2021 m. gruodžio 6 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: 15-ame tarptautiniame festivalyje „Vilniaus fotografijos ratas“ pripažinimo sulaukė fotožurnalistas Aliaksandras Vasiukovičius iš Baltarusijos

2021-10-04
 
Jonas Staselis sveikina Aliaksandrą Vasiukovičių. Roberto Grigo nuotrauka

Jonas Staselis sveikina Aliaksandrą Vasiukovičių. Roberto Grigo nuotrauka

Spalio 2 dieną sostinėje įteikti Lietuvoje vykstančio prestižinio fotožurnalistikos konkurso „Vilniaus fotografijos ratas" apdovanojimai. Tarptautinė vertinimo komisija geriausiais pripažino Baltarusijos fotografo Aliaksandro Vasiukovičiaus fiksuotą šalies protestų chronologiją, jis tapo pagrindinio konkurso „Gyvenimo ratas" nugalėtoju. Geriausiu jaunų fotografų darbu „Namų darbų" konkurse pripažintas jautrus rusės Jelenos Kaliužnojos pasakojimas.
Savaitgalį vykusio festivalio metu žiūrovai turėjo galimybę išvysti įdomiausius atrinktus fotopasakojimus.
„Džiaugiamės kiekvienais metais sulaukdami paraiškų tiek iš fotografijos grandų, tiek iš jaunųjų talentų. „Vilniaus fotografijos ratas" garsina Lietuvą tarptautinėje fotožurnalistikos arenoje. Tarp profesionalų dalyvių yra ne vienas prestižinių fotografijos konkursų nugalėtojas, tarkime - šių metų World Press Photo metų nuotraukos nugalėtojas Madsas Nissenas. „Namų darbų" kategorijoje jėgas bandantys autoriai turi galimybę visus metus vystyti savo fotopasakojimus kartu su mūsų parinktais pasaulinio lygio mentoriais. Tai - unikali proga. Didžiuojuosi, kad sugebėjome sukurti tokį fotografijos įvykį čia, Lietuvoje", - kalbėjo festivalio iniciatorius Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.
Dėl pandemijos praėjusiais metais nuotoliniu būdu vykęs festivalis nei kiek neišsikvėpė - į Nacionalinės dailės galerijos (NDG) salę susirinkę žiūrovai turėjo galimybę gyvai susipažinti su kai kuriais konkurso dalyviais, pamatyti išsamius jų darbų pristatymus ir paklausti rūpimų klausimų.
PRIMINĖ PADĖTĮ BALTARUSIJOJE
Konkursą nugalėjęs A.Vasiukovičius nėslėpė: „Vilniaus fotografijos ratas" jam tapo tikru tramplinu į fotožurnalistiką.
„Esu čia dalyvavęs prieš kelis metus, pradedančių fotografų kategorijoje. Tuomet atvykau į Vilnių ir žavėjausi prizininkais, mane tai įkvėpė kurti kažką savo. Nedrįsau net svajoti, kad kada galėčiau stovėti čia kaip nugalėtojas", - atsiimdamas apdovanojimą kalbėjo A.Vasiukovičius.
Jo fotografijų serija - išsamus dokumentinis Baltarusijos protestų fotopasakojimas, visuomenei dar kartą priminė apie tai, kas vyksta šioje šalyje, kuomet pasaulinei bendruomenei atrodo, kad protestai tiesiog nurimo.
„Tik noriu pasakyti, kad Baltarusijoje dabar gali pakliūti į kalėjimą už bet ką. Ir tai gali nutikti kiekvienam. Šiuo metu šalyje yra apie 700 politinių kalinių, kurie leidžia dienas nežmoniškomis sąlygomis. Štai, vakar aš keliavau į Lietuvą, o Baltarusijoje suėmė dar vieną žurnalistą", - pristatydamas savo nuotraukų seriją kalbėjo A.Vasiukovičius.
FOTOŽURNALISTU TAPĘS MEDIKAS
Peržiūrint „Gyvenimo ratas" profesionalų pristatomus pasakojimus, sukrečiančiai „šaltu dušu" tapo dar vieno konkurso dalyvio - Sirijoje gimusio fotografo Mohammedo Badra pasakojimas.
Jis niekada neketino tapti fotografu, bet tapo iš būtinybės. 2012 metais, prasidėjus Sirijos revoliucijai, režimas atėmė iš jo įprastą gyvenimą, architektūros studijas universitete ir bet kokią galimybę palikti Dumą Rytų Gutoje, kur net septynerius metus jis gyveno apgultyje.
M. Badra, dirbdamas pirmosios pagalbos mediku, pradėjo fotografuoti kaip fotografas mėgėjas. Tik po cheminio išpuolio prieš Rytų Gutą 2013 metais, tapęs siaubingo žiaurumo liudininku, suprato, kokią galią fotografija turi fiksuojant žmones ir istoriją. Tais metais jis pradėjo siųsti nuotraukas Reuters kaip laisvai samdomas fotografas.
„Kai fotografuoju kenčiantį vaiką, aš matau savo vaiką. Kai fotografuoju sužeistą moterį, matau savo motiną. Tai ir mano istorija, tai ir mano skausmas kartu. Tai mano tauta ir jos kančios", - apie savo darbą kalbėjo M.Badra.
Jo nuotraukos pasakoja, kaip iki 2018 metų vasario Damasko priemiesčio Rytų Gutos - vieno paskutinių sukilėlių anklavų Sirijos konflikte - gyventojai penkerius metus buvo apgulti vyriausybės pajėgų. Paskutinio puolimo metu Rytų Guta buvo apšaudyta raketomis ir bombarduojama iš oro, įskaitant keletą dujų atakų.
Fotografas atskleidė jautrią vienos nuotraukos istoriją - išgyvenusių paieškas griuvėsiuose.
„Įsivaizduokite - aplink mane tąkart stovėjo kelios dešimtys žmonių ir įtempę ausis klausėsi ar neišgirs užspeistųjų griuvėsiuose balsų. Jie net prašė daugiau nefotografuoti, kad fotoaparato spragtelėjimas netrukdytų klausyti. Taip, tai viena nuotrauka, bet tai daugiau nei tik viena nuotrauka - tai pasakojimas apie gyvybę, apie paieškas, viltį. Nuotraukoje užfiksuoti paieškas vykdę savanoriai žuvo praėjus vos mėnesiui po to, kai padariau šį kadrą. Tokie dalykai neišvengiamai priverčia susimąstyti, kad tu bet kurią akimirką gali atsidurti bet kurio žuvusiojo vietoje", - kalbėjo fotožurnalistas.
„Vilniaus fotografijos rate" dalyvavę profesionalai šiemet pristatė itin platų fotopasakojimų spektrą - nuo protestų Honkonge, COVID-19 pandemijos skaudulių, smurto artimoje aplinkoje, iki unikalaus JAV fotografės Mary F. Calvert pasakojimo apie vyrų patiriamą seksualinį smurtą JAV kariuomenėje.
ĮGIMTAS KALTĖS JAUSMAS
„Namų darbų" konkurso kategorijoje nugalėjusi J.Kaliužnaja žiūrovams atskleidė nepaprastai intymią istoriją - prieš daugelį metų jos tėvai neteko dukters. Vos pustrečių sulaukusi jos sesuo mirė operacijos metu. Tėvai ilgą laiką gedėjo ir nesiryžo kitam vaikui, o kuomet gimė mergaitė pavadino ją žuvusios sesers vardu - Jelena.
„Vaikai, gimę šeimose, praradusiose pirmą vaiką, dažnai pasąmoningai patiria kaltės jausmą dėl pirmojo mirties, arba jausmą, lyg jie būtų užėmę kieno nors kito vietą. Mane nuo vaikystės persekiojo mintis, jog mano tėvai taip ilgėjosi prarasto vaiko, kad bandė mus susieti bendru vardu. Šitaip nuolat lygini save su idealizuotu mirusiuoju", - pristatydama savo fotografijų seriją atviravo fotografė.
Žiūrovams ji prisipažino kiekvienais metais su tėvais važiuoja tvarkyti kapo, ant kurio - jos vardas ir pavardė. J.Kaliužnaja pasakojo nenorėjusi įtraukti tokios nuotraukos į savo pasakojimą, nes toks vaizdas jai kelia liūdnas mintis.
PANDEMIJOS METU ATRASTAS ATRUMAS
Daugeliui artimą, labai asmeninį ir jautrų pasakojimą „Vilniaus fotografijos rate" pristatė kitas fotografas - Rusijoje gyvenantis Aleksejus Pavlovas.
„Daugelis iš mūsų pasijutome vieniši, kai staiga atsidūrėme pasaulyje, kuriame įsigaliojo naujos taisyklės, - susilaikymas nuo apsikabinimų, bučinių ir net rankos paspaudimų.
Nuo pandemijos pradžios vis girdėdavau apie porų išsiskyrimą - tarp mano draugų ir pažįstamų daugelis nutraukė santykius su savo partneriais. Atstumas arba, atvirkščiai, priverstinis artumas daro santykius pandemijos metu tikru išbandymu, kurį ne visi gali įveikti.
Visos šios beprotybės viduryje internete sutikau Poliną. Tiesiog parašiau porą kvailų komplimentų jos darbams. Kurį laiką bendravome tik internetu, o kai situacija aplinkui šiek tiek aprimo, susitikome ir nusprendėme, kad turime būti kartu", - pristatydamas savo darbą atviravo fotografas.
PENKIOLIKTOJO FESTIVALIO PALINKĖJIMAI FOTOŽURNALISTAMAS
Jau penkioliktus metus vykstantis festivalis tęsia tradiciją - išleidžiamas žurnalas „Fotografijos ratas" kurieme publikuojami festivalio konkursų finalist ir nugalėtojų fotoasakojimai. Šiemet žurnale mintimis dalijasi ir ilgametė konkurso „Gyvenimo ratas" vertinimo komisijos narė, fotožurnalistikos pasaulyje gerai žinoma fotoredaktorė bei įvairių fotografijos projektų iniciatorė Maria Mann, kuri savo straipsnyje „Moralinis kompasas visada rodo tik tiesos ir tikslo kryptimi" rašo: „Ir nors dabar turime platesnę galimybių paletę, šių dienų fotožurnalistai susiduria su naujais iššūkiais - tai jų darbų matomumo didinimas ir mentorių, galinčių nukreipti juos tinkama linkme, paieškos. Vieno kelio nėra. Ir dėl technologijų, kurias dažnai pati keikiu už tai, kad jos atveria vartus šlamšto srautui, atsiranda vis daugiau naujesnių būdų visuomenei pasiekti, santykiams su organizacijomis ar asmenimis užmegzti ir sulaukti pripažinimo. Būtent pripažinimo, o ne šlovės - niekada neturėtume painioti šių dviejų dalykų. Pripažinimo už gerą darbą, kuris palieka pėdsaką, daro įtaką. Matyt, būtų banalu tiesiog pasakyti: „nepasiduokite", tačiau raginu visus siekti visų būdų, kad jų darbai būtų matomi, ir niekada nebijoti prašyti pagalbos. Mums visiems kažkuriuo metu pravertė kieno nors tikėjimas, patarimai ir dosnumas".
Prie festivalio vyksmo, finansuodamos prisideda Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė, generalinis rėmėjas Fujifilm Lietuva bei kiti rėmėjai.
Daugiau informacijos:
Jonas Staselis
Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas
+37069921807 jonas.staselis@gmail.com
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-10-04 10:08
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media