Archyvas :: Rusų žurnalistė Tatjana Felgenhauer: „Jie neskiria Rusijos propagandos nuo Rusijos žurnalistikos“
2022-12-28
Tatjana Felgenhauer Vilniuje. D. Umbraso / LRT nuotrauka
Tatjana Felgenhauer buvo ilgametė 2022 m. kovą uždarytos radijo stoties „Echo Moskvy" korespondentė ir laidų vedėja. Žurnalistė jau apie pusę metų gyvena ir dirba Lietuvoje, veda laidas „Deutsche Welle" „Youtube" kanale rusų kalba. Ji davė interviu LRT.lt. Žurnalistę kalbino Natalija Zverko.
- Tatjana, mano pirmasis klausimas susijęs su televizijos kanalu „Dožd". Kažkada ten vedėte laidą - 2019 m. ir 2020 m. pradžioje. Ką manote apie tai, kad Latvijos nacionalinė taryba panaikino jų licenciją?
- Man atrodo, kad, visų pirma, kvaila būtų neigti, jog „Dožd" padarė keletą klaidų ir akivaizdžiai kilo problemų dėl tam tikrų taisyklių nesilaikymo. Ir šie pažeidimai buvo išvardyti.
Kalbant apie epizodą su Aleksejumi Korosteliovu, tai, be abejo, yra bjauri situacija ta prasme, kad Aleksejus labai nevykusiai išsakė savo mintis. Deja, panašu, kad ne visi moka kalbėti be suflerio.
Vis dėlto man atrodo, kad bausmė yra neproporcinga. Juk „Dožd" atsiprašė, atsiprašė ir vyriausiasis redaktorius, ir informacinės tarnybos direktorius. Jie atleido savo žurnalistą. Ir vis tiek jų licencija buvo anuliuota.
Be to, sprendime panaikinti licenciją, kurį matėme, kažkodėl neužsimenama apie techninius pažeidimus - apie tai, kad nebuvo garso takelio ir titrų latvių kalba, bet rašoma apie grėsmę nacionaliniam saugumui.
Čia prasideda klausimai. Aš nelabai suprantu, ar jūs formaliais pagrindais atimate, panaikinate jų licenciją, ar dėl kitų priežasčių? Ir man atrodo, kad šiuo atžvilgiu reguliavimo institucija elgiasi nesąžiningai ir nesuprantamai. Beje, man susidaro toks įspūdis, kad būtent dėl to žurnalistai Latvijoje palaikė „Dožd", nes šis sprendimas yra sunkiai suprantamas ir neproporcingas.
Tačiau tai nepaneigia fakto, kad konkretus epizodas su A. Korosteliovu atrodė tikrai bjauriai.
- Jei paliestume tiesioginio eterio ypatumus, jūs puikiai žinote, kas tai yra. Todėl pirmas mano klausimas - ar jums kada nors yra pasitaikę padaryti rimtų klaidų, ką nors leptelėti? Ir antras - ką A. Korosteliovas konkrečiai galėjo padaryti susiklosčiusioje situacijoje? Galų gale juk jis galėjo sustoti ir pasakyti: atsiprašau, kažkur į pievas nuvažiavau. Bet tai nebuvo padaryta.
- Vėliau jis juk atsiprašė. Pirma, taip, iš tiesų tiesioginė transliacija ir kai jau reikia atsisveikinti, kartais taip būna, kad iš nuovargio arba dėl nepakankamo pasiruošimo kur nors nugrybauji.
Man ne kartą yra pasitaikę padaryti klaidų eteryje, tai juk žmogiškasis faktorius - niekas nuo to nėra apdraustas. Yra buvę tokių klaidų, į kurias man po eterio buvo baksnojama. Aš atsiprašau už jas, atsiprašau eteryje, sakau, kad čia ir čia pasakiau ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Arba socialiniuose tinkluose rašau, kad suklydau.
Akivaizdu, kad tai nebuvo padaryta iš piktos valios. Nebuvo taip, kad žmogus ėmė iš išrėžė - mano tokia nuomonė, dabar aš jums ją išdėstysiu. Man atrodo, kad tai nutiko iš nuovargio, negebėjimo kalbėti be suflerio. Yra ir žmogiškasis faktorius, mums visiems yra taip buvę eteryje. Tiesioginė transliacija yra gana specifinis dalykas.
- Tačiau bėda ta, kad tai buvo jau ne pirma klaida. „Dožd" problemos prasidėjo dar rugpjūtį, kai Jekaterina Kotrikadzė pakalbino Rygos merą Martinšą Stakį. Režisierius Alvis Hermanis labai aršiai sureagavo į šį interviu.
- Geriau režisierius A. Hermanis papasakotų, kaip jis puikiai jautėsi Sergejaus Sobianino Maskvoje. Aš, žinoma, labai atsiprašau, su visa pagarba režisieriui A. Hermaniui, bet jo nuomonė šioje situacijoje yra nuomonė žmogaus, kuris pirmas užsipuola kitus, kad nukreiptų dėmesį nuo savęs. Todėl man jo nuomonė neatrodo labai svarbi.
O kalbant apie interviu su Rygos meru, Rygos meras tame interviu atrodė puikiai. Ir jis nekėlė jokios isterijos dėl to interviu.
Įdomu tai, kad neseniai kalbėjausi su žurnalistais, taip pat ir su lietuviais, ir jie uždavė, galima sakyti, itin griežtus, vos ne provokuojančius klausimus. Ir aš jiems juk nepuoliau sakyti, žmonės, kodėl jūs neatsižvelgiate į mano kontekstą. Kodėl jūs man tokius klausimus užduodate? Kitaip tariant, labai keista, kad vienu atveju mes, žurnalistai, užduodame griežtus provokuojančius klausimus, o kitu atveju reikalaujame atsižvelgti į kontekstą ir neužduoti griežtų provokuojančių klausimų. Kažkaip gal reikėtų būti šiek tiek nuoseklesniems.
Man atrodo, kad istorijoje apie mero interviu reikėtų vadovautis paties mero reakcija. O ji buvo nepriekaištinga.
- Tačiau, kita vertus, keistai nuskambėjo Jekaterinos argumentai, kad, pavyzdžiui, jos senelis dalyvavo kare, suprask, ši tema jai labai svarbi. Kitame, LRT duotame interviu ji sakė nesuprantanti, kuo jos vaikas pavojingas Latvijai. Tai kažkokie asmeniniai nukrypimai, jie kelia papildomų klausimų.
- Jei atvirai, man mažiausiai norėtųsi kalbėti apie J. Kotrikadzę, kiek ji teisi ar neteisi. Pirma, aš ne visus jos interviu esu mačiusi. O antra - kiekvienas žurnalistas turi savo kalbėjimo manierą. Kai kam labiau patinka, pavyzdžiui, Jurijus Dudis, o kai kam - Christiane Amanpour. Tačiau tiesa ta, kad tai yra skirtingi stiliai, skirtingi formatai, skirtingos nuotaikos. Labai gaila, kad viskas taip sukrito. Apskritai aš čia įžvelgiu keletą tragiškų sutapimų.
Mes visi esame atsidūrę labai sunkioje situacijoje. Vyksta karas. Karas vyksta jau seniai. Kai kurie pavargo, kai kurie jaučiasi visiškai sutrikę. Tai negali neatsispindėti bendroje situacijoje, nuotaikoje, reakcijose.
Ir man labai gaila, kad taip atsitiko. „Dožd" neteisus? Taip, tam tikru požiūriu neteisus. Žmonės, kaltinantys „Dožd", kad jis palaiko Rusijos kariuomenę, tiesiog meluoja. Tai juk akivaizdus melas. Ir man labai liūdna matyti, kaip adekvatūs, žinomi sveiko proto žmonės pasitelkia kažkokius išgalvotus argumentus, pavyzdžiui, tviterio įrašus, visiškai į tai nesigilindami. Jiems tiesiog patogu, kad vienas ar kitas argumentas atitinka jų poziciją, norint kuo nors apkaltinti „Dožd".
Tačiau bet kuris žmogus, žiūrėjęs televizijos kanalą „Dožd" ilgiau nei 30 sekundžių, kurios buvo iškirptos ir išplatintos socialiniuose tinkluose, žinoma, pasakys, kad „Dožd" yra kanalas, pasižymintis labai griežta antikarine pozicija. O kai jiems prikišama, kad žurnalistas pasakė „mūsų kariuomenė", aš suprantu, kad tas žmogus tikrai nematė laidos, apie kurią kalba, ir apskritai nėra žiūrėjęs „Dožd", nes laidos vedėjai kalbėjo apie tai, kad „mūsų kariuomenė" vykdo karo nusikaltimus.
Mes tiek daug kalbame apie kaltę, apie atsakomybę, bet apie kokią atsakomybę ir jos suvokimą galima kalbėti, jei apsimeti, kad čia ne tavo šalies kariuomenė. Jei apsimeti, kad stovi kažkur nuošalyje. Todėl man atrodo, kad daugelis kaltinimų yra nesąžiningi. Ir tai labiau primena kokią nors kampaniją. Man atrodo, kad dabar nėra pats tinkamiausias laikas užsipulti „Dožd" žurnalistus.
- Šiandien Lietuvoje kai kurie politikai ir žurnalistai sako, kad nepriklausomi Rusijos žurnalistai gal ir nepalaiko V. Putino, bet nepasižymi didele pagarba nei, pavyzdžiui, Lietuvai, nei Latvijai. Lietuvoje ir Latvijoje jie netgi kaltinami imperinio naratyvo skleidimu. Ir, beje, kalbama apie tai, kad, tiek ilgai dirbdami Rusijoje, jie negalėjo nebendradarbiauti su šios šalies valdžia. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
- Tiesą sakant, laimei, aš niekada nieko panašaus nesu girdėjusi. Norėčiau pažiūrėti į žmogų, kuris man į akis pasakytų, kad 18 metų dirbdama „Echo Moskvy" bendradarbiavau su Rusijos valdžia. Aš tik nusijuokčiau tokiam žmogui į veidą ir pasakyčiau, kad tu, mano drauge, negirdėjai nė vienos mano laidos.
Ir dažniausiai žmonės, mėgstantys pakalbėti apie tai, kokie yra rusų žurnalistai, nė neįsivaizduoja, apie ką kalba. Jie neskiria Rusijos propagandos nuo Rusijos žurnalistikos.
Jie niekada nėra girdėję apie Svetą Reiter ar Anastasiją Lotarevą. Jiems tai neįdomu, nereikalinga ir nerūpi. Ir, ačiū Dievui, jie turi savo šalį, savo interesus, savo rūpesčius ir savo auditoriją. Tai yra normalu. Bet jei jau ėmėtės smerkti ir ką nors kalbėti apie Rusijos žurnalistus, tai pirmiausia išstudijuokite, kaip sakoma, medžiagą.
Aš nesiimu nieko komentuoti apie Lietuvos politiką, nes neturiu jokios kompetencijos ir patirties. Iš pagarbos savo auditorijai aš to nedarysiu. Todėl man atrodo, kad prieš pradedant kalbėti apie tai, kokie blogi yra Rusijos žurnalistai, būtų gerai bent šiek tiek pasidomėti, kokie jie iš tikrųjų.
Rusijos žurnalistika vis dėlto egzistuoja. Ir aš labai džiaugiuosi, kad nė vienas Lietuvos žurnalistas savo šalyje nesusiduria su tuo, su kuo susiduria Rusijos žurnalistai. Kad pas jus nėra cenzūros, kad nesate įkalinami už žodžius, kad jūsų vyriausiajam redaktoriui kas sekundę negrasinama atleidimu iš darbo, kad pas jus nuolat nesikeičia savininkai, kad nepatiriate ekonominio spaudimo. Tai labai gerai, tai labai teisinga.
Iš mūsų tai, deja, buvo atimta, ir mes čia atsidūrėme ne savo noru. Išvykome, nes pasirinkome profesiją. Nes Rusijoje, deja, būti žurnalistu nebeįmanoma. Todėl mums teko viską mesti ir išvykti.
O kalbant apie tai, kad prasimuša imperinis mąstymas ir panašiai, labai norėtųsi konkrečių pavyzdžių. Nes kai girdžiu tik abstrakčius argumentus, man tai labiau primena kažkokias susikaupusias nuoskaudas ir tai yra suprantama, turint omenyje visą tą sunkų istorinį palikimą.
- Grįžtant prie J. Kotrikadzės interviu apie paminklus, jame nebuvo nė vieno klausimo, pavyzdžiui, apie Latvijos gyventojų trėmimus, apie tai, kaip elgėsi sovietų kariuomenė Baltijos šalyse.
- Taip išeina, kad viskas atsiremia ne į svarstymus apie visus Rusijos žurnalistus, o apie vieną konkretų interviu, todėl aš vėlgi nesu pasiruošusi atsakyti už Jekateriną, nes būna ne patys sėkmingiausi klausimai arba vėlgi viskas atsiremia į tai, kad ne tokiu tonu buvo paklausta.
Na, gerai, galite iš to spręsti apie visus Rusijos žurnalistus. O ar matėte reportažus, kuriuos apie Lietuvą padarė „Mediazonos" vyriausiasis redaktorius Sergejus Smirnovas? Ir jūs man atsakysite „ne", nes tikriausiai nematėte.
- Ne, konkrečiai S. Smirnovo reportažų nemačiau.
- O tai labai svarbus, įdomus, šaunus darbas. Tai istorinis žurnalistinis reportažas būtent apie tai, apie ką jūs kalbate, kas vyko okupacijos metais ir kaip sovietų valdžia žiauriausiais būdais malšino bet kokius protestus. Tik noriu pridėti šiek tiek konteksto, noriu pasakyti, kad žurnalistika būna įvairi.
- „Dožd" nusprendė persikelti į Latviją, ar „Echo Moskvy" redakcija neturėjo panašių planų - po vasario 24 dienos persikelti į kokią nors kitą šalį ir transliuoti iš ten?
- Radijo stoties „Echo Moskvy" redakcija milžiniška. Grynai techniniu požiūriu pervežti visą redakciją - tai ne susikrauti vieną lagaminą ir išvykti savaitei kur nors. Tai šimtų žmonių gyvenimas, nes žurnalistai turi šeimas, vaikų, tėvus. Todėl „Echo Moskvy" negalėjo to padaryti, net jei būtų norėję. Radijo stotis buvo uždaryta kovo 2 d. ir šios žiniasklaidos priemonės direktorių tarybos sprendimu jos nebėra, ji tiesiog fiziškai nebeegzistuoja.
O paskui jau Aleksejus Venediktovas sprendė, kaip ir ką daryti. Ir jis nusprendė, kad „YouTube" kanalas „Žyvoj gvozd" - vienintelis, likęs iš „Echo", - veiks iš Maskvos. Ir mes dirbome iš Maskvos - tie žurnalistai, kurie norėjo ir galėjo. Taip kartą per savaitę važiuodavau ir vesdavau savo laidas iš studijos Maskvoje. O kai kas nusprendė išvykti ir toliau dirba iš kitų šalių. Nes mūsų žiniasklaidos priemonė net formaliai nebeegzistuoja.
„Echo Moskvy" buvo radijas. Iš mūsų atėmė dažnį, o paskui ir visa kita sunaikino. Visi buvome atleisti, visi esame bedarbiai. Bet kadangi žurnalistika nėra įrašas darbo knygelėje, kaip žinote, visi pasirinkome toliau dirbti savo auditorijos naudai. Ir mes dirbame toliau, nes žinome, kad žmonėms labai reikia informacijos, tikros, teisingos, o ne tokios, kokia juos bando maitinti propaganda, ar bandymų visus užčiaupti. Informacija ir nuomonės žmonėms labai svarbu. Todėl tęsiame darbą, kaip kas galime. Kai kas iš Maskvos, o kai kas iš kitų šalių, dažniausiai per „YouTube".
- Beje, viename iš interviu sakėte, kad jūsų auditorija auga. Kaip yra dabar? Ar pastebimas klausytojų nuovargis nuo karo temų?
- Taip, žmonės pavargo. Bet žinote, toks nuostabus dalykas, kad žmonės, viena vertus, labai pavargo nuo karo, naujienų apie karą, diskusijų apie karą, kita vertus, kai tik pasiūlai kokią kitą temą, pabandai kalbėti apie ką nors kita, iškart sako: „Palaukit, bet juk karas. Negalima kalbėti apie nieką, išskyrus karą." Tai tokia šiek tiek keista, gana prieštaringa pozicija, bet taip yra.
- Vilniuje gyvenate jau daugiau nei pusmetį. Birželio mėnesį mano kolegoms sakėte, kad su jokiais erzinančiais dalykais čia nesusidūrėte. Ar kas nors pasikeitė per šį laiką? Kaip jaučiatės?
- Atvirai kalbant, manau, buvo puikus sprendimas pasirinkti Vilnių, nes jis labai atviras ir jaukus. 2020 metais čia atvažiavo daug baltarusių, o vėliau atvyko ukrainiečių pabėgėlių. Net nežinau, kaip pasakyti, tai ne viską sulydantis katilas, o tiesiog atviras miestas. Kiekvienas čia randa sau vietą.
Čia galima sutikti lietuvių, italų, amerikiečių, vokiečių, baltarusių, ukrainiečių, rusų. Ir visi čia gerai jaučiasi. Visi čia randa sau vietą ir jaučiasi patogiai.
Iš pradžių, žinoma, su siaubu galvojau, kaip aš čia išvis gyvensiu ir orientuosiuosi, nes nemoku lietuviškai, bet čia daug kas kalba angliškai. Mane labiausiai nustebino tai, kad mano bandymus kalbėti angliškai dažnai nutraukia klausimas: „Ar kalbate rusiškai?". Man tai buvo labai netikėta. Toks labai draugiškas miestas.
Ir žmonės yra pasirengę padėti bet kokiais buitiniais klausimais. Visiškai nepažįstami žmonės, pamatę, kad iškilo problemų, jums padės. Man atrodo, kad per tą pusmetį tik vieną kartą pasitaikė, kad su manimi nemandagiai kalbėjo.
Šiaip man labai patinka. Žinote, kai dažnai bendrauji su žmonėmis ir jie klausia, iš kur tu, kiekvieną kartą man viduje apmiršta širdis, nes dabar turėsiu pasakyti, kad esu iš Rusijos. Ir iš anksto imu galvoti, kokia bus reakcija...
- Ir kaip žmonės reaguoja į tai, kad esate iš Rusijos?
- Iš anksto galvoji, kad dabar tave muš, bet nė vienas žmogus nė karto neparodė nė menkiausio nepasitenkinimo, agresijos ar kokios nors neigiamos reakcijos išgirdęs, kad esu iš Rusijos. Niekada tokio dalyko nebuvo. Ir, žinoma, už tai esu labai dėkinga Vilniui, nes čia man pavyko šiek tiek atsipalaiduoti. Čia jaučiuosi laisviau, galiu lengviau kvėpuoti.
O tai, žinoma, labai vertinga, svarbu, galbūt net svarbiausia. Maskvoje buvo tiesiog nepakenčiama įtampa, kai kaskart įsiklausai, ar nesigirdi žingsnių ant laiptų. Kai visą laiką galvoji, o jei nusileisiu į metro, tai mane pagal veido atpažinimo sistemą policija suims ar nesuims.
Patiri didžiulę įtampą ir niekaip negali jos atsikratyti. O Vilnius šiuo atžvilgiu, žinoma, yra miestas, kuriame nebijai policininko. Nebijai vaikščioti po miestą.
- Kažkada pati dalyvavote ir nušvietėte protestus Bolotnajos aikštėje, Sacharovo prospekte... Kokią matote rusų, Rusijos ateitį?
- Aš nedalyvavau mitinguose, aš dirbau. Tai svarbu. Protestai, kuriuose dalyvavau, visada būdavo tik ginantys žurnalistus. Man tai yra esminis dalykas. Manau, kad reikia skirti aktyvizmą ir žurnalistiką.
Kalbant apie ateitį, žinote, aš daug apie tai galvoju. Apytiksliai galiu įsivaizduoti Ukrainos ateitį. Aš žinau, kad Ukraina laimės šį karą. Žinau, kad visas pasaulis padės Ukrainai atsitiesti. Ir aš žinau, kad Ukraina bus stipri, atsinaujins. Tai žmonės, kurie išgyveno baisiausius išbandymus ir tapo didvyriais.
Rusijos ateities šiuo metu apskritai jokios nematau. Nesuprantu, kada ir kaip baigsis karas. Nesuprantu, kada ir kaip pasikeis V. Putino režimas ir į ką jis pasikeis. Taip, norėčiau kokio nors santykinai idealaus scenarijaus, tik nežinau, ar jis įmanomas.
Bet jei staiga kažkokiu neįtikėtinu būdu vietoj V. Putino atsiras žmogus, kuris suvoks, kad jeigu Rusija nori egzistuoti ir nebūti visų atstumta šalis, tai tas žmogus, matyt, supras, kad reikia reformų, reikia teigiamų pokyčių. Ir aš labai norėčiau, kad tas žmogus paleistų politinius kalinius, atšauktų represinius įstatymus, kaip nors išvaduotų Rusijos visuomenę iš segregacijos ir liaudies priešo etikečių klijavimo. Ar tai įmanoma? Turbūt įmanoma. Bet ar taip bus, aš nežinau.
Labai daug nesuprantamų dalykų vyksta ir visiškai neaišku, kas nutiks V. Putinui. Ar visa tai baigsis, jo valdžia pasibaigs dėl to, kad jis mirs, ar bus teismas? O jei bus teismas, tai kaip jis vyks, kas teis? Kyla tiek daug klausimų, kad kalbėti apie ateitį labai sunku. Anksčiau su kolegomis liūdnai juokaudavome, kad planavimo horizontas yra savaitė. Ir tai žiūrint optimistiškai.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-12-28 09:39
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Jūsų el. paštas
Regina
2022-12-29 10:58
Įdomus interviu.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
.jpg){kind=logo}
.jpg)
Komentarai (1)