Aš, kaip „laisvo oro direktorius", pensininkas ar, kaip dabar madinga sakyti, senjoras, turiu gerokai laisvo laiko klausyti Lietuvos radijo laidų, nors Lietuvos televizijų (visų!) beveik nežiūriu. Kažkas gali manęs paklausti - kodėl? Tą patį kodėl kartais užduodu net pats sau. Ir čia, tarsi kažkoks nematomas, neapčiuopiamas monstras, iškyla žodis GLOBALIZACIJA. Ne, prieš patį žodį aš nieko prieš, aš tik prieš jo diktuojamus padarinius, nes tasai monstras ant mūsų užgriūva nuolatos ir visur.

Nesu koks nors lietuvis-fundamentalistas ar supersuperpatriotas, kad imčiau liguistai reaguoti į daugelį šiuo metu mus įtakojančių politinių, ekonominių, kultūrinių, etinių ir t. t. veiksnių, užsimerkti, ignoruoti, peikti, tyčiotis. Ne. Daugelį šiandieninių mūsų gyvenimo reiškinių priimu ramiai, bet... Lietuvos apskritai šiandien man gaila, nes jau pats žodis LIETUVA kai kam stringa gerklėje. Prisiminkime pastarąją Dainų ir šokių šventę, bet ar prisimename, ar atkreipėme dėmesį į šventės devizą „Vardan tos"? Žodžio, kuris logiškai turėjo sekti, kuris yra kaip maldos žodis mūsų Himne, neliko, jo kažkodėl kažkam nebeprireikė. Per ilgas devizas? Kas būtų nutikę, jei visi tie trys žodžiai būtų įprastai skambėję: Vardan tos Lietuvos arba Vardan Lietuvos. Gal klystu, bet manau, jog tas Himno eilutės nukandimas ne šiaip nemalonus, negeras - jis tarsi pašiepiantis. Vardan TOS... (tos bobšės, kurios vaidijasi, tas autotransportas, kuris gatves kemša, tos kainos, kurios nuolat didėja ir t.t.). Taigi kažkam tos mūsų Lietuvos nereikia.

Kaip minėjau, dažnai klausau Lietuvos radijo, kai kada pažiūriu Lietuvos televizijos laidų, ne LRT laidų! Kam prireikė to trumpinio LRT? Kad nesigirdėtų žodis LIETUVA?! Ir dar priekaištas tam LRT. Dažniausiai, beveik nuolatos po bet kokios laidos ar per jų pertraukas įbrukamas koks nors muzikinis intarpas. Ir ką girdime? Vėlgi beveik visados angliškai skambantį kūrinį, gal ir neblogą, bet... Labai retai, dažniausiai tik per pageidavimų, sveikinimų koncerus girdime lietuviškai skambančius tekstus ir mums mielą lietuvišką muziką.

Nesuprantu, ar ir mūsų braliukai latviai nebedainuoja latviškai, ar kaimynai lenkai irgi visus registrus perjungė ant angliakalbės bangos? O juk buvo itin puikių lenkiškų, ukrainietiškų dainų, kadaise girdėdavome ir prancūzišką chanson‘ą. Apie rusiškas dainas bijau prasitarti: galiu būti apšauktas savo tautos priešu. Ilgą laiką per Lietuvos radiją vakarais, prieš vidurnaktį skambėdavo penkiolikos minučių laida „Vidurnakčio lyrika". Klausydavomės, o jei neimdavo miegas, dar ir padiskutuodavome, dalindavomės nuomonėmis - patiko ar ne eilėraščiai. Nuo seno mėgome klasikinę, mūsų jaunystės laikų poeziją, o ne šiandieninę, kurioje gal ir geros mintys, bet taip „užkoduotos" formos ir žodžių imantrybėmis, kad nebejauti jokio poezijos skonio. Be to, nebeišaugo naujų žlibinų, selelionių, raudonikių, bražinskų, todėl ir girdisi anemiškos, monotoniškos, bet užtat triukšmingos (kovojame prieš triukšmą?) melodijos per tą LRT ! O ir „Vidurnakčio lyrikos" neliko...

Jeigu kas skaitys šias mano eretiškas eilutes, tenegalvoja, kad viską urmu neigiu, suabsoliutinu - esama gražių dalykų, yra puikių atlikėjų, o vis dėlto iš didelio samčio deguto gero nelauk.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-01-23 11:56

Atgal