Šiandien – sekmadienis – diena poilsiui, pabėgimui nuo kasdienės rutinos. Tai diena prieš didžiają darbų savaitę – darbų savaitę žmonėms televizijos ekrane, na ir, žinoma, mums, būnantiems už jo. Jums įdomu, kodėl gi aš taip skirstau? Atsakysiu labai paprastai – toks gyvenimas.

Gyveni televizijoje arba už jos, kas dažniausiai ir pasitaiko. Toks gyvenimo stilius pas mus dažnas, ypač provincijose, mažuose miesteliuose, kur žydrasis ekranas kiekvienose namuose tapęs kino teatru, muziejumi, knyga ir viskuo, kas šiaip jau šiuolaikiniam žmogui nepamainoma. Neįsižeiskite, jeigu ir Jūs esate dėžės gerbėjas, o savo vakarų neįsivaizduojate be tokio lengvo pobūdžio laidų...

Kadangi pati esu jauna, man aktualu, kokią nuomonę susidarę mano bendraamžiai – ar jie taip pat kaip ir aš kritikuoja televizorių, ir mano, kad rodomos tik kelios laidos, kurioms verta gaišti savo itin brangų laiką.

Pirmoji kalbinta moksleivė Margarita sako, jog mėgstamiausias jos laisvalaikis – pramoginių, nepramoginių, rimtų ir nelabai laidų žiūrėjimas bei peržiūrinėjimas. Jeigu neatsižvelgtume į tą faktą, kad ji nelabai žino, kur yra, tarkim, Ispanija, šiuo metu negalėtų atsakyti, kas yra Lietuvos finansų ministrė, nesidomi, baigėsi ta krizė, nesibaigė, galėtume teigti, kad ji ypač išprususi pilietė – juk žino bene visas lietuviškais laidas.

Kaip sakoma, nesidžiauk radęs, neverk pametęs – praradusi susidomėjimą išoriniu pasauliu, ji atrado visai ką kitą – žydrąjį ekraną. Beveik Alisa stebuklų šalyje... Džiaugiamės ir plojam Margaritai.

Antrasis pašnekovas turėjo absoliučiai kitokią nuomonę. Rimtas studentas Povilas, kaip pats save apibūdina – jaunuolis, televizoriaus nežiūri. Visiškai. Nė minutėlės. Nesusitvardžiusi pasidomėjau, ar jam neatjungė elektros, arba gal nežiūri, nes neturi į ką žiūrėti. Povilas viską paneigė, dar kartą pabrėžė, koks rimtas jis yra ir pradėjo dėstyti savo mintis. Pasak jo, televizoriaus žiūrėjimas yra blogis ir ne kitaip. Netgi žinios, per kurias rodo iškreiptą Lietuvos ir pasaulio vaizdą.

Kadangi vaikinas nė neįsivaizduoja, kokios gi laidos rodomos šiandien Lietuvoje, apie jų aktualumą arba neaktualumą pasakyti nieko negalintis, bet vis dėlto pridursiantis, kad visos laidos daugmaž nuplagijuotos, neturinčios idėjos, varančios propagandą. Na, aš gerbiu Povilo nuomonę, nes juk šiaip ar taip, žmogus rimtas, tiesa, nepasakė kokią profesiją studijuoja, bet, matyt, pačią rimčiausią...

Trečioji kalbinta moksleivė Dovilė nebuvo tokia kategoriška. Sveiką gyvenimo būdą propaguojanti mergina sako, kad labiausiai ji pasigenda rytinių mankštelės laidų. Paklausta apie mėgstamiausią laidą pamini „Valandą su Rūta“ – jai mergina visuomet skiria laiko. Bet taip pat pridūrė, kad žiūrimumas priklauso nuo temos, kuri bus gvildenama. Apie jaunimui skirtas laidas konkrečios nuomonės neturėjo, nes, pasak Dovilės, viskas priklauso nuo žmogaus ir jo domėjimosi, kuris gali būti labai skirtingas.

Apibendrindama galėčiau tik pasidžiaugti, kad ne visa auganti karta bus priklausoma nuo žydrųjų ekranų. Bet vis dėlto linkėčiau susirasti tą aukso vidurį ir mokėti atsirinkti, mokėti kritikuoti, kad netaptumėme pernelyg rimtais arba pernelyg bukais žmonėmis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-01-14 11:08

Atgal