Nuomonių barometras

Šiandien ryte klausydamas kolegos Audrio Antanaičio radijo laidos “Raktas” apie tai, kaip įveikti sunkmečio sukeliamas baimes, užkliuvau už vienos minties. Apie šaindieninius mūsų vartotojiškos visuomenės autoritetus.

Kas yra mums tikrieji autoritetai? Matyt, lengviau pasakyti, kas nėra. Nes iš tiesų šiandien trūksta autoritetų. Tikrų. Politikoje, žiniasklaidoje, net ir kultūroje, apskritai visoje visuomenėje. Kodėl? Ogi todėl, kad didelė dalis visuomenės kaip didžiausią autoritetą vertina VIEŠĄJĄ NUOMONĘ. Kitaip tariant, pletkus. ir žmonės ums tampa autoritetu tada, kai juos viešai rodo, jais žavisi. Pvz., šiais metais stodami į žurnalistiką jauni žmonės kaip žymiausią ir išskirtinį Lietuvos verslininką dažnai įvardino… Laimutį Pinkevičių. Nes jį mato visur ir visuose žurnaluose. O paklausti, kodėl jis ir kuo žymus ir svarbus, niekas negalėjo pasakyti? gal jis daug mokesčių sumoka, gal Lietuvos ekonomikai padeda, gal dirba socialiai atsakingai? Ne, apie tai nė žodžio.

Atsakymas, matyt paprastas. Mums labiau už tirkąjį autoritetą rūpi, ką apie mus pagalvos, pasakys, ar parodys. Dažnai net politikai skundžiasi, kad jie dirba dirba, stengiasi stengiasi, o niekas to nepastebi. Pastebimi dažnai būna rėksniai. Taip – tai tiesa. Bet ar dėl to verta mesti darbus ir tapti rėksniu? Pasirodo, kad kai kam tai atrodo visai priimtina. Ir taip daro ne vien politikai. Net žiniasklaida mėgsta tuos rėksnius.

Reikia pripažinti, kad šiandien rūpinimasis viešaisiais ryšiais dažnai reiškia, kad net ir verslas labiau galvoja ne apie tikrąją reputaciją, o apie tai, “ką rėksniai pasakys”.

Dėl to yra šiek tiek gaila. Bet… Vis vien ateina laikas, kai ieškome tų autoritetų. Gal krizė, kai pinigais nepasipuikuosi, padės ieškoti tikrų vertybių?

www.dainius.org