2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Edvardas Šiugžda: Kam šypsosi laimė, arba Porinkiminis dalijimasis nudirtu kailiu

2020-11-08
 
Edvardas Šiugžda

Edvardas Šiugžda

Edvardas ŠIUGŽDA,
Kaunas

 

Savo išmintį rinkėjams rodę buvę senieji ar dar neapsiplunksnavę politikai greitai sugužės į naująjį Seimą. Ypatinga palaima džiaugtis galės Seimo naujokai - juk dauguma jų turbūt mažai matę tokių didelių pinigų, pateksiančių į jų rankas kiekvieną mėnesį. O kur dar įvairios privilegijos, kurias seimūnai išsikovojo per 30 metų savo didelėmis pastangomis dar sunkiau dirbdami, tarp jų ir penkių mėnesių atostogos, kuriomis jie net neturi konstitucinės teisės naudotis, nes turi bet kada būti mūsų, paprastų mirtingųjų, atstovais. O kur jau dar „arbatpinigiai" (parlamentaro reikmėms skirtos išlaidos), jau senokai, nuo krizės laikų, įteisinti prie kasmėnesinės algos, kur dar ir nemokamas automobilis ar jo „nuoma". Tokių didelių pinigų mūsų tautos atstovai jau seniai nusiraško už konstitucinių ir kartais nekonstitucinių įstatymų priėmimą, t. y. už savo darbo broką. Jiems, naujokams, bus užtikrintas ketveriems metams sėdėjimas Seimo salėje ir kėdėse, o paskiau - išeitinės kompensacijos, siekiančios vos ne dešimtis tūkstančių eurų, kaip bus ir dabar, per šiuos rinkimus į Seimą nepatekusiems senbuviams, nors tautos atstovais tampa tiksliai apibrėžtai ketverių metų kadencijai. Kaip jau įprasta, kai kuriuos, ypač naujokus, atkakliai ir kryptingai mokys seni Seimo vilkai, išmokę politikos ir gražbyliavimo meno subtilybių.
Gerokai stebina tai, kad Seime kelias kadencijas dirbančių mūsų atstovų nė kiek nejaudina, kad juos išrinkusiųjų dalis nesudaro ir pusės visų rinkėjų. Jeigu daugiau nei pusė „nenori" turėti savo atstovų, tai ar jiems nekyla klausimas, ar tikrai jie yra tautos atstovai, kaip tuo mėgdavo pasigirti Česlovas Juršėnas, o paskui jį sekdami ir kai kurie kiti „atstovai", kad ir labai mažą rinkėjų skaičių pritraukę prie savęs. Darosi koktu klausant, kad tenka tik žodžiais girtis, jog juos išrinko tauta, nes, atidžiau paskaičiavęs supranti, kad juos išrinko tik mažuma. Ar gali skelbtis konservatoriai, „valstiečiai" ar liberalai kokiais nors rinkimų laimėtojais, jei už juos balsavo tik 10-20 % piliečių, atėjusių į rinkimus? Pirmajame ture dalyvavo tik apie 47 % rinkėjų, o antrajame - mažiau nei 40, taigi iš bendro 2,3 mln. rinkėjų skaičiaus balsavo mažiau nei 1 milijonas. Todėl tautos atstovai išrinkti tik mažumos. Ką rodo toks mažas rinkėjų aktyvumas? Mes sielvartaujame, kad žmonės nusivylę, tad eiti balsuoti arba tingi, arba taupo savo brangų laiką, arba nėra pilietiškai apsisprendę. O gal yra kitas variantas? Gal būtent tie, neinantys balsuoti ir rinkti savo atstovus, parodo savo pilietiškumą: mes apsisprendę, jog valdžia mumis nesirūpina ir tik siekia mus valdyti, tad neidami į rinkimus rodome savo pilietiškumą.
Šiuose rinkimuose, beje, kaip dažnai pasitaiko kituose, tik su kitais partijų pavadinimais, iš esmės dabar varžėsi, kas yra didesnis: nemeilė konservatoriams ar kerštas valdžioje buvusiems „valstiečiams". Šiems nemeilė buvo stipri - nepadėjo net kiekvienam pensininkui dosniai atseikėti 200 eurų iš valstybės skolos. Laimė šį kartą tikrai nusišypsojo dešiniesiems, arba, kaip jie save įvardija, centro dešiniesiems, t. y. konservatoriams ir prie jų prisišliejantiems liberalams. Į tą palaimingą centrą visomis jėgomis patekti stengiasi tiek dešinieji, tiek kairieji. Ne veltui viduramžiais vienuoliai skaičiuodavo, kiek velnių gali susiropšti ant adatos smaigalio. Tai - sunkiai išsprendžiamas klausimas, bet tada buvo nuspręsta, kad labai daug. Prie centro kairės glaudžiasi ir „valstiečiai", ir socialdemokratai (paluckininkai bei kirkilininkai), ir „darbiečiai", ir lenkų „akcininkai", ir dar vienas kitas ne į tas vėžes atklydęs. Į dešinįjį centrą taiko ir konservatoriai, ir liberalai (armonaitiniai bei gentviliniai-jenseniniai), ir „darbiečiai" (rinkimų įkarštyje pametę savo orientacinį kompasą), ir dar vienas kitas, nepritapęs prie „tikrųjų centristų". O kur dar prie to centro - kairiojo ar dešiniojo - prisiglausti norėjusios ne viena į Seimą neišrinkta partija ar partinis darinys? Šį kartą valdančiąją koaliciją jau bando sudaryti centro dešinieji, vadovaujami Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, sau į draugystę pasiimdami liberalus - Lietuvos liberalų sąjūdį ir Laisvės partiją, po pirmojo rinkimų rato visaip išsisukinėjusius atsakyti, į kokią koaliciją jie eis - į kairiąją ar dešiniąją. Juk dar neaiškūs rezultatai, palaukime. Apie programas ir jų lyginimą tada ir nebuvo net galvojama. Spalio 25-oji visiems atrišo liežuvius: „Norime būti su centro dešiniaisiais", nes tokie mes neva ir esame.
Nors ir skambiai laimėjusiems konservatoriams, vis dėlto, atrodo, nebuvo jokio kito pasirinkimo, kaip tik kurti valdančiąją koaliciją su tais pačiais liberalais, su kuriais jiems prieš keletą metų prisvilo tas kepamas blynas ir nuo kurių draugystės turėjo trauktis. Tik dabar koaliciją teko lipdyti ne su vienu, o net su dviem liberalų sparnais, išsiskyrusiais vos prieš dvejus metus. Bet jeigu sunkiai pavykdavo sutarti su anksčiau buvusiais vienais liberalais, ar dabar bus lengviau dirbti su dviem? Gal ir lengviau, nes patys konservatoriai smarkiai liberalėja, tampa tarsi trečiuoju liberalų sparnu. Gal tada Tėvynės sąjunga nesunkiai atiduos kitiems liberalams svarbią Švietimo ir mokslo ministeriją, ir tada jaunosios tautos dalies švietimas eis liberalų įtvirtinta „žmogaus teisių" (homoseksualizmo) kryptimi, labai ryškiai išreikšta Armonaitės Laisvės partijos programoje ir sprendimuose? Bet ar tada konservatyvi partija liks valdančiosios centro dešiniosios koalicijos vedle ir savo programos vykdytoja? Labai abejotina.
Kokias ministerijas pasiims rinkimus laimėjusios ir valdančiąją koaliciją jau iškilmingai sudarančios trys partijos, spręsis gal kitą savaitę. Iškilmingai tas būsimas dalijimasis ministerijomis prasidėjo vakar, įvardijus tai „koalicinės programos" priėmimu. Tiesą pasakius, liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau pirmąjį antrojo rinkimų turo vakarą pasakė, kad jai priklauso Švietimo, Aplinkos ir Ekonomikos ministerijos, jos partijai, ir netgi jai asmeniškai priklauso ir Seimo vicepirmininko kėdė. Mat džiugiais rezultatais po pirmojo rinkimų rato entuziazmu tryškusi kita liberalė Aušrinė Armonaitė, neseniai įkurtos Laisvės partijos vedlė, po antrojo rato buvo nusivylusi - juk jos partiją aplenkė Čmilytės vedamas Liberalų sąjūdis, tad dabar ji kelia jau mažiau pretenzijų. Tėvynės sąjunga, turinti didesnę teisę rinktis, kažkodėl aiškiau savo pageidavimų neišreiškė, kokias ministerijas turėtų valdyti. Bet ir Čmilytei koją pakišti gali Armonaitė - juk jai labai svarbu paimti Lietuvos švietimą „žmogaus teisių gynimo" kryptimi, ypač tada, kai Čmilytė apsispręsti žada po to, kai supras, koks gi sparnas laimės Tėvynės sąjungoje - liberalusis ar krikščioniškai demokratiškas. Iš tiesų konservatoriai, kaip valdančiosios koalicijos vedliai, pirmomis dienomis, pasibaigus antrajam rinkimų turui, vis dar lūkuriavo. Tik ar tai bus jiems naudinga? Dalybos dėl ministerijų, ypač tų, kurioms tenka didžioji biudžeto dalis, bus karštos. Bet dar lieka ir dalybos Seime: kas vadovaus vienam ir kitam Seimo komitetui, kas bus pirmininko pavaduotojas, kas nariai. Juk po visa tuo irgi slepiasi pinigai.
Džiugu, kad į Seimą išrinkti savo atkaklumu pasižymėjęs Vytautas Bakas (antrąkart), istorikas Valdas Rakutis, politologas Raimundas Lopata, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, drąsus nepriklausomybės gynėjas Arvydas Pocius, taip pat žymi žurnalistė Liudvika Pociūnienė, buvusi Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. Bet išties gaila, kad į naująjį Seimą nebuvo išrinkti Povilas Urbšys, giliai suprasdavęs senųjų Seimo vilkų gudrybes ir jas dažnai eliminuodavęs. Nesmagu, kad nebuvo išrinkti Rimantas Dagys bei Mantas Adomėnas, nors ir pernelyg dažnai keldavęs sunkiai suprantamas obstrukcijas. Bet užtat džiugu, kad nepateko kai kurie žinomi „trintukai" (tarp jų buvo ir labai įgudusių, netgi sumaniai sugebėdavusių nustumti svarbius klausimus kuo tolyn, todėl geriau tinkamų vadinti juos „muilintojais") arba Seimo vilkams paklusnūs sėdėtojai, automatiškai balsuojantys.
Tad tenka viltis, jog naujasis 2020-2024 metų Seimas pozityviau spręs užburtą Lietuvos problemų ratą. Bet, kaip sakoma, viltis yra... (?) motina. O gal šįkart taip nebus?
 
Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-12-26 14:45
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media