Nuomonių barometras

Praėjusių metų pabaigoje iš Ispanijos aikštės Romoje pasaulį pasiekė popiežiaus Benedikto XVI žodžiai apie žiniasklaidos nuodijamąjį poveikį:

Kasdien laikraščiai, televizija ir radijas skelbia, kartoja ir sutirština blogas naujienas, tad priprantame prie didžiausių baisybių, esame jų pripildomi ir tam tikra prasme apnuodijami jomis, nes neigiamas poveikis niekada iki galo nepanaikinamas, o kasdien kaupiasi. Jis slegia širdį ir juodina mintis... Mieste gyvena ar bando išgyventi nematomi žmonės, kurie retsykiais pakliūva į laikraščių antraštes ar televizijos žinias ir yra išsunkiami iki paskutinio lašo, kol tik naudinga apie juos rašyti ir juos rodyti. Tai iškrypęs mechanizmas, kuriam, deja, atsispiria tik nedaugelis. Miestas iš pradžių juos slepia, o po to išstato visiems apžiūrėti, negailestingai ar su apsimestiniu gailesčiu. O kiekviename žmoguje tveria troškimas būti laikomam žmogumi, šventa esybe, nes kiekviena žmonių istorija yra šventa ir reikalauja nuoširdžiausios pagarbos.

Žiniasklaidos reakcija į tokius rūsčius žodžius taip pat buvo greita ir stipri – visi svarbiausi Italijos laik­raščiai atsakė pritarimais arba audringais pasipiktinimais. Įdomu, kad tuose atsakymuose skamba dauguma pagrindinių argumentų, kurie paprastai girdimi diskusijose apie žiniasklaidos poveikį ir atsakomybę – žiniasklaida esą tik informuojanti ir parodanti tikrovę, ne jos kaltė, kad pasaulyje egzistuoja blogis; už poveikį esą atsako ne informuojantieji, o informaciją priimantieji; ne, žiniasklaida neturi kratytis atsakomybės – nusikalstama ne pasakoti apie blogį, o juo mėgautis ir su juo flirtuoti, skleisti sensacijų dopingą etc.

Klausimai apie žiniasklaidos poveikį žmonių elgesiui ir nuostatoms sistemingai pradėti kelti ir tyrinėti praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje. Mokslininkai atkreipė dėmesį į smurtinės informacijos žiniasklaidoje ir smurtinio elgesio gyvenime sąryšį. Smurtinių nusikaltimų ir seksualinės prievartos didėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose sutapo su „seksualinės revoliucijos“ atverta galimybe matyti žiniasklaidoje vis daugiau smurto ir seksualinio turinio vaizdų. Moksliniai tyrimai parodė, kad pornografijos ir seksualinio smurto demonstravimas didina agresyvumą ir prisideda prie lytinių nusikaltimų paplitimo. Taip pat paaiškėjo, kad imliausi žiniasklaidos poveikiui yra vaikai ir paaugliai. Tai suprantama – jie iš tikrųjų dar tik mokosi gyvenimo, jų asmenybė, vertybės, elgesio modeliai dar nėra susiformavę. Televizija gali juos išmokyti daugybės teigiamų dalykų: žinių apie pasaulį, tolerancijos, o svarbiausia – vadinamojo „prosocialaus elgesio“. Tyrimai rodo, kad regimi teigiami pavyzdžiai padidina vaikų paslaugumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Tačiau didžiausio visuomenės susirūpinimo ir tyrėjų dėmesio susilaukia neigiamo žiniasklaidos poveikio, arba smurtinės žiniasklaidos, problema.

Vaikai mokosi

Darželinukų akivaizdoje suaugusi moteris šaukdama „Trenk jai! Spirk!“ dešimt minučių įnirtingai kankina pripučiamą lėlę Bobo. Moteris daužo ją mediniu plaktuku per galvą, spardo, mėto, trenkia per veidą. Vaikai visą laiką ją stebi. O tuo metu kita grupelė vaikų tiek pat laiko mato suaugusį žmogų, ramiai žaidžiantį su alaviniais kareivėliais. Po to vaikams leidžiama laisvai žaisti kitame kambaryje, o stebėtojai už vienpusio veidrodžio registruoja jų elgesį. Eksperimentas parodė, kad agresyvaus elgesio vaikus galima išmokyti. Mačiusieji suaugusiojo agresiją žaidė daug agresyviau, kartojo matytus jo veiksmus ir žodžius, mušė ir spardė lėlę, šaukė ant jos kaip buvo girdėję darant suaugusįjį. Jų elgesys labai skyrėsi nuo palyginamosios grupės vaikų, nemačiusių agresyvios elgsenos. Pastarieji tiesiog žaidė įprastus žaidimus su įprastais žaislais. Šis Stanfordo universitete atliktas eksperimentinis tyrimas buvo vienas pirmųjų empirinių tyrimų apie agresyvaus elgesio pavyzdžių poveikį vaikams. Vaikai mėgdžiojo matytą agresyvų elgesį.

Tolesni tyrimai atskleidė, kad tokį pat poveikį daro ir fiktyvių, arba simbolinių, personažų elgesio stebėjimas – ne realių žmonių, o kino ar televizijos herojų. Antai eksperimento metu tyrėjas kiekvieną vaiką pirmiausia nuveda į atskirą kambarį, kur yra televizorius, ir pasako, kad jis turi trumpam išeiti, o kol grįš, vaikas gali pasižiūrėti televizorių. Pusei vaikų buvo rodomas animacinis filmas, kuriame labai daug agresyvaus elgesio – muštynių, smurto, kautynių peiliais ir pan. Kita pusė vaikų matė įtemptą, bet be agresijos sportinę laidą. Pasirodė, kad vėliau atlikdami bendrą užduotį, agresyvų filmą žiūrėję vaikai buvo daug agresyvesni⁶. Taigi meninių ir animacinių filmų personažai, literatūriniai herojai taip pat tampa pavyzdžiu vaikams. Socia­linio išmokimo šaltinis gali būti ne tik tikrame gyvenime matomas kitų elgesys, bet ir vadinamųjų simbolinių arba fiktyvių modelių elgesys – kino filmuose, per televiziją ar kitose žiniasklaidos priemonėse parodyti ar aprašyti pavyzdžiai.

Fiktyvaus arba simbolinio modelio poveikis, ypač jaunų žmonių elgesiui, žinomas jau seniai. XVIII a. pradžioje (1719) japono Chikamatsu Monzaemono melodramos Įsimylėjėlių savižudybė Sonezakyje ir kitos sukėlė įsimylėjėlių savižudybių epidemiją. Nors Japonijoje į savižudybę visada buvo žiūrima gana palankiai, valdžia buvo priversta imtis priemonių epidemijai sustabdyti. Ji uždraudė pagal šią pjesę pastatytus spektaklius rodyti teatruose ir uždraudė įsimylėjėlių savižudybes. Nusižudžiusiųjų neleista iš karto laidoti, jų kūnai būdavo trims dienoms viešai paguldomi ant tilto. Jei mėginant nusižudyti vienas iš įsimylėjusiųjų likdavo gyvas, jis būdavo apkaltinamas žmogžudyste. Epidemija liovėsi.

Itin garsi šiuo požiūriu yra Johanno Wolfgango Goethe’s Jaunojo Verterio kančių istorija. 1774 m. pasirodęs romanas apie nelaimingai įsimylėjusį ir galiausiai nusižudžiusį jaunuolį sukėlė jaunų žmonių savižudybių bangą. Pamėgdžiojimas įgavo tokį mastą, kad kai kur – Saksonijoje, Milane, Danijoje – knygą buvo uždrausta pardavinėti. Goethe irgi mėgino paveikti potencialius sekėjus – antrojo knygos leidimo pradžioje jis įdėjo ketureilį, kuris baigiasi žodžiais „Būk vyras ir nesek mano pavyzdžiu“. Vėliau gausiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad tikrai egzistuoja „savižudybės užkrėtimo“ efektas, kuris ir pavadintas Verterio efektu.

Diskusijų apie žiniasklaidos neigiamą poveikį pradžioje dar neretai buvo keliamas katarsio argumentas. Esą kai žmogus tikrovėje ar vaizduotėje išlieja pyktį agresyviais veiksmais ar žodžiais arba kai stebi kino herojų žiaurius poelgius, tai pasiekiama emocinė iškrova. Tada agresyvumą skatinanti vidinė įtampa išnyksta. Šis požiūris remiasi supaprastintu ortodoksinės psichoanalizės aiškinimu, esą asmenybė veikianti kaip garo katilas – susikaupusią vidinę įtampą tarsi garus reikia nuleisti, ir sistemos viduje vėl nusistovi pusiausvyra. Tačiau tyrimai to nepatvirtino. Priešingai, jie parodė, kad stebėjimas seksualinio ir fizinio smurto arba paties žmogaus agresyvūs poelgiai ne tik nesukelia katarsio, bet netgi dar labiau padidina asmens priešiškumą ir agresyvumą.

Kaip paaiškinti žiniasklaidos poveikį

Dauguma tyrimų apie žiniasklaidos poveikį žmonių mąstymui ir elgesiui remiasi socialinio mokymosi teo­rija. Jos kūrėjas Albertas Bandura atkreipė dėmesį į tai, kad didžiąją dalį elgesio vaikas išmoksta stebėdamas kitų žmonių, vadinamųjų modelių, elgesį ir jo pasekmes. Taip įsisavinamos elgesio taisyklės ir formuojasi įgūdžiai. Taip mokomasi ir reguliuoti savo jau išmoktą elgesį. Čia svarbiausia, kokias modelio elgsenos pasekmes stebėtojas mato. Jei modelio elgesys vertinamas teigiamai, esti apdovanojamas, arba jei vaikas mato kitus atliekant pavojingą ir draudžiamą veiklą be neigiamų pasekmių, tai skatina ir jį taip pat elgtis. Jei pasekmės neigiamos, tada stebėtojas prislopina savo atitinkamą elgesį. Antai jei smurtaujantis animacinio filmuko herojus tampa visų garbinamu nugalėtoju, tai skatina vaiką sekti jo pavyzdžiu: „propaguodami naujus agresyvumo tipus, modeliai ne tik moko, bet ir pašalina ankstesnį slopinimą. Jeigu už naująjį modeliuojamą elgesį yra baudžiama, stebintieji yra linkę ne tik išmokti elgesio, už kurį yra baudžiami, bet ir susilaikyti nuo jo“. Taigi stebėdamas vaikas mokosi ne tik tam tikru būdu elgtis, bet ir susilaikyti nuo nepriimtino elgesio.

Elgesio modelius vaikui pateikia šeima, subkultūra ir žiniasklaida. Žiniasklaida užtikrina simbolinį modeliavimą. Ypač per vaizdines informacijos priemones įvairaus amžiaus žiūrovams tapo prieinami nepageidautino elgesio modeliai, nes normaliame gyvenime žmonės retai mato brutalią agresiją ar sunkius nusikaltimus. „Anksčiau modeliavimo poveikis daugiausia apsiribodavo elgesio demonstravimu tiesioginėje bend­ruomenės aplinkoje, o šiais laikais skirtingi elgesio stiliai pasiekia žmones per televiziją patogiai įsitaisius namie.“

Tyrimai rodo, kad smurtinės programos mažina jaut­rumą agresijai. Žiūrovas pripranta prie žiaurių veiksmų ir prievartos, mažiau atjaučia aukas, savotiškai atbunka. Be to, virtualus televizijos ar kompiuterinių žaidimų pasaulis iškreipia tikrovės suvokimą. Daug laiko televizorių žiūrintys tyrimų dalyviai pasaulį mato labiau priešišką ir pavojingą, patys jaučiasi mažiau saugūs. Televizijų programose smurto ir agresijos vaizdų pateikiama nepalyginti daugiau nei jų įvyksta realybėje.­

Vilniaus universiteto psichologai 2006 m. pabaigoje ir 2007 m. pradžioje pagal iš anksto sudarytą televizijos laidų atsitiktinių intervalų įrašymo grafiką registravo trijų televizijos kanalų – LRT, LNK ir TV3 – laidas, siekdami jose įvertinti smurto rodymą. Paaiškėjo, kad televizija parodo vidutiniškai 10,8 smurto aktų per valandą. Daugiausia smurto parodoma per TV3, mažiausia – per LRT. Visuose televizijos kanaluose daugiausia fizinio ir psichinio smurto rodoma per animacinius filmus, tad mažiausiesiems galimybės išmokti smurtavimo iš televizijos esti didžiausios. Juolab kad rodomas smurtas dažniausiai yra savitikslis, taip siekiama tik atkreipti dėmesį ir sukelti stiprias žiūrovų emocijas, nerodant jokių neigiamų padarinių aukai, o smurtautojui jo elgesys dažnai užtikrina teigiamus padarinius. Taigi esama labai palankių sąlygų formuotis žiūrovo nuostatai, kad smurtas yra tinkamas elgesys ir tinkamas problemų sprendimo būdas.

Jau seniai niekas nebetvirtina, kad žiniasklaida tik atspindi, tik informuoja. Aišku, kad galioja informacijos atrinkimo ir jos pateikimo būdai, dėl kurių ir kyla įvairių diskusijų. Antai analizuojant didžiųjų Lietuvos dienraščių publikacijas apie savižudybes, buvo atrinkti tie straipsniai, kurių pagrindinis veikėjas yra Lietuvos gyventojas. Palyginus savižudybių pateikimo ypatybes su realia situacija paaiškėjo, kad spaudoje pateikiamų savižudiško elgesio ypatumų pasiskirstymas nesutampa su realia situacija Lietuvoje nei pagal savižudiško elgesio tipą, nei pagal savižudybės būdą, nei pagal savižudybės aukų amžių.

Spaudos dėmesio centre yra jaunų žmonių savižudybės, jaunų žmonių savižudybių aprašymų spaudoje pateikiama net 4,6 kartus dažniau nei jų yra iš tikrųjų, atitinkamai vyresniojo amžiaus žmonių (pradedant jau nuo 30 metų) savižudybės pristatomos rečiau, nei jų yra iš tikrųjų. Pagal savižudiško elgesio tipą – mėginimas nusižudyti ar savižudybė – santykis irgi visiškai priešingas nei tikrovėje. Tris kartus dažniau aprašomi nusižudymai, kai tuo tarpu mėginama nusižudyti iki dešimties kartų daugiau. Pagal nusižudymo būdą – itin mėgstama aprašinėti rečiausius, dramatiškiausius. Savižudybių nusišaunant ir susideginant proporcija spaudoje yra daugiau nei 60 kartų didesnė už realiąją.

Žiniasklaida nuolat ieško, kokiais pritrenkiančiais dalykais patraukti publikos dėmesį. „Pamenu, kaip gavome pranešimą, kad Vilniuje pėsčiųjų perėjoje buvo mirtinai partrenktas žmogus. Informacija be didesnio susidomėjimo būtų nuplaukusi, jeigu ne gautas papildymas, arba detalizavimas, kad prie avariją sukėlusio automobilio vairo sėdėjo studentas ir pėsčiojo nespėjo pamatyti, nes vėlavo į paskaitą. Skaitomumas šoko penkiagubai į viršų.“

Svarbiausia – patrauklumas

Svarbiausias veiksnys, nuo kurio priklauso modelio paveikumas, yra pateikiamas ar numanomas jo vertinimas – ar patrauklus herojus, ar šaunūs jo veiksmai. Štai Verterio efektas paprastai nepasireiškia po tokių masinių savižudybių kaip didelės grupės sektantų išsižudymas Pietų Amerikos Gajanos miškuose, kaip Saulės kulto garbintojų savižudybės Šveicarijoje bei Prancūzijoje ir kt. Nors žiniasklaidoje jos ir nušviečiamos plačiai, bet dažniausiai su tam tikru pasidygėjimu – aprašomos keistuolių sektos, vedamos paklaikusio fanatiko, kuris kaip spėjama ir privertė daugumą aukų žengti mirtiną žingsnį.

Visai kitaip, jei herojus yra patrauklus. 1985 m. pirmą kartą socialistinėje Vengrijoje buvo renkama grožio karalienė. Ja tapo septyniolikmetė mergina, kuri, neištvėrusi su naująja savo padėtimi susijusio krūvio, po metų nusižudė. Šis įvykis sukėlė didžiulį visuomenės dėmesį. Merginos asmenybė ir dramatiška mirtis buvo romantizuojama ir plačiai aptarinėjama. Keletą mėnesių tai buvo žiniasklaidos dėmesio centre. Po metų išėjo knyga, taip pat susilaukusi didžiulio populiarumo, vienas po kito išleisti net trys jos leidimai. Sukurtas filmas buvo rodomas kino teatruose ištisus metus. Žymūs popmuzikantai sukūrė jai skirtą dainą, kuri tuo metu buvo populiariausia Vengrijoje.

Po grožio karalienės laidotuvių pirmasis jos pavyzdžiu pasekė jaunuolis, atkeliavęs iš kito šalies pakraščio ir nusižudęs ant jos kapo. Po to Vengrijoje kilo savižudybių banga, ėmė žudytis jaunos merginos ir moterys, išgerdamos tuos pačius vaistus kaip ir Mis Veng­rija. Iki tol Vengrijoje beveik nepasitaikydavo atvejų, kad šis vaistas būtų vartojamas mėginant nusižudyti. Per šešis mėnesius po grožio karalienės mirties 15–39 metų moterų savižudybių ir mėginimų nusižudyti šiuo preparatu padaugėjo 8 kartus. Nustatyta, kad to paties amžiaus vyrams ir vyresniems žmonėms ši žymi savižudybė tokio užkrečiamo poveikio neturėjo.

Žuvus princesei Dianai, žiniasklaidos dėmesys šiam įvykiui buvo milžiniškas – vyravo mirties, nepakeliamo praradimo, dramatiško sielvarto, kaltųjų smerkimo temos. Po laidotuvių Anglijoje ir Velse padaugėjo savižudybių ir mėginimų nusižudyti, ypač jaunų moterų, (atitinkamai 40 ir 44 proc., lyginant su praėjusių penkerių metų vidurkiu). Priešmirtiniuose rašteliuose dažnai buvo minima Dianos žūtis kaip vienas svarbių ar svarbiausias tokio poelgio motyvas.

Šešių serijų Vokietijos televizijos filmas Mokinio mirtis „nusinešė“ net kelių dešimčių jaunuolių gyvybes. Filmas pasakoja apie devyniolikmečio moksleivio kelią į savižudybę – mirtį po traukinio ratais. Kruopšti mokslinė studija parodė, kad šis fiktyvus modelis kai kuriems vaikams tapo konkrečiu elgesio pavyzdžiu. Tokiu pat kaip filmo herojus būdu – puldami po traukiniu – žudėsi 15–29 metų jaunuoliai. O štai vyresnių nei 30 metų žmonių šis pavyzdys nepaveikė.

Tarptautinės studijos rodo, kad šalių su aukštais savižudybių rodikliais žiniasklaidoje savižudybės dažniau vertinamos teigiamai, labiau akceptuojamos. Pavyzdžiui, Vengrijoje ir Lietuvoje savižudybės dažniau aprašinėjamos romantiškai (Savižudybė pavasario naktį, Dažniausiai nusižudoma alyvoms žydint), sensacingai. Tuo tarpu Vokietijos ir Austrijos spauda apie savižudybes rašo daug santūriau, dalykiškiau, vengiama romantizavimo ir mįslingų, paslaptingų, daugiaprasmių formuluočių, pateikiama daugiau mokslinių tyrimų duomenų, žinių apie savižudybių prevenciją, savižudybė dažniau vertinama kaip psichinės ligos, psichologinės krizės pasekmė.

1996 m. pavasarį LR Seimo deputatas pareiškė viešai susideginsiąs nurodytą dieną ir nurodytoje vietoje, jei nebus įvykdyti jo politiniai reikalavimai. Pora savaičių savižudybė buvo svarbiausia viešojo diskurso tema, nuolat diskutuojama žiniasklaidoje. Trys pagrindiniai Lietuvos dienraščiai – Lietuvos rytas, Lietuvos aidas ir Respublika – tą balandį apie savižudybes rašė dvigubai dažniau nei per tris mėnesius prieš tai. Įdomu, kad maždaug tik pusė publikacijų buvo susijusių su deputato akcija, kita pusė – apie savižudybes įvairiais kitais aspektais. Deputato politiniai reikalavimai tą pavasarį nebuvo įvykdyti. Nors deputatas nesusidegino, net ir neįvykdžius jo reikalavimų, minėtuose laikraščiuose tais metais susideginimai ir mėginimai susideginti aprašinėti dvylika kartų dažniau nei 1994 m.: 1996 m. apie susideginimus rašyta 35 kartus, o per visus 1994 m. – tik 3 kartus. Taigi akcija buvo puiki proga padidinti dėmesį savižudybėms, drastiškiems jos būdams.

Reklamos galia

Reklamoje kaip niekur kitur svarbiausias dalykas yra patrauklumas. Reklamuojamą prekę būtina susieti su patraukliais dalykais – gražiais žmonėmis, kitų dėmesiu ir pripažinimu, malonumo ir atsipalaidavimo akimirkomis. Žalingų medžiagų – alkoholio ir tabako – reklamoje irgi svarbiausia patrauklumas. Jaunimui skirtoje reklamoje stengiamasi susieti šių medžiagų vartojimą su jų amžiui svarbiais poreikiais – bendravimu su draugais, saviverte, gyvenimo džiaugsmu: Su kiekvienu vyno gurkšniu pajusite buvimo su artimaisiais ir draugais žavesį ir gyvenimo džiaugsmą; Sukuria nepakartojamas akimirkas ir šventišką nuotaiką; Dar vienas būdas tapti stilingu; Pateik jiems MIX naujai – su ilgais žaismingais šiaudeliais! (apie alkoholinį kokteilį). Tai tik keletas Lietuvoje girdimų alkoholio rek­lamos šūkių. Alkoholio reklama televizijoje pasirodydavo net per animacinius filmus.

Moksliniai tyrimai akivaizdžiai rodo, kad reklama ne tik turi įtakos vieno ar kito produkto pasirinkimui, kaip paprastai tvirtina alkoholinių gėrimų platintojai. Reklama labai smarkiai veikia vaikų ir paauglių nusiteikimą vartoti alkoholinius gėrimus (ji dažnai yra stimulas pradėti vartoti anksčiau), gėrimo įpročius ir ilgalaikius padarinius. 15–26 metų jaunuolių longitudiniame tyrime nustatyta, kad mačiusieji daugiau alkoholio reklamos gėrė daugiau. Virš 43 proc. paauglių, kurie pradėjo gerti nesulaukę 14 metų, vėliau tapo alkoholikais. Specialistai neabejoja, kad su reklamos pagalba į Lietuvos rinką buvo įvesti sidras, alkoholiniai kokteiliai ir alaus mišiniai. Tai 15–24 metų merginų dažniausiai vartojami gėrimai. To paties amžiaus vaikinai daugiausiai geria alų.

Taip pat įrodyta, kad reklamos draudimas ar apribojimas yra veiksmingas žalingų įpročių prevencijos būdas. Antai tabako gaminių reklama yra uždrausta daugelyje pasaulio šalių ir beveik visose ES šalyse, nes šiandien jau niekas neabejoja, kad tai veiksminga rūkymo paplitimą mažinanti priemonė. Lietuvoje tabako gaminių reklama uždrausta 2000 m. Nuo to laiko sumažėjo ir rūkančių vaikų bei paauglių. Palyginus su 2000 m., apskritai rūkymo paplitimas Lietuvoje sumažėjo apie 15 proc. Dėl alkoholio reklamos apribojimo rimtos diskusijos visuomenėje prasidėjo tik 2007 m. Iki tol Lietuvoje vyko protu sunkiai suvokiami dalykai. Visuomenei tylint, o suinteresuotoms grupėms kaip tik labai aktyviai veikiant, alkoholis šalį tiesiog užtvindė.

1998 m. valstybė patvirtina Lietuvos sveikatos programą ir įsipareigoja iki 2010 m. 25% sumažinti šalyje alkoholio vartojimą. Tuo tarpu tikrovėje viskas vyksta priešingai. Alkoholio kontrolės įstatymas per visą praėjusį dešimtmetį pataisytas net 24 kartus ir visada tik viena kryptimi – vis palengvinant verslo sąlygas alkoholio gamintojams ir prekiautojams. Alkoholio suvartojimas padidėjo 130 proc. Alkoholi­nių psichozių skaičius išaugo daugiau nei 12 kartų (nuo 9 atvejų 100 000 gyventojų 1990 m. iki 111 atvejų 100 000 gyventojų 2007 m.), dėl apsinuodi­jimo alkoholiu gydytų 7–14 metų vaikų – daugiau nei 15 kartų (nuo 17 atvejų 2001 m. iki 259 atvejų 2006 m.), per penkerius metus mirčių nuo alkoholio vartojimo sukel­tų ligų padaugėjo 40 proc., 15–16 metų amžiaus paauglių grupėje visiškai nebevartojančių alkoholio liko mažiau nei 2 proc.

Tik 2007 m. didžiulėmis specialistų, nevyriausybines organizacijas vienijančios Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos, Bažnyčios, keleto atsakingų politikų ir Lietuvos Respublikos prezidento pastangomis žengti kai kurie žingsniai: 2008-ieji paskelbti Blaivybės metais, nuo 2008 m. sausio 1 d. uždrausta visų alkoholinių gėrimų reklama per radiją ir televiziją dienos metu, pradėta griežtinti valstybės alkoholio kontrolės politika. Per 2008 m. alkoholinių gėrimų vartojimas sumažėjo, taip pat užregistruota mažiau alkoholinių psichozių ir alkoholiu apsinuodijusių vaikų. Tačiau pasipriešinimas alkoholio kontrolės griežtinimui dar labai didelis. Siekiant įgyvendinti Lietuvos sveikatos programos siekius, reikės labai daug politinės valios.

Ieškant išeičių

Šiandien iš tikrųjų jau mažai kas bereiškia abejonių, ar žiniasklaida gali paveikti žmonių, ypač vaikų ir paauglių, savijautą, pasaulio suvokimą ir elgesį. Mokslinių įrodymų pateikta daugiau nei pakankamai. Daugėja tyrimų ir apie smurtinių kompiuterinių žaidimų, ir apie interneto poveikį. Todėl visose demokratinėse šalyse yra sukurti ir nuolat tobulinami teisiniai apsaugos nuo kenksmingo žiniasklaidos poveikio mechanizmai. Atskirai apibrėžiamas draudžiamas turinys, žalingas turinys, numatoma žmogaus privatumo ir orumo apsauga, skirtingi reikalavimai skirtingas amžiaus grupes pasiekiančiai informacijai, specialistų, teisininkų ir tėvų atstovų bendradarbiavimas.

Tačiau negalima pamiršti, kad žiniasklaida nėra vienintelis jaunų žmonių socializacijos šaltinis. Daug priklauso ir nuo šeimos, ir nuo socialinės aplinkos. Ar yra kam rūpintis, kiek ir ko vaikai mato per televiziją? Ar yra kam padėti suprasti plūstančią informaciją? Žiniasklaidos poveikis asmenybei daug priklauso ir nuo jos pačios ypatumų, ir nuo konkrečios situacijos. Antai buvo atliekamas tyrimas apie laikraščių straipsnių poveikį jaunuolių požiūriui į savižudybę. Tyrime dalyvavo dvi grupės moksleivių. Abi grupės klausėsi skaitomo laikraščio straipsnio apie jauno žmogaus savižudybę. Vienai grupei parengtas straipsnis buvo detalus, emocingas, romantizuojantis, rodantis, kad straipsnio herojus neturėjo kitos išeities.

Kitas straipsnis buvo parašytas vengiant sukelti pamėgdžiojimo efektą – santūri informacija apie įvykį, aptarianti ir galimas kitas išeitis iš situacijos, ir esamus pagalbos šaltinius. Pasirodė, kad straipsnių pobūdis paveikė tyrimo dalyvių požiūrį į savižudybę priklausomai nuo jų ankstesnės nuostatos. Imitaciją skatinantis straipsnis labiausiai paveikė tuos tyrimo dalyvius, kurių išankstinė nuostata savižudybės atžvilgiu buvo labiau teigiama.

Taigi kai kurie asmenys yra imlesni žiniasklaidos poveikiui. Todėl įgyvendinamos įvairios edukacinės programos, siekiant padidinti žmonių, ypač jaunimo, atsparumą šiam poveikiui – mokoma sąmoningai suvokti žiniasklaidą, „žiniasklaidos raštingumo“, skatinama pratintis kritiškai vertinti žiniasklaidoje pateikiamą informaciją. Savo ruožtu įvairių sričių specialistai ieško bendros kalbos su žurnalistais, pateikdami mokslinių tyrimų rezultatus, siekdami parodyti, kokie informavimo apie pavojingus dalykus ypatumai gali būti kenksmingi ir kokios alternatyvos.

Bet sunkiausia, kai žurnalistų elgesyje formalius teisės ar taisyklių pažeidimus įžvelgti sunku, o vidinės savireguliacijos nėra. Juk nepakanka tik elgtis teisėtai. Profesinės etikos ir profesinės savigarbos svertai yra daug svarbesni. Štai viename miestelyje įvyko nelaimė – su suaugusiu žmogum vaikščiodami ežero ledu įlūžo ir kartu su juo nuskendo du vaikai. Žurnalistas Zigmas Vitkus peržvelgė pagrindinių Lietuvos dienraščių pranešimus apie šį įvykį. Vyraujanti intonacija – fatališka ir kelianti bejėgystę: įsisukusi mirtis... juoda lemtis kirto... nelaimė tykojo... šią šeimą kažkas nužiūrėjo... praskrido mirties angelas... Nekalbama apie žmonių veiksmus ir atsakomybę, apie racionalų situacijos įvertinimą, žinomas prevencijos priemones ar kitokią racionalią analizę. Toliau lieka tik pasikviesti ekstrasensus, būrėjas, raganas, kurie ta pačia intonacija paaiškins apie energijas, lemtis, prakeiksmus. Taip labai dažnai ir daroma. Pasiekiami mažiausiai du tikslai – skaitytojas emociškai paveiktas, o žurnalistas išvaduotas nuo rimto profesinio darbo, nuo tikro žurnalistinio tyrimo.

DANUTĖ GAILIENĖ (g. 1951) – psichologė, profesorė, Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja. Pagrindinės tyrimų sritys – klinikinė psichologija, suicidologija, sunkių traumų psichologija. Išleido knygas Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje (1998), Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu (2008).

Tekstas iš "Naujasis Židinys- Aidai" 2010 Nr. 1-2.