalbos neįgalumo ištarti paprastos lietuviškos pavardės, moterys paverčiamos vyrais, pavardės dalijamos pusiau, netenka unikalių priesagų, dažnai ir tos mažos puselės kirtis atsiduria pačioje kvailiausioje vietoje... Iš tėvų ir protėvių paveldėtas unikalias šventas pavardes parduodame urmu. Tad kaip nesididžiuoti garsia operos režisiere, niekur ir nė už ką nesutikusia išduoti ilgesnės (net 5 skiemenų), gana nelengvai ištariamos garsios pavardės...?

Stebimasi, kad mokiniai labai gerai laiko anglų kalbos egzaminus, o žymiai blogiau lietuvių kalbos. Užmirštama, kad be mokyklos mokinius ugdo ir visa aplinka, labai aktyviai veikianti ne gimtosios kalbos naudai. Perdėtai sureikšminus anglų kalbos mokymą ir vartojimą, gimtąją kalbą palikus tik podukros vietoje, pasiekta to, ko visais frontais buvo siekta. Emigruoti jaunimą paruošėme puikiai! Mokslininkų kalbininkų nuogąstavimai ir prognozės išsipildė su kaupu ir kuo toliau, tuo labiau liejasi per kraštus...

Vietoje gražaus žodelio „puiku!", turinčio dešimtis nuostabių sinonimų, viauktelėjimas „vau!" virto nepakeičiamu „šedevru", ypač televizijos meninėse laidose. Tad ir visuomenėje susižavėjusių pamėgdžiotojų apstu...

Ar mokykla išmokė politikus, net pačius aukščiausius Valstybės vadovus politikoje dažnai vartojamus žodžius „klausimai", „klausimų" absurdiškai kirčiuoti ne pirmame skiemenyje, o žodžius „nepagrįstas", „neparuoštas", „nepateiktas" ... ne priešdėlyje „pa"? Ir šitoks nemokšiškumas jau tapo madingas, masiškas, užkrečiantis suaugusius ir vaikus...

Valstybinei kalbos inspekcijai nutarus atšaukti baudų skyrimą už netaisyklingą lietuvių kalbos vartojimą, visiems kalbos darkytojams aukso amžius dar labiau sublizgėjo. Tyčiotis iš gimtosios kalbos tampa vis labiau madinga, drąsiau, nes žinai, kad nebūsi nubaustas. Ir pati Inspekcija pasilengvino sau darbą nusimetusi dalį naštos...

Prezidentūroje kandidatai į ministrus egzaminuojami ne iš valstybinės kalbos, o iš svetimos kalbos! Vien aukščiau pateikti keli pavyzdėliai iš aibės kitų daromų klaidų aiškiausiai rodo, kad būtina egzaminuoti iš lietuvių kalbos kultūros, kuri kraštutiniškai apgailėtina, piktina visuomenę, stebina net penktokėlius, šeštokėlius... O gal neapsieitume ir be kalbos kultūros kursų, reguliarių išsamių kalbos valandėlių, seminarų, kurie buvo labai populiarūs praeityje?

Teigti, kad išduota, sumenkinta, svetimos kalbos užgožta ir toliau išnorminama lietuvių kalba išgyvena aukso amžių, mažų mažiausiai šventvagiška. Taip atsitiktų tik tuomet, jei dabartinė VLKK vadovybė atsiribotų nuo visų jos darkytojų, jos neniokotų pati, o imtųsi įgyvendinti tai, ko buvo siekiama aukščiau minėtų žymiausių kalbininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų, kitų gimtosios kalbos puoselėtojų, atsižvelgtų į mokslininkų ir visuomenės susirūpinimą, išreiškiamą mokslo darbuose, periodinėje spaudoje ir kitur...

Kol miestų gatvėse iškabose prie namų ir kioskų pirmiausiai nematysime užrašų valstybine kalba, kaip buvo net kruvinaisiais sovietinės okupacijos metais, per radiją ir televiziją, ypač Nacionalinį transliuotoją, be saiko liesis dainos tik daliai Nacijos suprantama kalba, verčiančia nuolat išjunginėti radijo ir televizijos aparatus, bus toleruojamas Sosnovskio barščių (neigiamos konotacijos paniekinamųjų pravardžių) plitimas, piktinantis tautiečius, duodantis neigiamą pavyzdį prasivardžiavimui bei patyčioms mokyklose ir t. t., kalbėti apie aukso amžių lietuvių kalbai, švelniai tariant, nekorektiška...

Kokį amžių išgyvena pelene paversta podukra, kuriai nė vienas valdžios princas neištiesia rankos, o smukdo ją valstybiniu, politiniu, kultūriniu ir kitais lygiais, o ypač tie, kurie pašaukti ją ginti bei gauna atlygį už tai, paliekama spręsti pačiam skaitytojui. Kiekvienam pagal savo sąžinę, neužmirštant ir paprastų didvyriškos Lietuvos žmonių, nesiruošiančių emigruoti ar kitaip išduoti savo Tėvynės ir gimtosios kalbos, dar vis manančių, kad visur ir visuomet pirmenybė turėtų būti suteikiama valstybinei bendrinei gimtajai kalbai, o ne svetimai, naikinančiai unikalius šio perlo turtus. Kol šito nebus, ji ir toliau išgyvens tik podukros pelenės amžių...

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmiomo fondo projketo dalis.