Pažvelgusi į savo, žurnalistės, nueitą nemenką kelio atkarpą, randu daug linksmų nutikimų, gražių prisiminimų, įspūdingų įvykių. Likimas taip sudėliojo mano veiklos mozaiką, jog nemažai laiko atidaviau daugiatiražei spaudai. Kai praėjusio amžiaus 7–me dešimtmetyje Lietuvoje pasklido „epidemija“, kurti stambiose pramonės įmonėse, aukštosiose mokyklose „tikrus“ laikraščius, iliustruotus fotonuotraukomis, išspausdintus „tikrose“ spaustuvėse, pirmiausia šią naujovę įgyvendino Kauno radijo gamykla. Tai buvo įmonės vadovų prestižo reikalas.

Kauno radijo gamykloje pasirodžiau 1964-siais. Dirbau labai murziname, tepalais pertvinkusiame, vyriškame ceche, kur visą pamainą cypė, džeržgė tekinimo, šlifavimo staklės, darbo drabužiai „kvepėjo“ tepalais, alyva ir prakaitu. Maniau atiduosiu galus, nes į pirmąją pamainą reikėdavo keltis 5 valandą, o jaunystėje, grįžus iš darbo ne poilsis buvo galvoje, įvairių pramogų būdavo ir anais laikais... Kaip „prilindau“ prie spaudos?

Kartą cecho vyrijai surengiau ekskursiją į „Ragučio“ alaus daryklą, mat buvau atsakinga už kultūrinius renginius. Paskambinau „Ragučio“ administracijai ir paprašiau leidimo aplankyti alaus daryklą grupelei žmonių iš „pačios Radijo gamyklos“. Sutikimą gavome. Gamybos procesas tų vyrukų nesužavėjo, o degustacija, – tai jau tikrai! Nuo tos minutės ceche tapau „renginių karaliene“ – visi tik ir klausinėdavo, kada vėl surengsiu kokią nors „ekskursiją“. Taip tapau „populiari“, ir ne tik savo ceche. Iki tol visuose cechuose būdavo leidžiami sienlaikraščiai, o centriniame įmonės vestibiulyje – didelės apimties sienlaikraštis „Banga“.Kai parašydavau iš cecho gyvenimo, „Banga“ tuo straipsneliu sieną „papuošdavo“... .

Tai ir lėmė, kad įmonės administracijai ir visuomeninėms organizacijoms gavus leidimą leisti daugiatiražį laikraštį, niekas galvos nesuko dėl redaktoriaus. Kažkas leptelėjo, jog Aušra Šuopytė galėtų laikraštį redaguoti, ir visi vienbalsiai tam pritarė. Užsitraukiau vargą. Nors tuo metu neakivaizdžiai Vilniaus Universitete studijavau žurnalistiką, tačiau patirties neturėjau. Radijo gamykloje tada dirbo fotožurnalistas Ričardas Šaknys, tad dėl iliustracijos buvau rami. Jo nuotraukos buvo kokybiškos, ir pats vaikinas drausmingas ir patikimas. Įmonėje, kur dirbo per 5 tūkst. žmonių, buvo ir žurnalistų, ir literatų, ir aktorių, ir „kitokio plauko“ menininkų. Pradėjau juos kalbinti, kad rašytų į „Bangą“, talkintų, informuotų, pagaliau patartų, kritikuotų...

Pirmąjį maketą klijavau, matavau suplūkusi, turėdama menką supratimą, kas ir kaip. Tačiau mane nuramino kolegos, sakydami, jog visam paradui, maketuojant laikraštį, diriguoja spaustuvės „metrampažai“ (laužytojai). Ateisi su klišėmis ir rankraščiais, nepamiršk buteliuką atsinešti: juk pirmas numeris, ir jie sukaišios visus galus, laiku ir greit tas laikraštukas bus „iškeptas“. Taip ir įvyko. 1967–ųjų liepos 14 diena, visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Po visus cechus, po kabinetus pasklido „tikras“, spaustuvėje išspausdintas, su vadų, gamybos pirmūnų nuotraukomis, laikraštis „Banga“...

Visą tekstą skaitykite LŽS Kauno skyriaus puslapyje "Kūrybos artelė".

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-10 19:51

Atgal