Savaitės tema

Jau galime atsiversti naujausią, spaustuvės dažais kvepiantį vienintelį žurnalistų profesinės gildijos spausdintą žodį - almanachą „Žurnalistika 2022 (I)".

Rūsti gyvenimo realybė sudėliojo ir šių metų almanacho "Žurnalistika" pirmojo numerio temas. Vos aprimus pandemijai, pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose atsidūrė Rusijos karas Ukrainoje, šiurpindamas pasaulį kruvinais nusikaltimais. Orkai (šitaip socialinėse medijose pavadinta rusų kariauna) nusitaikė ir į civilius gyventojus, o jų pirmuoju taikiniu tapo ne tik savo šalį ginantys kariai, bet ir žurnalistai. Pagrobti, kankinti, sušaudyti, žuvę nuo bombų - kolegų netekčių sąrašas vis ilgėja...Žurnalistų bendruomenės ir organizacijos Europoje ir Lietuvoje nuolat reiškia protestus, kiek tik išgali padeda namų, darbų, pajamų netekusiems savo kolegoms Ukrainoje.

Vienas gražiausių žurnalistų solidarumo pavyzdžių - šiemet balandį 80 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas lietuvių ir ukrainiečių bendras laikraštis "Mes esame iš Ukrainos!", pasiekęs net fronto liniją, okupuotas teritorijas, aplankęs tuos žmonės, kurie neturi televizijos, interneto. Tai dviejų žurnalistų sąjungų - Lietuvos ir Ukrainos - sumanymas, o laikraščio leidybą finansavo Visuomenės informavimo etikos asociacija.

„ Mūsų bendras laikraštis yra tiesioginis žurnalistų brolijos įrodymas. Šis leidinys yra apie ukrainiečių dvasios galią, apie tai, kaip mus palaiko pasaulis ir, žinoma, apie mūsų pergalę!",- džiaugsmu bendram laikraščiui išvydus dienos šviesą dalijosi Ukrainos žurnalistų sąjungos vadovas Sergijus Tomilenka. Šiame laikraštyje spausdinami ir Lietuvos žurnalistų rašiniai. Dalis parengtų rašinių netilpo - dalinamės jais „Žurnalistikoje". Kolegos pasakoja apie žūtbūtinį karą už laisvę kariaujančios tautos palaikymą, pagalbą karo pabėgėliams, ir apie tai, kaip nepasiduoti aklos neapykantos tamsai, išlaikant viltį ir žmogiškumą.

Domas Šniukas publikacijoje „Žurnalistai abipus karo Ukrainoje linijos" rašo, jog birželio pradžios duomenimis, per karą jau žuvo ne mažiau kaip 34 žurnalistai, maždaug tiek pat sužeista, sunaikinta 10 televizijos bokštų, darbą priverstos nutraukti beveik 100 masinės informacijos priemonių. Vien per pirmąjį karo mėnesį Rusija įvykdė mažiausiai 148 nusikaltimus prieš Ukrainos medijas ir žurnalistus. Ukrainos žurnalistai kasdien patiria ir Kremliaus propagandistų, save kažkodėl dar vadinančių žurnalistais, melo, šmeižtų, patyčių ir gąsdinimų laviną.

Rusijos informavimo priemones atsikvošėti ir baigti nusikalstamai meluoti įspėjo Europos žurnalistų bendruomenė, išplatinusi atvirą kreipimąsi. Iš rusų kalbos išverstą jo tekstą pateikiame almanache. „Žmonija teisingai įvertins tuos, kurie pamiršo Antrojo pasaulinio karo pamokas. Svarbiausias ir didžiausias jų nusikaltimas - bendrininkavimas rengiant karą, taikių gyventojų žudymas. Priminsime jums Hanso Fričės, Trečiojo reicho imperinio radijo vadovo, likimą. Jis buvo nuteistas 9 metams kalėti ir mirė kameroje - vienutėje",- teigiama pareiškime, kurį pasirašė septynių žurnalistų organizacijų vadovai, tarp jų ir Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius.

Dezinformacija, melas įvairiomis formomis - rimtas išbandymas tradicinei žiniasklaidai, kuri išgyvena finansinius sukrėtimus dėl pandemijos. Naujų iššūkių atnešė Europos viduryje Rusijos sukeltas karas. Pasak Mariaus Lukošiūno, atsakingo už UNESCO komunikacijos ir informacijos sektorių, šis karinis konfliktas stipriai prisidėjo prie ir taip sunkėjančios nepriklausomos žiniasklaidos padėties visame pasaulyje. Dar iki jo UNESCO savo 2021 metu pranešime, skirtame žiniasklaidos laisvės analizei, atkreipė dėmesį, kad nepriklausomai žurnalistikai visame pasaulyje, o ypač šalyse, kur spaudos laisvė yra tradiciškai varžoma, gręsia didelis pavojus. Susiduriama su verslo modelių erozija, didėjančiais spaudos laisvės apribojimais ir nuolatinėmis grėsmėmis žurnalistų saugumui. "Dabar gi stebime ir didžiulę dezinformacijos bangą, griaunančią žurnalistiką kaip profesiją,- teigė M. Lukošiūnas.

Karas turi tiesioginę įtaką spaudos laisvės Europoje indeksui. „Deja, spaudos laisvė Europoje mažėja. Pažvelkite į Žurnalistų saugos platformai Europos Taryboje pateiktus perspėjimus, kad šiemet grėsmės spaudos laisvei padidėjo 41 proc. Taip pat žurnalistams gerokai pavojingiau dirbti tiriamosios žurnalistikos srityje, autoritariškesni šalių režimai padidino cenzūrą ir savicenzūrą. Viršūnę pasiekė Rusijos valdžia, vykdydama nusikaltėlišką informacinį karą", - duodamas interviu „Žurnalistikai" sakė Europos žurnalistų federacijos (EŽF) prezidentas Mogensas Blicheris Bjeregardas.

EŽF vadovas vis tik mato šviesią žurnalistikos ateitį. Jis neabejoja, kad profesionali žurnalistika bus dar reikalingesnė, o Europos šalių vyriausybės ras lanksčių mechanizmų, kaip padėti išgyventi nepriklausomai žiniasklaidai, nesikišant į jos turinį, nes tai demokratijos pagrindas. Toks modelis jau sukurtas Danijoje, kai tam tikras procentas nuo vietos televizijų pajamų keliauja į medijų paramos fondą. Žinoma, anot M. B. Bjeregardo, kintant pasauliui ir auditorijos poreikiams, ir patiems žurnalistams tenka stipriai keistis, stiprinti profesionalumą, kūrybiškai įvaldyti naujas technologijas.

Žurnalistika su kiniškais bruožais - dar viena publikacija, kas įvyksta šalyje, kai žiniasklaida tampa valdoma ir įsigalioja totali cenzūra. Kinai - tai paralelinė visuomenė, apimta distopijos ir orveliško gyvenimo būdo. Anksčiau diplomatai juokaudavo, jog Rusija palyginus su Kinija yra demokratijos šventovė, tačiau dabar, po Ukrainos užpuolimo ir savos visuomenės terorizavimo, tie skirtumai tarp abiejų totalitarinių valstybių išsitrynė.

Laisvoji žurnalistika ieško naujų formų - kaunietė žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė pasakoja apie savo stažuotę JAV. Anot jos, per pandemiją Amerikoje atsirado nemažai žiniasklaidos startuolių, kurių įkūrėjai - vienas ar keli žurnalistai, gebėję suburti dideles sekėjų grupes, tapti populiarūs ir reikalingi ir, kas svarbu, - ekonomiškai rentabilūs. Gebėdami pateikti patikimas ir kokybiškas žinias apie tai, kas vyksta vietos žmonių gyvenime, jie ne tik užpildė profesionaliai parengtos aktualios informacijos poreikį, bet ir sukūrė mokėjimo už informavimą sistemas. Galbūt tokie naujo darbo modeliai, moderninant tradicinę žiniasklaidą, sustiprins žurnalistų pozicijas visuomenės informavimo erdvėje, kurią užkariavo socialiniai tinklai?

2022 metus Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija pakelbė išeivijos žurnalisto ir redaktoriaus Vytauto Gedgaudo metais, minint jo gimimo 110 - ąsias metines. Atskiroje almanacho rubrikoje pateikiame šia proga surengtų renginių - konferencijų, parodos - reportažus bei interviu su šių metų V. Gedgaudo premijos laureatais Audrone Kosciuškiene ir Justinu Lingiu. Garbingą premiją šis kūrybinis duetas pelnė už TV laidų ciklą „Viltis abipus Atlanto".

Šiemet minima ir daugiau gražių sukakčių: 100 metų Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungai, Lietuvos sporto žurnalistikai - 100 metų, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai - įtakingiausiam pogrindiniam leidiniui sovietiniais metais - 50 metų. Apie tai „Žurnalistikoje" - įdomios kolegų Vyto Urbono, Vytauto Žeimanto ir Eglės Červinskaitės publikacijos.

Spaudos istorijos puslapius atverčia Domas Šniukas, pristatydamas šių dienų akimis žvelgiant egzotišką linotipininko profesiją. „Linotipas buvo technikos stebuklas, nuostabus rašomosios mašinėlės, Marteno krosnies ir šveicariško laikrodžio hibridas. Jis sukėlė revoliuciją knygų, periodikos leidyboje ir ištisą šimtmetį ištikimai tarnavo žmonijos kultūrai. Kai stiprūs vyrai jį be gailesčio kuvaldomis daužė, kad išmestų į metalo laužą, mano krūtinėje kažkas dilgtelėjo. Supratau, kad į istoriją nurašoma ištisa gadynė, linotipininko profesija",- prisiminė kadaise net už Lietuvos ribų savo profesiniais gebėjimais garsėjęs Henrikas Klajumas.

Tradiciškai almanache pasakojame apie žurnalistų kūrybą - smagu, kad kūrybos smagračiai gerai sukasi, už ją byra kolegoms solidūs apdovanojimai. Šių metų Vinco Kudirkos premijos laureatę kaunietę Virginiją Skučaitę kalbina Daiva Červokienė. Premiją komisijos sprendimu kaunietė pelnė už daug metų kurtus istorinės dokumentikos knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais‘‘ bei televizijos filmų ciklą „Traukinys į mirtį", kuriais įamžino savo dėdės, prieškario Lietuvos aukšto valstybės pareigūno generolo Kazimiero Skučo bei jo bendražygių gyvenimo ir žūties istorijas. „Raginu žurnalistus giliau domėtis Lietuvos istorija",- interviu pabrėžė laureatė.

Tradiciškai pateikiame pirmojo pusmečio žurnalistų bendruomenės veiklos kroniką, nepamirštame ir svarbių pasaulinės žurnalistikos įvykių. Deja, ir šiame numeryje turime daug netekčių, Anapilin iškeliavo nemažai ryškių Lietuvos žiniasklaidos asmenybių. Tarp jų ir Laimonas Tapinas. „Rašytojas, mokslininkas, dėstytojas, vertėjas, kino kritikas, ne vienam iš mūsų buvo mokytojas ar patarėjas, padėjęs ne tik gauti žinių ir tobulėti, bet ir pasiekti savo tikslus. "Ne tiek aš mokiau, kiek pats mokiausi", - taip L. Tapinas atsakė, paklaustas apie darbą su universiteto studentais. Man teko dviguba sėkmė - būti jo studente ir bendrauti kaip kolegoms, dirbant Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje ir Žurnalistikos institute",- šiltais prisiminimais apie išėjusį kolegą dalijasi profesorė Audronė Nugaraitė.