Kažkada, dar giliu sovietmečiu, pamenu, nemenkai įskaudinau kolegą, redagavusį Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ (dabar „Šiaulių naujienos“) kultūros puslapius. Susikibome per vadinamąjį gamybinį, regis, dėl „menko niekio“ – dėl kalbos.

Prisiekęs literatas – tuomet jam galėjo būti maždaug tiek metų, kiek man dabar! – buvo šventai įtikėjęs, kad gauti gražios ir taisyklingos lietuvių kalbos „pamokų“ galima tik iš mūsų garbiųjų klasikų, taip pat ir iš „tarybinių rašytojų“ knygų.

Aš, neapsiplunksnavusi „poetė“, paslapčiomis besivylusi, kad spaudai rengiama plonytė mano pirmoji knygelė bus be galo „svarbi“ jei ne pasauliui, tai bent jau tuometiniams Litmenio šalies gyventojams, vis dėlto radau argumentų oponuoti: klasikų raštuose daug nenorminės kalbėsenos, gausu įvairiausių specifinio stiliaus figūrų, taip pat – tarmybių, svetimybių ir kitokių griekų, tad kalbos kultūrą „liaudžiai“ diegia visai ne romanistai ar novelistai, o kasdienis „produktas“ – laikraščio ir žurnalo žodis, radijas, televizija.

Bėgantis laikas koreguoja daugelį įsitikinimų, grįstų jaunatvišku įkarščiu. Vidinės sąžinės sąskaitos ilgainiui padėjo ir man atsimerkti. Tačiau ano savo teiginio, taip stipriai nuvylusio kolegą, neatsisakyčiau nė šiandien, kai žiniasklaida atsitiesė nuo sovietinės priespaudos, „sudemokratėjo“ ir išlaisvėjo. Deja, informacijos laisvė mums, vartotojams, kainuoja brangiai – kvazižurnalistika klesti kaip klestėjusi, instinktų žadinimas tapo prioritetu, melo ir tiesos takoskyros nebėra, smurto „instruktažai“ spaudoje ir televizijoje skatina naują smurtą, o nuo kultūros – žodžio, elgesio ir t. t. – esame tolinami devynmylių batų žingsniu. Šiandien didelėje dalyje žiniasklaidos pasigendu ne vien taisyklingo SAKINIO, neužteršto barbarizmais ir paauglių žargonu, ne vien taisyklingai sukirčiuoto ŽODŽIO, bet ir blaivaus požiūrio, neinterpretuoto fakto, pagaliau – PADORUMO.

Todėl gana dažnai kyla klausimas: kuo ketvirtoji valdžia geresnė už buvusius „vienpartinės“ sistemos tarnus ir „tribūnus“? Tuo, kad nebecituoja politbiuro? Cituoja, deja! Ir ne cituojančiųjų nuopelnas, kad „politbiuras“ šiais laikais gerokai pakitęs...

Sakoma: kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Vežimą galima pasirinkti. Giesmės, jeigu jau apsisprendei, kuris vežimas tau patogiausias, – ne. Va čia ir kriukis! Tačiau vieni „giesmininkai“ savo apsisprendimu atvirai žavisi – prisistatinėja vakarėlių liūtais, „neišlipa“ iš visokiausių stilių, žmonių ar gyvenimo būdų, kol sužvaigždėja iki debilumo, kad įtikėtų ir savosios produkcijos vartotojus įtikintų, jog „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Kitaip tariant, tie vienadieniai laimės kūdikiai iš ekraninio ketvirtosios valdžios klano, vienu šuoliu peršokdami trečiąją valdžią, pasiekia patį Seimą...

Tuo metu kiti – jau ne televiziniai žmonės, o dienraščiuose dantis praėdę žurnalistikos vilkai – kartais mėgsta visai neprofesionaliai pavirkauti... Ne dėl glavlito represijų, suprantama. Ir ne iš savigraužos, kad yra užsakovų vergučiai. Dažniausiai jie aimanuoja dėl valstybės iš dalies finansuojamų KULTŪROS leidinių ar laidų rengėjų „gerovės“! Kaip taip, girdi, galėtų būti, kad kokie nors nemuniečiai su litmeniečiais, metininkai su kultūrbarininkais, šatėniškiai ar bernardinai.lt, švariomis rankomis sau sėdėdami ir „nieko neveikdami“, begėdiškai eikvoja mokesčių mokėtojų pinigus, o štai jie – visuomenės „piktžaizdžių“ valytojai, visų šiukšlynų „revizoriai“, visos lietuviškosios bjaurasties ir melų metraštininkai – valstybės nėra remiami ir duoną užsidirbti privalo alinančiu kasdieniu triūsu!?

Visą komentarą skaitykite puslapyje- Kauno skyrius. Komentarai.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-02-17 12:57

Atgal