2022 m. liepos 3 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Su žurnalisto plunksna – pas knygnešius ir daraktorius

2022-04-28
 
Jonas Laurinavičius

Jonas Laurinavičius

Autobiografinis esė

 

Jonas Laurinavičius,

Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys

 

Nesusitarę susitikome Kaišiadorių geležinkelio stoties perone. Laukėme traukinio į Vilnių.
-Važiuoju į Knygnešio draugijos steigiamąjį susirinkimą, - atviravo Vincas Lozoraitis, buvęs Sibiro tremtinys. - Mano senelis Petras Oleka buvo žinomas Suvalkijoje knygnešys.
Mane sudomino. Visą kelią apie tai kalbėjomės.
Niekas iš mano giminės nei knygnešiu, nei daraktoriumi (namų mokytoju) nebuvo, tačiau beveik visi buvo išmokę skaityti iš knygnešių elementorių, pargabentų iš Prūsijos. Aš taip pat dar karo metais pirmąsias raides iš jų pažinau, kurie dar buvo likę pas senelius ant aukšto.
-Nežinia ar man ten leistų dalyvauti?.. - tarstelėjau V. Lozoraičiui.
-Manau, kad mielu noru leistų, - šyptelėjo bendrakeleivis. - Draugija žada suburti kuo daugiau žmonių, kurie domisi spaudos draudimo laikais.
Kitam kartui atidėjęs savo reikalus, dėl kurių buvau išsirengęs į Vilnių, nusprendžiau ir aš su V. Lozoraičiu skubėti į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, į susirinkimą.
Labai malonų įspūdį jame paliko šio instituto doc. Irena Kubilienė. Ji buvo knygnešio Mykolo Račkaus anūkė. Iniciavo Knygnešio draugijos kūrimą, buvo išrinkta jos pirmininke. Į knygnešystės sąjūdį įsijungė visas būrys žinomų Lietuvoje kraštotyrininkų, kultūros darbuotojų, visuomenės veikėjų. Jau pirmajame susirinkime susipažinau su Benjaminu Kalužkevičiumi, Kaziu Misiumi, knygnešių karaliumi laikomo Jurgio Bielinio anūku Algirdu Jurgiu Bieliniu, Trakų viešosios bibliotekos skyriaus vedėja Jadvyga Kulikiene, dar keliais veikliais žmonėmis, su kuriais vėliau keletą metų teko darbuotis turiningoje Draugijos veikloje, ypač kai tapau jos pirmininkės pavaduotoju.
Savaime suprantama, kad aš, kaip žurnalistas (tuo metu dirbau „Kaišiadorių aidų" laikraščio redakcijoje, netrukus tapau ir jo redaktoriumi) pirmiausia ėmiausi ieškoti medžiagos apie knygnešius ir daraktorius, rengti publikacijas. Man itin daug padėjo tuometinis Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris kan. Stanislovas Kiškis (1900-1995), atvėręs man vyskupijos kurijos archyvą. Jame buvo daugybė vyskupijos dvasininkų bylų, o dvasininkai buvo pagrindiniai knygnešystės ir daraktorystės veiklos organizatoriai visoje Lietuvoje. Tad medžiagos netrūko, tik reikėjo negailėti laiko ir jėgų, nes medžiaga buvo nesusisteminta, bendrose bylose reikėjo ieškoti, kas tau reikalinga. Nors ir labai stokodamas laiko (būdamas dar ir Kaišiadorių rajono tarybos pirmininko pavaduotojas), vis dėlto po darbo taryboje skubėdavau pas kurijos kanclerį, kuris man jau būdavo parinkęs pundą kunigų asmens bylų. Taip jau 1989 metais „Kaišiadorių aidų" laikraštyje pasirodė tęstinis mano rašinys „Platinę lietuvišką žodį (iš knygnešių ir jų rėmėjų veiklos Kaišiadorių rajone)". Tais pačiais metais rašinys buvo išleistas ir atskiru leidiniu. Išleido Lietuvos kraštotyros draugijos Kaišiadorių rajono skyrius (Knygnešio draugija dar nebuvo įregistruota).
„Platinę lietuvišką žodį" buvo pirmoji knygelė apie knygnešius, išleista Atgimimo metais ne tik Kaišiadorių rajone, bet ir Lietuvoje. Ją, neregistruotą, ryžosi išspausdinti „Raidės" spaustuvės (Kaune) Kaišiadorių skyrius. Spaustuvės darbuotojai pririnko sandėliuose popieriaus atraižų, viršeliui rado storesnio vyniojamo popieriaus. Knygelė buvo išleista tūkstančio egzempliorių tiražu. Visuomenei ji buvo pristatyta Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje, minint lietuviškos spaudos atgavimo dieną. 1989 m. gegužės 7-ąją ji nemokamai buvo dalijama minėjimo dalyviams, rajono bibliotekoms, mokykloms.
Prasidėjo artima bendrystė su Trakų rajono centrine biblioteka, ypač su jau minėta Jadvyga Kulikiene. Tai man buvo svarbu, nes ten mano gimtasis rajonas, Pajautų kaime (Onuškio sen.) esu gimęs. Mudu su J. Kulikiene surinkome savo publikacijas laikraščiuose, žurnaluose ir Trakų spaustuvei - irgi dar neoficialiai, be Glavlito (cenzūros) leidimo - išspausdino draugijos rinkinį „Trakų krašto knygnešiai" (500 egz.). Pakviečiant knygnešių ainius, visus besidominčius spaudos draudimo laikais, knygelės sutiktuvės buvo surengtos Trakų centrinėje bibliotekoje. Iškilmės praėjo įspūdingai, apie jas parašė keli laikraščiai.
Domėjimasis knygnešiais ir daraktoriais neslūgo. Lietuvos kraštotyros draugijos Kaišiadorių rajono skyrius (buvau šio skyriaus pirmininko pavaduotojas, po to - pirmininkas) išleido mano knygelę „Ištikimi gimtajai kalbai" (1990), o kitas tris jau kaip „Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos leidinius. Tai „Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams" (1991) bei mano parengtas knygeles: Žvaigždės (A. Ambraziejūtės-Steponaitienės) „Mokiausi daraktorinėje..." (1990) ir „Knygnešių dalia" (1991). Beje, man daugiausia rūpėjo Kaišiadorių ir aplinkinių rajonų knygnešių keliai, tačiau jeigu rasdavau įdomios medžiagos apie bet kuriuos Lietuvos knygnešius, tai nedelsdamas ir parašydavau, pateikdavau tų rajonų redakcijoms arba ir respublikiniams laikraščiams (pvz., „Valstiečių laikraščiui", mėnraščiui „Gimtinė", žurnalui „Ūkininkas" ir kt.). Štai knygelėje „Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams" yra straipsniai apie Plungės, Mosėdžio, Kretingos ir kitose Žemaitijos apylinkėse knygas platinusią Magdaleną Bankaitę (archyviniuose dokumentuose ji ir Bunkaitė, Bonkaitė). Ties Natėnais ji pateko į žandarų rankas. Magdalena bandė gintis, net paguldė storą nevėkšlą žandarą, bet pasprukti jai nepavyko. Įsiutę žandarai stipriai apkūlė Magdaleną, išmušė jai dantis, sužalojo ausį, veidą. Atėmė knygas, 750 rublių, arklį, vežimą. Narsioji knygnešė neribotam laikui buvo ištremta į Nižnij Novgorodą. Ten beveik trejus metus tarnavo pas generolą. Jis jai išrūpino leidimą grįžti į Lietuvą, davė kelionei 50 rublių. Magdalena grįžo į gimtinę - į Trumpalaukės kaimą (Ylakių apyl.). Toliau tęsė savo kilnią veiklą - vasarą iš Prūsijos gabeno lietuviškas knygas, elementorius, o žiemą daraktoriavo. Tačiau jos senatvė buvo sunki, ji liko viena kaip pirštas. Rado prieglobstį Plungės špitolėje - „ubagyne". 1929 metais jai buvo paskirta 30 litų kasmėnesinė pensija. Mirė M. Bankaitė 1933 metais. Palaidota Plungėje kapinėse. Prieš karą ant jos kapo vietos savivaldybės rūpesčiu pastatytas kuklus paminklas.
1989 m. buvau nuvykęs į Telšius pas Genovaitę Šamatauskienę, garsaus Žemaitijoje knygnešio Vincento Juškos (1860-1939) dukterį. Neįtikėtina, bet faktas - dukterį, nors nuo spaudos draudimo panaikinimo buvo praėję... 85 metai. Pasirodo, Ona Alseikaitė, Genovaitės mama, buvo 33-ejais metus jaunesnė už vyrą, o Genovaitė buvo jauniausioji Juškų dukra.
-Mano tėvas daugiau kaip du tūkstančius kartų buvo perėjęs sieną į Prūsiją, kiekvieną kartą maždaug po du pūdus (t.y. 32 kg. - J. L.) spaudos parnešdavęs. Kelis kartus buvo įkliuvęs žandarams, sėdėjo Telšių kalėjime, dvejiem metams buvo ištremtas į Rygą.
V. Juška palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse. Dukters rūpesčiu kapas gražiai sutvarkytas, pastatytas paminklas, ant kurio iškalta „Vaikeliai, mylėkite knygą".
Genovaitės pirmoji darbovietė buvo Šarnelės pradinė mokykla. Mokė poeto Vytauto Mačernio giminaičius, kaimynus, artimuosius. Vėliau persikėlė į Telšius, dirbo mašinų skaičiavimo gamykloje.
Tuometinis žurnalas „Moteris" (1989, nr. 5) išspausdino mano pasakojimą „Svečiuose pas knygnešio dukterį", tai yra, G. Šamatauskienę.
Rašiau ir apie kitus Žemaitijos spaudos draudimo laikų šviesuolius: daraktorių Kazimierą Jagminą iš Knabikų kaimo (Mažeikių r.), knygnešius Emiliją ir Jurgį Švažus iš Viekšnių, dar kelis.
Dar paminėtini faktai iš knygų leidybos Atgimimo metais.
Buvo išleista mano knygelė „Milžinas" (Trakai, 1990) - biografinė apybraiža apie Onuškio parapijos (Kaišiadorių vyskupija) kleboną kun. Nikodemą Švogžlį-Milžiną (1899-1985), bažnyčios istoriką, memuaristą. Jo rankraštiniame palikime pluoštai medžiagos apie Švenčionių krašto, kitų vietovių knygnešius ir daraktorius, taip pat jo parašyta plati knygnešio Mečislovo Stankevičiaus (Onuškis) biografija. Norisi pasidžiaugti ir prof. V. Daujotytės žodžiais, kuriais ji apibūdino Agotos Tumosaitės-Prūsaitienės dainas, parašydama dainų rinkiniui „Knygnešių dalia" (1991) įvade:
„Tai ne poetų sukurta poezija, žavinti meno jėga. Tai greičiausiai mūsų kultūros metraščiai, žmogaus dvasios taurumo liudininkai. Šie žodžiai išdainuoti ir išraudoti.
Agota Tumosaitė-Prūsaitienė turi dar ir didelį moralinį argumentą. Ji - knygnešė. Lietuviams šis žodis tebėra šventas".
Beje, tų dainų rankraštis atsitiktinai pateko į mano rankas: jį man į redakciją atnešė A. Tumosaitės-Prūsaitienės (1897-1972) duktė Sofija Aganauskienė iš Žiežmarių, kuri iš savo motinos jas ir buvo užrašiusi. Prof. V. Daujotytės palankus atsiliepimas apie jas ir paskatino mane sudaryti ir išleisti šias dainas atskira knygele. Joje 26 dainos. Vienoje dainoje yra toks posmas:

 

 

Praeis daug metų, nušvis Tėvynė,
Bus gramatni visi.
Tik ar atmins kas juos apgynė?
Ko Lietuva šviesi?
„Ar atmins kas? (p. 30)

 

 

Be reikalo knygnešė abejojo, ar kas atmins knygnešių gadynę. Atmena! Ir visada atmins... kol Lietuva žaliuos ir Nemunas plauks. Ir mūsų ainiai lietuviškai kalbės...
Su doc. I. Kubiliene parengėme knygelę „Knygnešys Vincas Bielskus ir „Sietynas" (1991). Ją 1000 egz. tiražu išleido Knygnešio draugijos Marijampolės skyrius. Didžiąją knygelės dalį užima V. Bielskaus (1871-1958) ir jo dukters Zuzanos Bielskutės-Rutkauskienės atsiminimai. V. Bielskus buvo vienas iš slaptosios knygų platinimo draugijos „Sietynas" kūrėjų, valdybos iždininkas. Gyveno Balsupių kaime (Marijampolės valsč.). 1941 m. su šeima ištremtas į Sibirą - Tomsko srities Parbigo kaimą. Ten 1950 m. jau silpstančia ranka ir rašė atsiminimus, ką veikė „Sietynas", kas ir kaip platino lietuviškas knygas, pargabentas iš Prūsijos. 1990 m. vasarą V. Bielskaus, jo žmonos Agotos ir sūnaus Vinco palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti gimtinėje.
2004 m. Knygnešio draugijos Marijampolės skyrius išleido antrąjį šios knygelės leidimą (500 egz.). Noriu pastebėti, kad tai buvo pirmoji Knygnešio draugijos knygelė, kuri susilaukė ir antrojo leidimo. Tais pačiais 2004-aisiais antrojo leidimo susilaukė ir mudviejų su J. Kulikiene 1990 m. išleista knygelė „Trakų krašto knygnešiai", tik ji, dvigubai išplėsta, papildyta nauja medžiaga, taip pat kitu pavadinimu - „Tai buvo mūsų kelias. Trakų krašto knygnešiai ir daraktoriai". Knyga buvo skirta lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui (1864-1904) ir išleista įgyvendinant Trakų rajono savivaldybės bibliotekos projektą „Lietuviško žodžio kelias".
Galop ir aš sumaniau išleisti visų savo publikacijų knygnešystės ir daraktorystės tema rinkinį. Taip atsirado Knygnešio draugijos knyga „Knygnešių dalia" (2015). Rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas knygos įvade parašė: „Autoriaus sumanymas surinkti vienan daiktan tai, kas išbarstyta periodikoje arba brošiūrų pavidalu, ir išleisti atskira knyga, tai yra prikelti naujam gyvenimui, yra girtinas ir skatintinas. Tai ir mūsų dvasinio tonuso palaikymas to, kas kilnu, teisinga, dora, kartu ir prisiminimas, kad už gimtosios kalbos gynimą ir išsaugojimą atsakingi mes visi".
Buvau ir esu didžiai dėkingas kolegai Juozui Kundrotui už mano sumanymo palaikymą, už profesionalų vertinimą, nes jis apie spaudos draudimo laikotarpį parašęs tris romanus, taigi giliai susipažinęs su knygnešių ir daraktorių gadyne.
Knygnešio draugija buvo doc. I. Kubilienės tvarinys: ji su savo talkininkais įstatus parengė, ir įregistravo, ir leidybines teises išrūpino, ir Knygnešio ąžuolų giraitę Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne dr. J. Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.) sumanė ir tą sumanymą įgyvendino, ir Draugijos laikraštį „Knygnešių krivulė" įsteigė, jį redagavo ir leido (kaip VVU laikraščio „Šviesa", istorijos mėnraščio „Voruta" priedą), sovietmečiu sunaikintos knygnešių sienelės Kaune prie Karo muziejaus atkūrimu rūpinosi, ir atminimo ženklai ant knygnešių ir daraktorių kapų jos pastangomis buvo statomi, ir parodos organizuojamos. Dirbo ji be galo nuoširdžiai, su įkvėpimu, didžiausia meile spaudos draudimo laikų sermėgiams didžiavyriams. Ji ir didesnes galimybes turėjo skirti daugybę laiko Draugijai, nes buvo jau pensininkė, o kiti šalia jos esantys, tarp jų ir aš, dar dirbome savo profesinį darbą, kartu ir visokių kitų visuomeninių pareigų turėjome. Pirmininkė niekad nesakė, kad sunku, tik vis dalijosi savo naujais sumanymais. Ir daug suspėjo padaryti.
Gaila, kad laikas nenumaldomas. Darbų barai vis platėja, o jėgų vis mažėja. Ilgainiui Draugijos veikla pamažu ėmė strigti, kol pastaraisiais metais jau tik tik ruseno... Taip atsitiko ne tik su Knygnešio draugija, bet ir daugeliu kitų: senjorai jau ėmė buksuoti, nebepajėgė išlaikyti pasirinkto tempo, o jaunimo, norinčio tęsti senelių ir tėvų visuomeninę veiklą, neatsirado... Gal nemokėta sudominti, gal senjorai nesuprato naujos kartos polėkio, interesų... tačiau yra kaip yra. Ir vienąkart doc. I. Kubilienė paskambino ir graudžiu balsu pasakė, kad visą Draugijos dokumentaciją, visą surinktą medžiagą, kurią pas save laikė, ji perduoda muziejams, archyvams, bibliotekoms... Draugija savo nariams sako: „Sudie".
Tokios mintys ir mane buvo apėmusios, kai rengiau savo knygą „Knygnešių dalia" - tai sunkus, bet priverstinis pabaigtuvių vainikas, pagarbos žodis bendraminčiams, bendradarbiams... Tarp kitko, per daug ir krimstis nebuvo pagrindo: juk kiek sugebėjau, tiek padariau, parašiau. Ir puikaus įvertinimo susilaukiau: už publikacijas apie lietuviškos spaudos draudimo laikus, Draugijos veiklos propagavimą, brošiūrų, knygelių leidybą (savo lėšomis) buvau paskelbtas Knygnešio draugijos aušrininko kun. Silvestro Gimžausko publicistinio konkurso laureatu (1991), o į Knygnešių krivulę Kietaviškėse (buv. Kaišiadorių r. dabar Elektrėnų sav.), kur buvo iškilmingai įteikiamas laureato diplomas, susirinko kaip reta gausus svečių būrys: akad. Antanas Tyla, prof. Bronius Raguotis, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkė Irena Seliukaitė, knygnešio J. Bielinio anūkas Jurgis Algirdas Bielinis, kun. Robertas Grigas, Kaišiadorių rajono tremtinių ir politinių kalinių klubo pirmininkas Vincas Lozoraitis, keli respublikinių periodinių leidinių žurnalistai. Skambėjo folklorinių ansamblių dainos, o Kietaviškių pagrindinės mokyklos muziejuje (vadovė mokyt. Danutė Gudelienė) buvo surengta ekspozicija apie lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį.
Su žurnalisto plunksna dirbau, tačiau pavykdavo rasti laiko ir kitai veiklai, susijusiai su Knygnešio draugija: apie Kaišiadorių kurijos archyve esančią medžiagą apie knygnešius ir daraktorius parengiau ir skaičiau pranešimą Baltijos valstybių XVI mokslo istorikų konferencijoje Vilniuje, kaip vienas iš Knygnešio draugijos vadovų, dalyvavau memorialinės lentos lietuvybės puoselėtojui vaistininkui Jurgiui Milančiui ir rašytojos Sofijos Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos) atidengimo iškilmėse Vievyje, koplytstulpių ant knygnešių Mečislovo Stankevičiaus, Stasio Banuškevičiaus ir Antano Didikos šventinimo iškilmėse Onuškio kapinėse (Trakų r.), daugybėje renginių bibliotekose, mokyklose, mokslo įstaigose.
O ir amžius darė savo... Nors palikau redakciją tik 2016-aisiais, tai yra eidamas 79-uosius... Išsikėliau gyventi į Vilnių.
***
Kartais kaip būna miela... klysti. Suklydau ir aš, teigdamas, kad man su knygnešiais, daraktoriais, lietuvybės puoselėtojais jau baigta, padėtas taškas, juolab kad bute, rūsyje, kitose patalpose, kur sausa, kur yra vietos... pilna knygų, rankraščių, dokumentų, laiškų, nuotraukų, iškarpų iš laikraščių... Tiesa, archyvams, muziejams, bibliotekoms, kitoms įstaigoms perdaviau apie 200 aplankų medžiagos, tačiau pundai jos dar pas mane. Reikia tvarkyti, sisteminti, pagal profilį atiduoti ją, kam ji gali būti reikalinga. Kaip tyčia, abu mano sūnūs - Saulius (lazerių fizika, aplinkotyra) ir Valdas (ekonomika, auditas) kraštotyra, lietuviškos spaudos draudimo metais, švelniai tariant, ne per daug domėjosi, ypač jaunesnysis - Valdas, - kuris jau bene pora dešimtmečių pagal darbo sutartis dirba administracinį darbą užsienio firmose, tik trumpam parskrisdamas į Lietuvą, kur Pavilnyje turi savo sodybą.
Ir štai pastaraisiais metais, dirbdamas Pietų Europoje, Kipre, taip pasinėrė į kraštotyrą, į bibliofiliją, kad joms skiria turbūt didžiausią laisvalaikio dalį. Ypač jį kaip tik ir sudomino knygnešystė ir daraktorystė Lietuvoje, nelegalios periodikos ir knygų leidyba sovietmečiu, taip pat disidentų, politinių kalinių ir Sibiro tremtinių kūryba... Tad jis iš manęs perima tai, kas dar liko mano archyve. Ne tik perima, bet ir formuoja savo sodyboje privatų literatūros ir istorijos muziejų. Jau sukaupta šimtai eksponatų, rengiamos nedidelės ekspozicijos. Nuolat papildoma mano surinkta medžiaga. Yra unikalių eksponatų, pavyzdžiui, rankraštinis Sibiro tremtinių poezijos almanachas „Saulėtekio link" (1954). Yra eksponatų, susijusių su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidyba. Yra jų ir iš nelegalios „ab" spaustuvės, kuri 1979-1980 metais buvo įrengta Salių kaime (Kauno r.). Jos įkūrėjai Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius (iš čia ir spaustuvės pavadinimas iš pirmųjų spaustuvės įkūrėjų pavardžių raidžių „ab"). Spaustuvė veikė dešimt metų. Joje buvo išspausdinta 23 pavadinimo patriotinio ir religinio turinio knygos bei brošiūros, kurių bendras tiražas 138 tūkst. egzempliorių. Tarp jų ir tokios knygos, kaip vysk. Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis", Juozo Urbšio „Atsiminimai", Adolfo Damušio studija apie sovietinį genocidą. Tai vienintelė tokia spaustuvė Lietuvoje, kurios per visą jos gyvavimo dešimtmetį neaptiko sovietų saugumas. Nuo 1997 m. spaustuvė „ab" yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys.
Sūnui Valdui pavyko gauti V. Šauklio slapyvardžiu pasirašytą leidinį „Trumpa Lietuvos istorija". Tai J. Bacevičiaus parengta knygelė. Ji buvo išleista 1986 m. O aš savo knygų sankaupoje turėjau dar vieną „ab" spaustuvės knygą - Danutės Andziulytės-Paulauskienės eilėraščių rinkinį „Vakaro daina". D. Andziulytė - nelegalaus spaustuvininko V. Andziulio sesuo. Buvusi pedagogė, gyveno Žasliuose. Pas ją esu lankęsis 2012 m. Ji ir išsitarė, kad turinti paskutinę „ab" spaustuvės jau nepriklausomybės metais (1992) išleistą knygelę - brolio atminimo dovaną jai. Knygelės tiražas buvo apie 20 egzempliorių. Andziulių giminėms, artimiausiems bičiuliams. D. Paulauskienė sakėsi, kad turinti jau tik dvi knygeles. Vieną ir užrašė man: „Prisiminimui Jonui Laurinavičiui - autorė D. Paulauskienė, 2012 III 22". Mielu noru šią knygelę ir atidaviau sūnaus muziejui. Manau, kad tai išskirtinis eksponatas.
„ab" spaustuvė 2008 m. įtraukta į istoriškai vertingų šaltojo karo įrenginių ir vietovių sąrašą, - elektroninėje erdvėje rašo muziejininkė Birutė Andziulienė.
Dar galima pridurti, kad kitas D. Andziulytės-Paulauskienės brolis Kęstutis Andziulis buvo tarptautinės kategorijos futbolo teisėjas, ilgametis „Kauno tiesos" žurnalistas, trijų knygų autorius, iš kurių viena - „Su kamuoliu ir švilpuku" - susilaukė dviejų leidimų (1986, 1990), o jos sūnus inž. Vytenis Paulauskas - žinomas tautodailininkas, tapytojas, kurio vienas paveikslas - „Žaslių bažnyčia" - puošia ir mano butą. Daugybė jo publicistinių straipsnių išspausdinta respublikinėje periodikoje. Jis irgi gyvena Žasliuose, tik jo mamos jau nebėr...
Viliuos, kad Valdo Laurinavičiaus privatus literatūros ir istorijos muziejus - kol kas dar neformalus, neregistruotas, bet de facto jau esąs plės savo veiklą, ypač kai baigsis coronaviruso pandemija, kada muziejaus duris galima bus plačiau atidaryti lankytojams.
Knygnešių, daraktorių, lietuvybės puoselėtojų dvasia yra ir liks gyva.
Tai visada Lietuvai bus aktualu.
***
Vyžoti sermėgiai,
Įdiržę artojai,
Darbymetį baigę laukuos
Į Prūsiją,
Areštų nepabijoję,
Vis ėjo ir ėjo -
Be atvangos.

 

 

Ir knygomis,
Elementoriais
Iš maišo drobinio -
Tikėję savąja tiesa -
Nušviesdavo tavo
Ir mano gimtinę
Lietuviško žodžio šviesa.
--------------------------------
O mes, jųjų ainiai,
Už dovaną tokią
Ar esam išmokę
Atsidėkoti?
Jonas Laurinavičius
 
Rubrika Nuomonių barometras yra SRTRF projekto dalis. 
 
 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-01 14:18
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Christy Walton

2022-05-22 22:59

Komentaras pašalintas administratoriaus kaip šiukšlė

Feliksas Trakevičius

2022-05-16 07:53

Puiku, kai yra žmonių, kurie domisi kraštotyra.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media