2019 m. rugsejo 16 d., Pirmadienis

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Seimo naujokė Audronė Jankuvienė: politikoje neturėtų galioti taisyklė „kiekvienas – už save“

2019-07-06
 
Audronė Jankuvienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Audronė Jankuvienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką tik LŽS ir NŽKA narė, Vinco Kudirkos premijos laureatė Audronė Jankuvienė tapo Seimo nare. 2019 m. birželio 26 dieną ją šnekino ELTOS korespondentė, LŽS narė Birutė Mačienė.
 

Paprastai žurnalistai vengia atsidurti valdžios pozicijose, mieliau politinį procesą stebi iš šalies ir jį komentuoja, kritikuoja. O kas gi nulėmė jūsų apsisprendimą tapti Seimo nare?

Esminį sprendimą išbandyti save politikoje priėmiau dar 2016 metais artėjant Seimo rinkimams. Dabar tereikėjo apsispręsti, ar sutinku pakeisti parlamentarą Stasį Jakeliūną, jam tapus Europos Parlamento nariu, iki kitų Seimo rinkimų likus mažiau nei pusantrų metų. Žinoma, svarstant reikėjo drąsos atmesti rizikas ir įveikti abejones Suprantu, teks smarkiai „vytis" kolegas ir mokytis. Bet, sakoma, patirtis - proporcinga gebėjimui ją įgyti, kartais geriau neturėti patirties, nei turėti jos blogos.

Atsisakius turimo darbo, laukia nelengvas, sunkiai prognozuojamas, bet įdomus veiklos etapas. Antra vertus, tai - galimybė kitoje „barikadų" pusėje pritaikyti savo patirtį. Viena yra stebėti politinius procesus iš žurnalisto (Audronė, tuomet Kanapickienė, daugiau kaip 20 metų dirbo „Kauno dienos" žurnaliste ir ekonomikos redaktore. - red.) ar komunikacijos specialisto pozicijos (pastaruosius beveik 10 metų darbavosi komunikacijos srityje), kita - pačiai prisiimti atsakomybę už sprendimus.

Į rinkimus 2016-aisiais ėjote kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė. Ar pati pasirinkot, ar jums parinko Centro-Žaliakalnio apygardą, kurioje dėl mandato kovojo net 12 kandidatų, tarp jų ir konservatorių lyderis?

Ne taip svarbu, kuri tai buvo apygarda. O tai, kad kartu su Gabrieliumi Landsbergiu man pavyko patekti į antrą rinkimų turą, pralenkus prof. Dainių Pavalkį, ambasadorių, buvusį kultūros ministrą Arūną Gelūną ir kitus, laikiau „naujokės" pergale. Antrame ture surinkau daugiau kaip 44 procentų balsų. Bet daugiamandatėje apygardoje pagal sąrašą peržengti brūkšnį ir jau tada (2016-aisiais) patekti į Seimą pritrūko 80 reitingo balsų.

Gal esate numačiusi, kuriame Seimo komitete darbuositės ir į kokius klausimus gilinsitės?

Kol kas negaliu tiksliai pasakyti, - tai priklausys ne vien nuo asmeninių mano norų, bet ir koalicijos susitarimų, kvotų, kitų dalykų. Politikoje neturėtų galioti taisyklė „kiekvienas už save", neišvengiamai turi apriboti save veikiant komandoje, kad būtų galima ką nors pakeisti.

Stengsiuos įtikinti kolegas, kad, pavyzdžiui, regioninėje politikoje tebėra likęs vakuumas panaikinus apskritis, ir regiono plėtros tarybos neatlieka to vaidmens, kurio buvo tikimasi. Neabejoju, reikia aiškintis, kodėl iš politinės darbotvarkės dingo regionų ekonominių specializacijų klausimas.

Mėginsiu priminti ir „sidabrinės ekonomikos" idėją, kurios esmė - senstant visuomenei, vykstant migracijai, mažėjant gimstamumui bei trūkstant darbuotojų, sudaryti sąlygas grįžti į darbo rinką vyresnio amžiaus žmonėms. Lietuva keliasdešimčia metų atsilieka nuo politinių diskusijų ir sprendimų šioje srityje, nors tam skirtas Vienos planas buvo priimtas 1982-aisiais. Vienas iš trukdžių Lietuvoje kurti senėjimui draugišką visuomenę yra vyraujanti diskriminacija dėl amžiaus Kodėl Italijoje visiškai natūralu kavinėje matyti žilstelėjusį padavėją, o Lietuvoje tai tarsi tabu? Vyresnio amžiaus žmonių įtraukimas kompensuotų jaunų darbuotojų sumažėjimą, jų kompetencijas papildytų patirtimi, komandiniu darbu, lojalumu.

Kas dar galėtų sulaukti jūsų, kaip Seimo narės, dėmesio?

Į politinį lauką siūlyčiau perkelti viešojoje erdvėje pateiktą idėją tarptautinį pripažinimą pelniusiems menininkams skirti valstybės premijas, analogiškai skiriamas žymių laimėjimų pasiekusiems sportininkams. Menininkų kūryba - ne mažiau veiksminga reprezentacijos priemonė kaip sportas, ir ją galima panaudoti kultūrinės diplomatijos tikslais. Nacionalinė kultūros strategija, nacionalinis kultūros forumas, Nacionalinė muziejų koncepcija, - diskutuojant su kultūros žmonėmis, tai padėtų tiek kuriant kultūros politiką apskritai tiek ją demokratizuojant.

O sritis, kurios atstovė pagal profesiją esate (nes žurnalistika - visam gyvenimui), nors nė vienoje redakcijoje jau senokai nedirbate, - ar joje viskas gerai?

Na taip, žiniasklaida, - - jautri tema. Jos įtaka visuomeniniams, politiniams, ekonominiams procesams - itin reikšminga, ji galingai formuoja visuomeninę nuomonę bei pilietinę poziciją. Galiu dar pridurti, jog Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių, kurioje nėra nuoseklios ir kryptingos žiniasklaidos paramos politikos.

Seimo rinkimuose kėliau idėją, kad valstybė turi sukurti efektyvią visuomenės informavimo politiką, o jos viena iš dalių būtų paramos žiniasklaidai programa. Tereikia noro perimti ir pritaikyti kitų šalių patirtį. Bene labiausiai paramos sistemos yra išplėtotos Šiaurės Europos šalyse. Pavyzdžiui, laikraščių leidybos ir platinimo subsidijavimui Švedijoje kasmet skiriama apie 566 mln. kronų (tai prilygo apie 226 mln. litų). Danijoje kasmet periodinei spaudai (daugiausia laikraščiams) skiriama apie 206 mln. eurų parama, remiamas naujų leidinių įkūrimas, taip pat pertvarkymas turint finansinių sunkumų. Norvegijoje bei Nyderlanduose subsidijos žiniasklaidos organizacijoms skiriamos tik tuomet, kai žurnalistai turi visišką redakcinę autonomiją. (Lietuvoje parama siejama su teisės bei etikos normomis).

Yra nemažai atvejų, kai ES narėje spauda ar su ja susijusi paslauga neapmokestinama, arba tarifas yra mažesnis nei minimali ES reikalaujama lengvata, - 5 proc. Jungtinėje Karalystėje PVM neapmokestinami laikraščiai, žurnalai ir knygos, Danijoje - dažniau nei kartą per mėnesį leidžiami laikraščiai, - skatinami dienraščiai ir savaitraščiai. Liuksemburge laikraščiams, žurnalams, knygoms taikomas 3 proc. lengvatinis PVM tarifas. Tai - kelerių metų senumo duomenys, bet kalbame apie patį principą: žiniasklaida Europoje tikslingai remiama ir palaikoma. Pas mus gi žiniasklaida jaučia didžiulį ekonominį spaudimą, nes iš jos padarėme verslą.

Kolegos žurnalistai (ir ne vien jie, savaime aišku) pastaruoju metu nemažai kritikos skiria parlamentarų sudaromoms įvairioms komisijos, tarsi Seimo tikslas būtų daugiau laiko ir pastangų skirti tam, kas buvo, o ne tam, kas turėtų būti, kad Lietuva geriau gyventų. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Iš tikrųjų, šios kadencijos Seime sudaromos laikinosios tyrimo komisijos sulaukia nemažos kritikos, esą dubliuojamas teisėsaugos institucijų darbas, kapstomasi po praeitį ir panašiai. Bet juk ir 2004-2008 metų kadencijoje buvo sudarytos komisijos EBSW, AB „Alita" privatizavimo klausimams, nors šias bylas savo ruožtu tyrė ir teisėsauga. Prisiminkim, 2008-2012-aisiais dirbo Seimo komisija „Snoro" banko bankroto aplinkybėms tirti, kita nagrinėjo galimą neteisėtą interesų grupuočių poveikį teisėsaugos institucijoms. Dabar tiriama galima neteisėta įtaka ir poveikis politikams bei valstybės tarnautojams. Tokią teisę Seimui suteikia jau dvidešimt metų galiojantis įstatymas. O pritarti ar nepritarti komisijos išvadoms, sprendžia visas Seimas.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-07-06 12:28
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media