Nuomonių barometras

Marija Macijauskienė

Žurnalisto, ypač talentingo apybraižininko, eseisto orbitoj – verdantis gyvenimas. Tiek medžiagos, kaip toj pasakoj: sėmė žemė įvairiausius turtus ir vis dugno nebuvo matyt. Žurnalistas turi kiekvienąkart atsinaujinti, atrasti ir vėl ieškoti. Svarbu žinot ir suprast, kodėl ėmeisi plunksnos. O jeigu ėmeisi šio darbo, labai svarbu nepaslyst, tai yra, nenusileist į padugnes, neparsiduot, tarsi gatvinė dėl gražesnės kėdės, dėl storesnės piniginės, lipant per galvas, ir netapt chameleonu.

Svarbu ne sensacija kito žmogaus gyvybės ar garbės kaina (toks žurnalistas-nusikaltėlis), bet ieškojimai, kaip padėt išspręst problemas. Tai dienos reporterio duona. Tikras žurnalistas neturi skaitytoją murkdyti atmatose (kaip dabar pasitaiko), bet vest jį, būti sudėtingų kalnų perėjų vedlys, skatinti mąstyti, ieškoti, tobulėti. O dabar dažno spaudos, radijo ir televizijos žurnalisto pomėgis – žiūrėti pro rakto skylutę ar kilnot kitų apatinius baltinius. Tai jau iškreiptas žurnalisto pašaukimo supratimas. Gėda skaityt tokias medžiagas, tarsi turgaus bobų plepalus, siekiant sensacijos,  tuo pačiu  kiršinant žmones vienus su kitais, o apie atsiprašymą nėra ko ir kalbėti.

Kai pradėjau 1949-aisiais publikuoti savo eilėraščius, mokyklines išplėstines informacijas, negalvojau būti žurnaliste. Man tada buvo svarbu užfiksuoti, kad faktas nedingtų. Vėliau pamažu, su amžiumi, mano plunksnos interesai augo ir plėtėsi. Gyvenimas diktavo ir rodė kelią.

1954 metų rudenį parašiau pirmąją apybraižą; taip sprendėsi mano likimas,- būsiu priimta „Jaunimo gretos“ redakcijon ar turėsiu ieškotis kito darbo. Juk Universitete ruošiausi literatūros mokytojos profesijai, o apie žurnalistikos žanrus nieko neišmaniau. Susitikdama su žmonėmis, apie kuriuos rašiau, kalbėjausi širdimi. Apybraiža apie kaimo gydytoją buvo tarsi vos gimęs mano kūdikis, kai dar virkštelė jungės su gimdyve, nes gyvenau tuo apie ką rašiau. Gal todėl žurnalo redaktorius A.Garonas jai, apybraižai, davė žalią gatvę: - „Į numerį !“ Tuo laikmečiu neprityrusiai pirmokei šis nuosprendis buvo didžiausias pripažinimas.

Esu išbandžiusi įvairiausius žanrus: reportažą ir redakacijos vedamąjį straipsnį, interviu ir apžvalgas... Labiausiai nemėgau, kaip mes sakydavome, „informaškes“. Apybraiža ir esė – mano mėgiamiausi žanrai, nes juos rašant atsiveria erdvės žodžiams, pastebėjimui, atvaizdui ir analizei. Gali sukurti, nutapyti tos ar anos asmenybės portretą, situaciją, užfiksuoti laiko ženklus. Kalbu apie apybraižą, kuri priartėja prie grožinės literatūros kranto. Ir pirmosios trys mano knygos priklauso apybraižai.

Kai atsidūriau dienraščio redakcijoje, pasikeitė ir mano, apybraižininkės, uždavinys. Buvo atvejų, kai teko ne tik fiksuoti, atskleisti, parodyti asmenybę, bet ir padėti. Vieno tokio žurnalistinio žygio metu buvo išgelbėta moters gyvybė ir jos pasitikėjimas savo verte ir stiprybe...Tokių atvejų buvo ir daugiau. Svarbu suteikti kitam viltį. Didžiulis malonumas yra surasti formą, įtaigumą, palikti su ta apybraiža kultūros atminties dienyne portretą - neištrinamą, ryškų.

Dabar ypač reikalinga tapti (būti) laikmečio kultūros, istorijos, gyvensenos, papročių metraštininku. Nes susvetimėjimas, amoralumas, parsidavėliškumas ir melas per visus plyšius lenda. Žurnalistas turi būti aukštos moralės ir mąstyti savo galva. Bėgs amžiai, o vėlesnės kartos, skaitydamos tai, kas buvo parašyta vieno ar kito žurnalisto, atrinks taip, kaip ir kiekvieną darbą gyvenimas įvertina...