2024 m. lapkricio 17 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Pavasario mozaika. Kultūrinis apetitas ir priverstinė dieta

2010-04-08
 
Alberto Švenčionio nuotraukoje: Viena geriausių Kaune publicisčių, savaitraščio „Šeimininkė“ apžvalgininkė, V. Kudirkos premijos laureatė Rūta Kanopkaitė

Alberto Švenčionio nuotraukoje: Viena geriausių Kaune publicisčių, savaitraščio „Šeimininkė“ apžvalgininkė, V. Kudirkos premijos laureatė Rūta Kanopkaitė

Rūta Kanopkaitė

 

Kai žmogus priverstas rinktis: sviestas ar koncertas, būtini vaistai ar nauja knyga, be jokių sociologinių tyrimų aišku, kas nusvers. Menas ir pramogos didelei daliai tautiečių yra prabanga. Net toks kuklus hobis, kaip floristiniai paveikslėliai ar siuvinėjimas, irgi kainuoja: dažai, klijai, popierius, siūlai ir kt. Lietuvos Respublikos Statistikos departamento atlikti  namų ūkių biudžeto tyrimai  byloja, kad vienas statistinis pilietis 2008 metais per mėnesį skyrė kultūrai vidutiniškai 37, 80 Lt. „Šviežesnių" skaičių statistikai dar nepateikė, o jei jie būtų, vargu ar nuteiktų optimistiškiau, nes krizė visus verčia taupyti.

 

Statistinis vidurkis gaunamas kaip kokteilyje suplakus labai skirtingus ingredientus,  Vilniaus ir kokių nors Lumpėnų gyvenimus. Atskirai paėmus, miestiečių ir kaimiečių išlaidos, tarp jų ir kultūros reikmėms, labai skiriasi. Statistikai suskaičiavo, kad kaimo gyventojas tam tikslui per mėnesį skyrė  23, o miesto - 45,10 litų. Didžiuosiuose šalies miestuose tos išlaidos siekia net 51,10 Lt vienam žmogui. Jau norisi dramatiškai griebtis už galvos ir aimanuoti apie žiaurų kaimiečių skurdą, bet pristabdo... kultūros ir „šnapso"  proporcijos. Pasak statistikų, kaime vienas namų ūkio narys per mėnesį alkoholiniams gėrimams išleidžia 18,30 litų, didmiesčiuose - 25 litus (kiek daugiau nei kaime, bet dvigubai mažiau negu kultūrai ir poilsiui). Žinoma, pramogų ir kultūros renginių, tarp jų nemokamų, pasiūla didmiesčiuose nepalyginamai didesnė. Kartais ir patiems žmonėms, trokštantiems kultūros atgaivos, reikia tik noro, išradingumo, smalsumo - ieškok ir rasi.

 

Mano kaunietė kaimynė ponia Eugenija seniai perkopusi  septyniasdešimtmetį. Ji - buvusi pedagogė ir saviveiklinės dramos studijos artistė. Vasarą moteris kone kasdien verda uogienes, konservuoja kompotus, sunkia sultis. Kulinariją čia miniu neatsitiktinai: naminėmis uogienėmis ir sultimis iš savo sodo ji dažnai atsilygina kontrolierėms, kasininkėms, administratorėms, kurios ilgametę nuolatinę kultūrinių reginių lankytoją ir dalyvę įleidžia į koncertą ar spektaklį be bilieto, duoda pakvietimą, pristatomą kėdę. „Iš savo pensijos aš galėčiau leisti sau per mėnesį nusipirkti pusę bilieto į premjerinį spektaklį", - pajuokauja Eugenija. Jos pensija - septyni šimtai litų.

 

Eugenija yra našlė, gyvena viena; jos vaikai ir anūkai tame pat mieste, bet įsikūrę atskirai. „Sakoma, kad į bendrą katilą šeimynykščiams sumetus pajamas ir išlaidas, pragyventi lengviau. Bet reikia, kad visi į jį ką nors įmestų. Šeimos su mažais vaikais, išlaikomos tik vieno tėvo, vargsta labiau nei aš - jiems daugiau reikia pinigų drabužiams, apavui, maistui. Pramogoms  ir kultūrai jie visai negali išlaidauti", - svarsto pensininkė. Ji sakosi prenumeruojanti miesto laikraštį ir nuolat ten ieškanti skelbimų apie nemokamus kultūrinius renginius, nuolaidas pensininkams. Netiesa, kad  nerasi jokių pramogų, jei neturi pinigų; visada kas nors vyksta, tikina energingoji pensininkė. Ji sako, kad kai kurie žmonės iš anksto nusiteikę skųstis ir bambėti, iš principo neiti į nemokamus, masinius, šventinius renginius. „Tikėtis, kad veltui pakliūsi į Nekrošiaus spektaklį ar kokios garsenybės koncertą, būtų per drąsu. Nors kartais ir pasiseka. Aš tokiems neeiliniams dalykams  stengiuosi susitaupyti - kaip retam, prašmatniam „desertui", kurį leidžiu sau porą kartų per metus", - prisipažįsta Eugenija.

 

Ieškant „kultūros meniu su nuolaidomis", atsirado ir žinojimas - kada ir kur jų rasti. Energingoji ponia Eugenija įsitikino, kad daugiausia nemokamų renginių pasipila vasarą. Nemažai pramogų, už kurias nereikia mokėti nė cento, gyventojams pasiūlo Kauno miesto šventė (o juk panašios  rengiamos ir kitose Lietuvos vietovėse). Pridėkime čia dar Poezijos pavasarį, festivalio „Operetė Kauno pilyje", Kauno džiazo festivalio, varpų muzikos  koncertus po atviru dangum. Pažaislio muzikos festivalis pensininkams ir studentams siūlo nuolaidas. Nieko nereikia mokėti už Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykstančius vakarus, kuriuose vieši žinomi rašytojai.  Išskyrus vasaros mėnesius, jau daug metų trečiadieniais nemokamas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir visų jo filialų lankymas. Tomis dienomis, kai nereikia pirkti bilietų, parodų salėse būna ypač tiršta. Deja, teko girdėti, kad Vilniaus muziejai spyriojasi dėl nemokamų trečiadienių, nors tam visus šalies muziejininkus įpareigoja Kultūros ministerijos direktyva.

 

Mūsų kultūros vadyba dar šlubuoja, nelinkusi ieškoti tokių darbo formų, kurios leistų meno vertybėmis ir pramogomis pasinaudoti didesniam ratui žmonių. Koncertų salės, teatrai galėtų lanksčiau taikyti nuolaidas, atsižvelgdami į dienos situaciją. Kas iš to, jei spektaklis ar koncertas vyksta pustuštėje salėje, o už durų lieka būriai žmonių, kuriems jį pasižiūrėti per brangu?

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-04-20 11:56
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media