Nuomonių barometras

Valdas Vasiliauskas

Taip prieš dešimtmetį jau savo didingos paskaitos pavadinimu kvietė ambasadorius dr. Vytautas Antanas Dambrava. „Prisimenu praėjusių metų Kūčių naktį Vatikane, Švento Petro bazilikoje, - kalbėjo Lietuvos diplomatijos patriarchas. - Prieš atverdamas bronzines Šventųjų metų duris, popiežius Jonas Paulius II lotyniškai intonavo psalmę: „Atverkite man teisumo vartus, kad pro juos praėjęs padėkočiau Viešpačiui.“

Šioji psalmė aidėjo pasaulio katedrose ir bazilikose, simbolizuodama žmonijos teisingumo ilgesį. Ji buvo kartojama ir Lietuvoje. Pirmoji psalmė, vedanti Bažnyčią į neramų trečiojo tūkstantmečio pasaulį.

Pirmasis žmonijos - ir mūsų tautos - uždavinys šiandien ir yra atverti teisumo duris, atsiverti teisingumui... Teisingumas yra visų vertybių pagrindas, taip pat kaip laisvė yra visų vertybių esmė... Kai dingsta teisingumas, nebelieka nieko, kas žmonių gyvenimą darytų vertingą, - dėstė krikščionišką teisingumo sampratą V.A.Dambrava, pratęsdamas savo didžiųjų bendražygių Lietuvių fronto bičiulių tradiciją. - Atvėrus duris teisingumui, atsiveria durys ir visoms kitoms vertybėms... Teisingumas yra pirmoji socialinių institucijų vertybė. Teisės teorija turi būti atmesta ir pakeista, jei ji nėra teisinga.“

Tačiau durys teisingumui Lietuvoje liko aklinai užtrenktos. Jų neleido atverti, tos pačios paskaitos žodžiais tariant, kone pusę šimto metų trukęs neteisingumo palikimas. Apie tai praėjusią savaitę prabilo mūsų disidentai, Seime pristatę Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės memorandumą „Dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo“. Daug vandens nutekėjo nuo tolimų 1991-ųjų, kai ta riba demonstratyviai pirmą kartą buvo peržengta nepriklausomoje Lietuvoje: KGB majoras Vidmantas Baumila nutempė į teismą Nijolę Sadūnaitę ir mane, aprašiusį, kaip jis ją tardė okupacijos laikais. Dabar ši riba peržengiama bemaž kasdien. „Esame senųjų okupacinių Lietuvos prokuratūros ir teismų struktūrų likučių mentaliteto veiksmais menkinami bei niekinami,“- konstatuoja rezistentai.

Ar galėjo būti kitaip? Vargu. Nebent būtų vadovautasi maksima: „Tegul triumfuoja teisingumas, nors pasaulis ir pražūtų“, kurią tais 1990-aisiais derėjo versti „Tegul triumfuoja teisingumas, nors pražūtų net paskutinis kagėbistas“. Gal utopiška ir net šventvagiška buvo siūlyti visuotinę liustraciją pradėti nuo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, bet teisėjų korpuso peržiūra tikrai būtų pravėrusi duris teisingumui. Pradžiai būtų pakakę vadinamojo teisėjos Onos Dzedulionienės sąrašo, kuriame matėme ne vieną teisėją, KGB agentą. Tačiau apsivalymas neprasidėjo, daugumą teisėjų iš O.Dzedulionienės sąrašo dabar priversti minėti savo memorandume disidentai, iš kurių teismuose atvirai tyčiojamasi.

„Neteisingumo palikimas“ nepriklausomoje Lietuvoje liko ne tik nedemaskuotas ir neįvertintas, bet ir paskelbtas teisingumu: sovietų „neteisingumo“ ministras Pranas Kūris tapo pirmuoju Lietuvos teisingumo ministru. Bet tai dar nebuvo cinizmo viršūnė: nors „blogio imperijoje“ labiausiai nekenčiamos buvo žmogaus teisės, jos neteisingumo apaštalai nepriklausomybės laikais virto į uoliausius žmogaus teisių gynėjus. P.Kūris tapo Europos Žmogaus Teisų Teismo teisėju, o savo disertacijoje NKVD siautėjimą pokario Lietuvoje šlovinusi Tamara Birmontienė įkūrė Lietuvos žmogaus teisių centrą. Nenuostabu, kad Lietuvoje ir Europos Žmogaus Teisių Teisme ginamos kagėbistų, gal dar karalių, norinčių tapti karalienėmis (arba atvirkščiai), teisės (be abejo, tai būtina daryti), bet neteko girdėti, kad kas rūpintųsi tremtinių ir politinių kalinių okupantų masiškai sutryptomis nuosavybės ir kitomis žmogaus teisėmis.

Neįvertintas „neteisingumo palikimas“ virto Lietuvos dabartimi, nes kiekvienas profesorius turi mokinių. Ne išimtis ir T.Birmontienė. Kokius mokinius gali išugdyti profesorė, kurios visa karjera nepriklausomybės laikais - nuolatinis ribos peržengimas: kaip tokia Maskvoje apginta disertacija galėjo būti Lietuvoje nostrifikuota, už ką suteiktas profesorės vardas, kaip NKVD žygdarbių Lietuvoje metraštininkė galėjo tapti prezidento patarėja, o po to - net Konstitucinio Teismo teisėja? Išugdė tokius kaip Edita Žiobienė, kurios disertacijos vadovė ji buvo ir kuriai perdavė net Žmogaus teisių centrą. Pirmą kartą visuomenė apie naująją Žmogaus teisių centro vadovę išgirdo, kai buvo sukeltas triukšmas dėl įstatymo pataisų, ribojančių KGB rezervo darbą valstybės tarnyboje. Mokinė pasirodė verta savo mokytojos - neleido skriausti KGB rezervininkų.

Netrukus su E.Žiobiene neakivaizdžiai susipažinau ir aš. Ne ne, netiesioginės pažinties dingstis buvo ne mano ir „Lietuvos žinių“ žurnalistų teisės, kurioms realią grėsmę kėlė dienraščio nuolat kritikuojami aukščiausi specialiųjų tarnybų, prokuratūros, valdžios pareigūnai, teisėjai ir net prezidentas. Gavęs E.Žiobienės pasirašytą pirmąjį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos raštą (pasirodo, ji tapo šios komisijos pirmininke), nepatikėjau savo akimis. Nors savo žurnalisto kelią pradėjau dar cenzūros laikais, niekad oficialiai nebuvau pasmerktas už komentarus ir asmeninę nuomonę, kaip dabar padarė E.Žiobienės komisija. Šiai komisijai buvo nė motais, kad, kerštaujant už Valdo Adamkaus kritiką, buvo surengta operacija, kuria buvo siekiama sukompromituoti „Lietuvos žinias“ ir apšmeižti jų redaktorių. Kadangi mūsų niekas negynė, apsigynėme patys - ir ne skundų rašymu, o žurnalistinėmis priemonėmis. Viena jų - mano komentaras „Pasakėlės iš skydinės“, parodijuojantis „skydinę“ (LRT), per kurią „valstybininkai“ pradėjo ataką prieš dienraštį. Komisija pasmerkė mano pasakininko bandymus ir pareiškė, kad šitaip juokauti yra „neetiška, nekolegiška ir neprofesionalu“. Taip vertindama subjektyvią nuomonę komisija atskleidė savo visišką nekompetentingumą, be to, pažeidė žmogaus teises ir Konstituciją, kuri gina nuomonės laisvę ir teisę ją reikšti. Tačiau nutariau būti atlaidus - negi kreipsiesi į teismą dėl to, kad žmonės nesupranta humoro.

Bet tai buvo tik pradžia. Kadangi „Lietuvos žinios“ nuolat skambino pavojaus varpais dėl visuomeninio transliuotojo katastrofiškos situacijos, į kurią įstūmė dabartiniai vadovai, LRT viduje irgi virė darbas. LRT generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio nuo seno nuolatinis knietulys - žurnalistų etika, skundus adresuoti jis taip pat turi kam - tai pačiai E.Žiobienės komisijai, kurios net du nariai yra jo pavaldiniai, LRT žurnalistai Mindaugas Nastaravičius ir Artūras Matusas. Pastarojo pasiūlymu „Lietuvos žinios“ šį pirmadienį ir buvo apsvarstytos, o aš buvau iškviestas į komisijos posėdį.

Galėjau ir neiti, nes Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimai neturi jokių teisinių pasekmių. Bet aš gerbiu ir branginu profesinę etiką, nors ši pagarba man netrukdo abejoti, ar vertėtų krašto žurnalistų etika rūpintis R.Paleckiui, kuris yra gyvas „neteisingumo palikimas“, parvežtas į Lietuvą iš Maskvos (ten jis gimė). Kaip negali žurnalistų etikos sustiprinti Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, nežinia kam atstovaujantis, nes nepažįstu nė vieno garsesnio žurnalisto, kuris dalyvautų šio veikėjo vadovaujamos sąjungos veikloje. Drąsiai išsirengiau į komisijos posėdį, nes nei aš, nei „Lietuvos žinios“ nepralaimėjo nė vieno teismo, nors teko susiremti su tuomečiu visagalio Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotoju Dariumi Jurgelevičiumi ir kitais pačiais grėsmingiausiais bylininkais. Ar ne todėl iš bejėgiškumo nūnai „Lietuvos žinioms“ bandoma įkąsti bent per E.Žiobienę, nors jos pasirašytus sprendimus galima mesti į šiukšlių dėžę?

Naiviai tikėjausi įtikinti komisiją, kad ji suklydo, pasmerkdama narsią „Lietuvos žinių“ žurnalistę Rūtą Skatikaitę dėl neesminio epizodo, tačiau nepastebėjo paties žurnalistinio tyrimo, kurį atliko korespondentė, rizikuodama savo saugumu, galbūt net gyvybe, apie vieno iš „Delfinų“ gaujos vadeivų ir Kūno kultūros ir sporto departamento bendrą verslą. Kad ne tik neetiška, bet ir nehumaniška ginti Greitosios pagalbos stotį, palikusią sužeistą vaiką speige, ir pasmerkti dienraštį, kuris apklausė ne tą berniuko tetą. Kad net nevertėtų svarstyti dar vieno R.Paleckio šviežiausio skundo, nes vėlu jį ir jo viršininką apklausti žurnalistams. Mat šiuo metu iš LRT vadovų interviu dėl Vladimiro Romanovo TV kanalui parduotos Vankuverio olimpinių žaidynių transliacijos sublicencijos už įtartinai mažą kainą ima prokurorai pagal Baudžiamąjį kodeksą dėl galbūt nusikalstamų LRT vadovų veiksmų, tad žurnalistams draudžiama daryti spaudimą ikiteisminiam tyrimui. Dar bandžiau pasakyti, kad didžiuojuosi „Lietuvos žinių“ žurnalistais, jų profesionalumu ir padorumu, taip pat tuo, kad mūsų dienraštyje bene vieninteliame išlikusi tiriamoji žurnalistika, kurią visame pasaulyje ištikusi krizė.

Bet niekam tai nebuvo įdomu. Paskutinįkart teisme mačiau priešiškas Henriko Daktaro ir garsiausio pedofilo Ervydo Čekanavičiaus akis - net kaliniai buvo mesti prieš mane, nors niekad apie juos nerašiau. Dabar greta mačiau talentingos kolegės Aldonos Žemaitytės-Petrauskienės akis. Ką jose įžvelgiau - priešiškumą, geriausiu atveju - nesupratimą ir svetimumą, tarsi kitados, tais tamsiais laikais nebūtų buvę bendro šviesaus mudviejų kūrybiškiausio dešimtmečio „Literatūroje ir mene“. Posėdyje tvyrojo išankstinės nuomonės, gal net jau parašyto, tačiau nepaskelbto nuosprendžio atmosfera. Bet svarstymui pirmininkavęs E.Žiobienės pavaduotojas psichiatras Linas Slušnys ir neslėpė šališkumo: jis pareiškė, kad „Lietuvos žinioms“ etiškos žurnalistikos derėtų pasimokyti iš „Lietuvos ryto“, kukliai tylint komisijos nariui „Lietuvos ryto“ akcininkui Sigitui Židoniui. Niekas nesijuokė.

Riba vėl buvo peržengta. Riba, kuri po Vytauto Pociūno pomirtinio organizuoto šmeižto padalijo Lietuvos žiniasklaidą į meluojančią ir kartais klystančią, nes žmogiškasis protas negali išvengti klaidų. Tačiau Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neįžvelgia ribos tarp melo ir klaidos. Todėl toliau prasideda parodija.

Komisijos nariai įsitikinę, kad „Lietuvos žinios“ elgiasi neetiškai, nuolat rašydamos apie „skydinę“, o Andrių Siaurusevičių vadindamos „skydininku“, „elektriku“. Dienraštis klaidingai manė, kad direktorius, nakvojantis skydinėse, jau iki pietų kartais pastebimas apšilęs, kompromituoja visuomeninį transliuotoją, daro gėdą žurnalistų profesijai ir visam luomui. Ir nežino, kaip šį „skydininką“ pavadinti. Tiktų Smetonos laikų žurnalistų ir net rašytojų mėgtas žodis „latras“, bet jo nerekomenduoja kalbininkai. O vadinti A.Siaurusevičių girtuokliu arba valkata yra neetiška - vis dėlto LRT generalinis direktorius. Ką pažeisti - etikos ar kalbos normas? Štai koks klausimas, kilęs po Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdžio.

Užšovus duris teisingumui, beprasmiška kalbėti ir apie visas kitas vertybes. Taip pat ir apie žurnalistų etiką. Telieka jos apgailėtina karikatūra - paleckiškoji etika.

Alfa.lt