Kažin ar daug pokomunistinėje Vidurio rytų Europoje rastume miestų, kurių piliečiai būtų taip prikaustyti prie savo laiko veidrodžių kaip Kaune. Bandau atpažinti šį reiškinį platesniame kontekste tos kontinento dalies, kuri pusamžį buvo uždaryta sovietinio komunizmo sienų. Traumuota praeitis skausmingai keičia tapatumo formas, nuolat verčia domėtis, kaip mus mato Vakarai, kaip su mumis elgiasi atstovai tų šalių, į kurias dabar bėgama ieškoti darbo. Bet pirmiausia ieškoti pripažinimo.

Kauno dvasiai tolimas sovietinio režimo ilgesys – vis dar menamas tautiškumo tvirtovės vaidmuo okupacijos sąlygomis. Nebent pripažintume, kad tam tikra nostalgija dvelkia būtent tos lietuviškumo tvirtovės atminimas. Sovietmečio papročiai galutinai suformavo dabartinį kaunietį. Jį charakterizavo pagarba smetoninei tradicijai, miestietiškam gyvenimo būdui, privatumui ir turtui, gebėjimui verstis, balansuojant ant legalumo ribos, o taip pat privalomas sumanumas visa tai slėpti nuo valdžios akių. Laikinosios sostinės dvasia buvo gyva, atsispindėjo senosios inteligentijos veido išraiškose, žodyne ir kalbos garsuose. Pokario lietuvybės tvirtovės karta prie to pridėjo muzikines Radio Luxembourg pamokas, hipių kultūros bruožus, užsigrūdindama 1972 m. gegužę kalantinių demonstracijose. Lietuviškas nacionalizmas ir Vakarų laisvės miražai ugdė vaikus iš Amerikos viešbučio.

Kauno dvasia buvo paaukota Lietuvos laisvės svajonėms, bet ji visiškai sutriko, kai ta laisvė buvo laimėta. Adoruojamų Pirmosios Respublikos prisiminimų reikėjo siekiamos nepriklausomybės vaizduotei. Pagaliau Vilnius tapo tikros valstybės sostine, o dabartis ir svarbiausi ateities simboliai Kaunui jau nebepriklausė. Šioje drastiškai pakitusio reikšmingumo byloje liūdniausias įrodymas buvo Prisikėlimo bažnyčios – visos Lietuvos simbolio – likimas. Jis buvo Lietuvos valdžios demonstratyviai užmirštas ir paliktas tik kauniečių rūpesčiui.

Tai, kas prie sovietų teikė stiprybės, dabar primygtinai mojavo menkavertiškumo įrodymais.
Ar dingo Kauno dvasia? Žiūrint iš šalies – taip, jos nebėra. Bet žiūrėjimas iš šalies yra it koks pokolonijalinės praeities slėgis. Dvasia kuriasi tik iš vidaus, jos niekas neatneš iš išorės. Imk žiūrėti į save pašaliečio akimis ir jau nebeturi savęs. Ar taip nutiko? Tada sakau – tik iš dalies. Kauno dvasia pasidalijo į keletą pavidalų. It sumušta kariuomenė, pasiryžusi partizaniniam karui. Vienas pavidalas jaučiamas arti vietinės valdžios oficialiųjų ceremonijų, neretai dvelkiančių patriotinio diletantizmo operetiškumu, arba, jei norite, mumifikuoto reikšmingumo ženklais.

Kitas, ir bene žaviausias Kauno dvasios pavidalas – tai toliau nuo viešumos ir valdžios savo gyvastį tęsiantis salonų, uždarų klubų ir palėpių pasaulis, kurio pašalaitis nepamatys be kvietimo ar rekomendacijos. Kaunietiška dvasia išsisklaidė privatumo žemėlapyje, rodydama pajėgumą nepasiduoti populiarumo ir išviešinimo apžavams. Džiazo palėpė kur nors Kęstučio gatvės pradžioj ar kultūrinę ekspansiją pradėjusi užsimiršusi poindustrinė Aleksoto erdvė – visa tai simbolizuoja toliau nuo viešumos rusenančius senosios ir naujosios dvasios aukurus.

Gal ir nereikia, kad tos dvasios partizanų būriai išeitų iš pogrindžio ir palėpių. Juk yra ką ginti ne mažiau nei nuo sovietų, ginti nuo masinės kultūros, nuo sužvėrėjusių santykių ir beprasmybės. Gal ir gerai, kad turistinių bukletų ir oficialios kultūros Kaunas gyvena it kokį paralelinį gyvenimą. Kaune visiems vietos užtenka.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-11-17 11:47

Atgal