Nuomonių barometras

Viktoras Denisenko

Drąsiaus Kedžio istorija, kaip ir visos panašios rezonansinės istorijos, tapo rimtu išbandymu Lietuvos žiniasklaidai. Šiandien labiausiai pastebimos dvi pagrindinės klaidos, formuojančios šios istorijos pateikimo spaudoje ir televizijoje diskursą.

Viena iš problemų yra ta, jog žiniasklaida labai greitai formuoja visuomenės nuomonę, o po to pati tampa tos nuomonės įkaite. Taip atsitiko ir šį kartą. Kai tik Kaune nuaidėjo šūviai ir tapo aišku, kad abiejų nužudymų padarymu įtariamas D. Kedys, žiniasklaida griebėsi šios versijos ir nebepaleido jos iš rankų.

Nežiūrint į tai, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas nurodo, jog „Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjai privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų pripažinti kaltu gali tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu“ (37 straipsnis), mažai kas iš žurnalistų paisė šios nuostatos. Dauguma analitinių nuomonių, daromų išvadų ir viešai užduodamų klausimų buvo grindžiami vienu teiginiu – „D. Kedys yra žudikas“.

Suprantama, jog paminėtas asmuo, kiek apie tai yra žinoma, šiuo metu įvardijamas kaip pagrindinis įtariamasis, tačiau nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja susilaikyti nuo vienareikšmiškos išvados, kol ji nebus patvirtinta teismo sprendimu. Nors interneto komentatorius, kurie tiksliai žino „kas ir kaip“, vargu ar įtikinsi laikytis nekaltumo prezumpcijos (nors jie taip pat turėtų jos paisyti, nes ne tik Žurnalistų etikos kodekse, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, jog „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ (31 straipsnis)), žurnalistai visgi turėtų būti atidesni ir atsargesni, turėdami galvoje, kad jeigu net yra 99 proc. tikimybė, kad D. Kedys kaltas, vis vien išlieka 1 proc. tikimybė, kad jis niekuo dėtas.

Antra klaida daroma iškart po pirmos. Pripažinusi D. Kedį „žudiku“ žiniasklaidos erdvė sąmoningai ar ne pradeda lipdyti iš jo didvyrį. Atrodo, jog D. Kedžiui lemta papildyti „taurių nusikaltėlių“ – tokių kaip Robinas Hudas ar mums artimesnis Tadas Blinda – sąrašą. D. Kedžio „įtariamojo sunkiųjų nusikaltimų padarymu“ portretą viešajame diskurse keičia „kovotojo su (neteisinga, negailestinga, abejinga, korumpuota – tinkamą žodį pabraukti) sistema“ portretas. Į šį žiniasklaidinį dirgiklį visuomenė irgi reaguoja noriai – populiariajame socialiniame internetiniame tinkle Facebook jau galima aptikti plakatą su D. Kedžiaus nuotrauka, trispalve ir užrašu: „Mano teisingumas“.

Neatmetu galimybės, jog pasirodys, kad visi buvo teisūs – t.y., ir teismas pripažins D. Kedį kaltu, ir teisėsaugos sistema bus pripažinta nepadariusi visko, ką turėjo padaryti, kad D. Kedžiaus pareiškimas dėl jo dukros tvirkinimo būtų laiku ištirtas ir taip užkirstas kelias žudynėms Kaune. Tačiau, tai vis dar ateities klausimas, kaip ateities klausimu turėtų būti ir visos vienareikšmės išvados iš šios istorijos.

Galima tikėtis, kad laikas suteiks visus atsakymus ir tiksliai nurodys tikrąjį kiekvieno šios istorijos dalyvio vaidmenį. Tik po to tai galės padaryti ir žurnalistai. Tai nereiškia, kad iki to momento apie šią istoriją neturėtų būti rašoma ar kalbama, tačiau kiekvienas šios istorijos paminėjimas žiniasklaidoje, kaip ir kitų panašių rezonansinių istorijų, visų pirmą turi būti grįstas jau minėta nekaltumo prezumpcija ir siekiu „nesukelti nukentėjusiam ir nekaltam asmeniui papildomų išgyvenimų ir kančių“, kaip to ir reikalauja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.