Nuomonių barometras

Liutauras Degėsys

Net ir blyškiausių metų pilkumoje visada gali išskirti vieną kitą žvaigždę. Kai atrodo, kad nieko neįvyko, įspūdis gali būti apgaulingas. Įvykių pilkumoje, žiniasklaidos isterijoje, neapykantos ir smurto, ligų ir nelaimių propagandoje žmogus lyg ir imunizuojasi, užsiaugina sugebėjimą apsisaugoti, nepulti į paniką ir – gyventi toliau. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas.

Sėdite jūs čia vieną dieną radijuje, šnekučiuojatės su profesoriumi iš Čikagos tiesioginiame eteryje. 11.30 – laidoje pertrauka, kaip visuomet į studiją įsiveržia žinių pranešėja, tokia maloni, besišypsanti mergina. Tačiau tai, kas pasipila iš jos burnos į tiesioginį eterį –­ tai tiesiog kažkoks katastrofizmas: išsigandusi sąmonė užfiksuoja tik raktinius žodžius: epidemija-pandemija, žemės drebėjimas, nelaimė, avarija, teismas, krizė... O žinios baigiasi pranešimais, kad visą ateinančią savaitę orai bus labai prasti ir kad toliau žiauriai šals...

Kažin, kaip ten laikosi radijo klausytojai, gavę tokią porciją pranešimų apie nesėkmes, nelaimes, ligas ir katastrofas. Po žinių jūs, pasilikę studijoje, lyg niekur nieko šnekučiuojatės toliau. Tik nori nenori – katastrofos šešėlis lieka sąmonėje. Ir kaip čia gali jaustis gerai, kai ant tavo galvos ką tik išpylė kibirą nevilties.

Atrodo, kas dieną klausydamas ir skaitydamas žiniasklaidą, gali užsigrūdinti, užsiauginti storiausius šarvus galvoje ir širdyje, nekreipti dėmesio į žiniasklaidos mezgamus nelaimių aprašymų tinklus, o vis tiek nepalieka kažkokios įtampos, blogos nuojautos prieskonis.

Žiūrint psichologo akimis, būtų galima ir paklausti – ar nėra žiniasklaidos indėlio į tai, kad jau susiformavo tipas žmonių, kurie be nelaimių aprašymų gyventi nebegali. Tokiam žmogui nuolat reikia pasiaistrinti, pasikaitinti kraują žmogžudysčių aprašymais, nelaimių fotografijomis ir beviltiškumo prognozėmis. Adrenalino dozės jam reikia kasdien ir visada. Jeigu jau nieko kito baisesnio nėra, jis puola klausytis bent jau žinių apie eismo nelaimes, o pats mėgstamiausias jo puslapis – kriminalinės kronikos. Stingdamas iš siaubo, visas apšalęs, jis mėgaujasi lavonų, plėšimų ir žmogžudysčių aprašymais. Jis gėrisi ir grožisi mirties spalvomis, mirties estetika, kuri tokia baisi, tokia klaiki, bet jam ji maloni, nes jam – nepavojinga, nes atsitikusi –­ nežinia kam ir nežinia kur, ne čia ir ne su juo. Visada galvodavai – na kas ten, viduramžiais, sėdėdavo pirmose eilėse, kai būdavo vykdomos mirties bausmės centrinėse miesto aikštėse?.. O dabar supranti – kad tai būdavo tie patys šiandienos kriminalinių kronikų skaitytojai...

Ir tuomet pagalvoji: ar kas nors čia jaučiasi atsakingas už tai, kad atsiversdamas laikraštį nesi apsaugotas nuo nusikaltėlių portretų ir jų gyvenimų aprašymų. Kaip atsitinka, kad žiniasklaida nebaudžiama formuoja tokio beveik eilinio piliečio-bandito įvaizdį? Bandito, kurio ir pavardė –­ jei ne baronas ar grafas, tai karalius arba bent jau daktaras. Ir to dar negana –­ tie banditai dar ir vadinami taip malonybiškai, taip familiariai – henytemis ar kokiais nors „-iniais“, pavyzdžiui, tulpiniais, smaugliniais ar šmikiniais... Todėl eilinis gyventojas gal net nebebijo atsidurti kalėjime. Arba jei ir bijo – tai nelabai. Juk vietiniuose kalėjimuose tai lyg ir AIDS jau niekas nebeser­ga –­ buvo viename kalėjime susirgę gal 60 proc. kalinių – bet informacija tuoj pat dingo iš žiniasklaidos –­ matyt, visi stebuklingai pasveiko. Ne taip, kaip kokioje amerikoje, kur pilietis galvoja: pakliūsiu į kalėjimą, mane išprievartaus, užkrės AIDS,­ ir tuomet jau ne­be­svarbu – kiek metų gausiu, mano dienos suskaitytos.

Čia žmonės nieko nebijo, nes, paskaičius žiniasklaidos aprašymus, pilietį apima jei ne pagarba, tai bent pavydas: tie banditai važinėja į darbą prabangiausiais limuzinais, o kai nedirba –­ gyvena savo užmiesčio pilyse. Ir jeigu tiems banditams truputį nepasiseka ir jie atsiduria kalėjimuose, tai jiems pristato mobiliuosius telefonus, pagerintą maistą ir merginas. Estradų solistės iš meilės tuokiasi su jais kalėjimuose, o jie tuose kalėjimuose sportuoja, ilsisi arba studijuoja.

Pagal depresyvumą žiniasklaidos prie­monės tiesiog lenktyniauja viena su kita. Alkoholio reklama lyg ir išguita už 11 valandos vakaro ribų, bet kriminalinės kronikos ir toliau reklamuoja ginklus, narkotikus, smurtą, prievartą ir nusikaltimus. Žinių struktūra televizijose jau nusistovėjusi – nuo pranešimų apie ekonomines krizes, pasaulines nelaimes ir katastrofas – vietinių kriminalų ir žmogžudysčių link. Ir lieka tik stebėtis, kad tokiame kasdienio beviltiškumo poveikio lauke depresyvių maniakų, suicidinių asmenybių ir šiaip psichopatų dar mažai. Tu, žinoma, nemanai, kad tik žiniasklaida atsakinga už visuomenės psichinę sveikatą, bet tau atrodo, kad ilgalaikių katastrofizmo, negatyvizmo nuostatų formavimas yra nusikaltimas.

Beviltiškumo, pesimizmo, neapibrėžtumo ir nesaugumo idėjos, kalamos metodiškai – kasdien, nuosekliai analizuojant vis kitas ir vis tas pačias kasdienio gyvenimo – ekonomikos, moralės, kultūros, politikos sritis – neišvengiamai formuoja depresyvines, negatyvines, pesimistines pažiūras ir nuostatas. Pesimizmas gali tapti įpročiu, neviltis – įgūdžiu, depresija – charakterio savybe, netikėjimas – gyvenimo nuostata. Kaip tokioje visuomenėje atgaivinti tikėjimą būtinomis permainomis, jeigu visi tos visuomenės nariai įsitikinę, kad visos permainos, visos reformos baigiasi blogai. O gal valdžia mano, kad įgąsdintą, prislėgtą, pesimizmo pervažiuotą liaudį valdyti lengviau ir patogiau? Argi nesupranta, kad tokius piliečius geriausiu atveju galima suvienyti prieš ką nors – bet jokiu būdu ne už ką nors.

Žinai, kad beviltiška, bet taip norėtųsi ką nors šviesaus pasakyti ir apie valdžią. Gal nebūtinai apie konkrečią valdžią, bet apie pačią valdžios idėją. Gal reikėtų pagalvoti ir prisiminti: kad ir kokia ta valdžia yra – ji yra tavo valdžia. Nes baigia užaugti dar viena karta žmonių, kurie beveik įsitikinę, kad ir jie gyvena okupacijos ir dvasinės emigracijos sąlygomis... Paskaičius spaudą, atrodo, kad ne patys žmonės išsirinko valdžią, o ją užgrobė kažkokie svetimų šalių agentai, atėjūnai ir tautos priešai, ir kad piliečių tiks­las yra amžina rezistencija, partizaninis kenkimas ir galiausiai – išsivadavimas iš bet kurios valdžios, nes visos valdžios yra blogos, ir geriausia gyventi visai be valdžios. Gal retkarčiais reikėtų žmonėms paaiškinti demokratinės valdžios principus ir įpūsti šiek tiek vilties. Šviesa ir tiesa, kaip žinia, nebūtinai susiję dalykai. Gal viltis kartais būtų naudingesnė nei šviesa. Gal reikėtų paskelbti per savaitę nors vieną dieną vilties...

Gal tai būtų diena be jėgos demonstravimo, adoravimo, šlovinimo. Suprantama, kad jėgos garbinimas ir demonstravimas yra labiausiai reikalingas pačiai jėgai. Ko gero, pati jėga nėra pati sau pakankama, todėl ji ir ieško tos savo jėgos išorinių patvirtinimų, tokių jėgos įrodymų pačiai sau, kad ji vis dar yra jėga. Beje, jėgai nepakanka teorinių jėgos įrodymų, tie įrodymai būtinai turi būti praktiniai – čia kaip ir 100 metrų bėgimas – kai reikia ne teoriškai, o praktiškai įrodyti, kas yra greičiausias. Nežinia kodėl nerengiami teoriniai 100 metrų bėgimo čempionatai, kur susirinkę teoretikai įrodinėtų vienas kitam, kad turi daugiausia šansų nugalėti. Norint įrodyti, kad esi greičiausias bėgikas, reikia tiesiog atsistoti ir bėgti, o tas, kuris nubėgo greičiau, ir bus greičiausias bėgikas šiuo metu. Beje, todėl ir neįmanoma įrodyti, kad šis bėgikas yra amžinai greičiausias arba kad jis yra iš esmės greičiausias. Čia įrodoma tik tai, kad vienas yra greičiausias čia ir dabar – duotuoju laiko ir erdvės momentu.

Vargšelė nepaliaujamai save įrodinėjanti jėga turi turėti praktinį objektą, kuriam įrodytų savo pranašumą. Nors skriaudikas iš tiesų įrodinėja savo pranašumą ir jėgą ne tiek skriaudžiamajam, kiek sau. Pačiam skriaudikui šis įrodymas daug svarbesnis. Be šito skriaudimo įrodymo jis nėra įsitikinęs savo jėgos galia. Jėga turi nuolat pasitikrinti – ar ji dar stipri.

Kaip minėta, teoriškai jėga negali įrodyti savo stiprumo. Todėl nuolat ir nuolat ji turi įrodinėti kitiems, kad jie yra silpnesni. Ir įrodinėti ne teoriškai, bet praktiškai. Kaip jėga, kuri apriboja kitą jėgą. Kaip jėga, kurią vieną kartą apribos kita jėga. Nes teoriškai jėga savęs nesuvokia, netranscenduoja ir neturi jokios galimybės teoriškai apriboti savęs. Ją apriboja tik kitos jėgos realybė.

Jėga kitai jėgai nuolat įrodinėja savo jėgiškumą. Jėgai – jėga yra meilė, todėl jėga taip mėgsta jėgos pasireiškimus. Jėga gerbia jėgą, silpnąjį ji geriausiu atveju pakenčia, o iš tiesų gailisi jo ir niekina jį. Todėl stiprieji niekada nesigaili stipriųjų, juo labiau – nesigaili silpnųjų. Iš tiesų jėga nieko nesigaili. Ji myli tik jėgą ir šia prasme ji yra visiškai akla.

Kaip Kaukazo aviganis, apie kurį tau pasakojo vienas pažįstamas, to šuns šeimininkas: pasirodo, šuo, genetiškai užprogramuotas gyventi bandomis, būtinai turi išsiaiškinti hierarchiją kitų aviganių bandoje – kas vadas, kas pavaduotojas, ir taip toliau – iki paties silpniausio. Tad jis ir savo šeimininko atžvilgiu periodiškai pradėdavo tikrintis, ar tik nėra stipresnis – ir tuomet – gal jis čia šeimininkas? Tuomet tikrasis šeimininkas turėdavo jam įrodyti, kad stipresnis – jis, kad jis yra šeimininkas, nes kitaip šuo jo neklausydavo ir pradėdavo visaip jį patį terorizuoti. Kartą per savaitę šeimininkas uždėdavo šuniui antsnukį ir žiauriausiu būdu – prismaugdamas – įrodydavo jam, kad kol kas čia stipriausias yra jis, todėl jis vis dar yra šitos genties – bandos vadas. Ir prismaugtas aviganis priimdavo tai kaip jėgos įrodymą, bet įdomiausia, kad jam šis jėgos įrodymas pavirsdavo meilės įrodymu.

Jėgai pati jėga yra meilė, todėl jėga taip mėgsta, pripažįsta ir myli vien tik tos kitos, pranašesnės, jėgos pasireiškimus. Bet istorijos moralas čia truputį kitoks: tas prismaugtasis aviganis taip gerai įsimindavo tuos jėgos įrodinėjimus, kad ir vėl patyliukais pradėdavo tikrintis –­ bandydamas jėga įrodyti šeimininkui, kad gal dabar jau jis stipresnis. Ir procedūrą tekdavo pakartoti dar ir dar kartą –­ ir toji procedūra vėl atvesdavo aviganį prie begalinės meilės ir prieraišumo būsenos...

Ar ne tokių aviganių būseną išgy­vename, adoruodami, garbindami jėgą? Vaikystėje išgirstas principas „Kaip duosiu tau į kailį, tai suprasi, kad muštis negalima“ kai kuriems, atrodo, taip patiko, kad ir dabar jie nuolat kuria situacijas, kuriose jėga įrodinėjama, kad jėga yra jėga... Kad pati jėga gali remtis vien tik jėga.

Kiek reikia proto, kad suprastum, jog jėga neturi proto, ir neturi proto tie, kurie tiki jėgos jėga? Už bet kokią jėgą visada galima surasti didesnę jėgą. Už vieną stipriausią – stipresnius tris ar keturis, arba devynis – stipresnius už tuos keturis... Arba vieną akiniuotą, mažiuką, bet rytų kovų čempioną, stipresnį ir už tuos devynis. Arba žmogų su šautuvu, o prieš tą žmogų – žmogų su patranka arba raketa, arba bomba. Ir taip – iki pabaigos... Nors, pagalvojus, šis procesas nėra begalinis...

Jėga anksčiau ar vėliau baigiasi, ir tada lieka tuštuma, jei tos tuštumos neužpildo protas ir meilė.

Ir pasirinkimas čia labai nedidelis – nugalėti gali arba meilės jėga, arba jėgos meilė...

Straipsnis parengtas pagal sausio 30 d. Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ skaitytą tekstą