Apie žurnalistų galias ir galimybes diskutuojama neretai. Žurnalistika neatsitiktinai yra vadinama „ketvirtąja valdžia“. Tačiau, ko gero, realias žiniasklaidos galimybes galima parodyti tik pasitelkus į pagalbą konkrečius pavyzdžius (šiuo atveju – užtektų dvejų; vienas jų gerai žinomas, kitas – visai naujas).

Klasikinis pavyzdys būtų toks: 1938 metų lapkričio 30 dieną radijo stotis CBS paleido į eterį žymaus fantastinio Herberto Wellso romano „Pasaulių karai“ inscenizaciją, kuri buvo pateikta kaip naujienų pranešimai apie „prasidėjusį marsiečių antpuolį“. 1938 metais fantastinė literatūra JAV greitai populiarėjo, o radijas buvo gana nauja, bet jau labai patikima medija. Radijo spektaklio pasekmės buvo katastrofiškos – kilo masinė panika, o keli žmonės „marsiečių invazijos“ akivaizdoje net nusižudė. Pasikartosiu – tai klasikinis pavyzdys, iš kurio jau anuomet buvo padarytos atitinkamos išvados.

Antras pavyzdys yra visai šviežias. Šių metų kovo 13 dieną, t.y. - praėjusį šeštadienį, Gruzijos televizijos kanalas „Imedi“ pateikė futurologinį naujos galimos karinės konfrontacijos su Rusija scenarijų, kuris buvo įvilktas į specialios naujienų laidos, pasakojančios apie Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio nužudymą ir rusų kariuomenės įsiveržimą į Gruzijos teritoriją, „rūbą“. Rezultatas buvo panašus kaip ir „Pasaulių karų“ radijo inscenizacijos atveju – tarp žmonių, kurie neiškarto susigaudė, jog tai tik numanomo galimo konflikto vizualizacija, kilo panika (nenuostabu, nes Rusijos tankai šiandien yra žymiai realesni, negu marsiečių pajėgos 1938 metais, ypač po pakankamai nesenų - 2008 metų rugpjūčio - įvykių). Ačiū Dievui, naujųjų informacinių technologijų dėka „informacinę apgaulę“ pavyko greitai identifikuoti kaip netikrą.

Palikime už borto politinį aspektą (Gruzijos prezidentas pabrėžė, jog TV kanalas, būtent taip pateikiamas savo futurologinę prognozę, pasielgė neapgalvotai ir neatsakingai, o Rusija jau paskubėjo apkaltinti Gruziją provokaciją ir „informacinio karo“ kurstymu). Abu šie pavyzdžiai rodo žiniasklaidos galią, kuri, esant tam tikroms aplinkybėms, XXI amžiaus pradžioje yra tokia pat stipri, kaip ir pirmoje XX amžiau pusėje. Svarbu ir tai, į kieno rankas ši galia patenka.

Gruzijoje dirbantys žurnalistas Olegas Panfilovas, analizuodamas situaciją, savo tinklaraštyje [http://olegpanfilov2.livejournal.com] parašė: „Gruzijoje yra kanalų įvairovė, galimybė turėti nuomonę ir ją skleisti. Tačiau Gruzijoje labai neprofesionalūs žurnalistai. Ne visi, žinoma, bet dauguma. Daug kas dirba nežinodamas nei įstatymų, nei etikos normų. Labai didelis ne tik visuomenės, bet ir žurnalistų politizavimas. <...>

Taigi, žurnalistų kvailystė šiame siužete tik viena – akivaizdu, jog prieš paleidžiant siužetą buvo maža informuoti žiūrovus, jog tai tik galimų įvykių rekonstrukcija – reikėjo paleisti bėgančią eilutę. Ir tiek“. Kitaip sakant, žurnalistų neprofesionalumas gali sudaryti rimtą pavojų – panašiai kaip ir realus ginklas neišmanėlio rankose. Be to, galia, slypinti žiniasklaidoje, reiškia ir ypatingą atsakomybę, naudojantys ja. Žodžio laisvė nereiškia, jog „viskas leidžiama“. Žodžio laisvė turi savo natūralias ribas, kurias, be kita ko, brėžia ir profesinė žurnalisto etika bei jo sąžiningumas ir sveikas protas.

Pavyzdys su „Imedi“ verčia dar kartą užduoti amžiną „prakeiktą“ klausimą: ar visos priemonės yra geros ir pateisinamos, siekiant tikslo (šiuo atveju – audringos žiūrovų reakcijos)? Mano manymu, tas pats pavyzdys eilinį kartą duoda nedviprasmį atsakymą, kad ne. Gerai būtų, kad žurnalistai apie tai nepamirštų (ir ne tik Gruzijoje).

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-23 12:42

Atgal