Nuomonių barometras

Mantas Stankevičius

Kartais būna dienų kaip tyčia... Būna dienų, kai norisi perversti visus Lietuvos dienraščius. Buvo trečiadienis, gal ketvirtadienis, galų gale, tai nėra svarbu. Perverčiau. Supratau, kad man vietos šioje šalyje tiesiog nėra. Nesupratau, ką reiškia kelios antraštės ir ko siekia jų autoriai.

Padėkojau likimui, kad neturiu mados ir galimybių spaudos vartyti kasdien. Kitaip jau seniai bet kuris mano amžiaus pilietis „Maximoj“ ieškotų nusipirkti angelo sparnų, kurie gali nunešti iki Londono, iki Barselonos, iki Lydso, iki Milano, iki Liverpulio, iki kaimo užsienyje, kur ūkininkams reikia pigios darbo jėgos.

Taip, supratau, kokia yra Lietuvos žiniasklaidos dabartinė misija: atsikratyti potencialių skaitytojų.

Dar vienas „taip“: sunkūs laikai, žmonės pikti, laukiantys Mesijo... Vieno laukėme, tačiau, pasirodo, pasak pagrindinio Seimo linksmintojo, tai tik dar viena namų šeimininkė, kuri sugeba pamoti ranka ir taip įkvėpti šalies pensininkus kvėpuoti dar vieną dieną.

Turėtume šią pamoką išmokti, kad Mesijas visada pradingsta, kai užsidaro Seimo, Vyriausybės ar Prezidentūros rūmuose. Tai paprasta kaip „dukart du“. Suprantu, daugybos lentelę pamiršome seniai.

Kas turėtų imtis gelbėtojo vaidmens? Ar klausiate manęs? Atsakysiu – žiniasklaida. Šiuo metu tai galėtų būti vienintelis pozityvios nuotaikos dozatorius pigių linksminančių narkotikų ištroškusiai visuomenei. Deja, ketvirtoji valdžia apie tai jau yra pamiršusi – ji gainiojasi politikus, kurie kavinėje užsisako maisto, bet jo viso nesuvalgo, kuria naujųjų laikų kraupiąsias pasakas apie vaikus tvirkinti mėgstančius dėdės, bet nežiūri į save.

„Gerbiamieji, pasižiūrėkime į save“, - kur tokie plakatai Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar kitų miesto senamiesčiuose. Jų tiesog nėra, nes žmonės perdozavo dar pigesnių negatyvių narkotikų, kuriuos jiems bruka spauda ir visagalis kalėdų senelis Televizorius. 

Kiekvieną dieną, tik žudynės, kiekvieną vakarą žinių scenarijuje – A.Kubilius tik blogietis. „Bus dar blogiau“, - skamba žinių pranešėjo balso tone.

Ką daryt?

Gelbėti situaciją!

Suprasti, kad žmonėms reikia pagalbos ir pasitikėjimo savimi. Parašykime ar praneškime ką nors gero, nes rytoj mano kaimynas pradės krautis daiktus ir išvažiuos savo laimės bandyti Anglijos fermoje. Jis ganėtinai perspektyvus jaunuolis, chemijos mokslų magistrantas... perspektyvus. Kaip kažkada atrodė Lietuva, už kurią kovojo  mūsų tėvai, seneliai. Dabar tie patys tėvai ir seneliai kiekvieną mielą ir nemielą dieną manęs klausia, kodėl aš vis dar čia, kodėl aš ne Airijoje.

„Vaikeli, laikraščiuose skaičiau, kad čia nieko gero nebus...“, - taip su manim sveikinasi seneliai, kurie, kad ir gyvena mieste, neturi kabelinės televizijos, neperseniausiai įsirengė kanalizaciją ir džiaugiasi naujai sukaltu lauko tualetu. „Skaičiau laikraštyje...“ – taip ir skamba galvoje. Vėliau jie pradeda pasakoti, kuris politikas yra blogas, kuris blogesnis ir kuris blogiausias.

Šioje pasakoje niekada nebūna geriečio, kad ir „Ivanuškos duračioko“. Seneliai šio veikėjo netgi neįžvelgia Nedzinskų “familijoje”.

Palinksiu galvą jų klausydamas, o kaimynas siūlo susuktą cigaretę iš darže užauginto tabako: „Gal nori, kitų neturiu, neįperku, girdėjau dar brangs. Nuvažiuosi į užsienį, galėsi parvežti pigių…“

Gyvename Europos Sąjungoje. Sėdim ir linguojam pagal dainą apie dviratį – baliavojame. Pagal Europos standartus.

Kitą dieną vėl atsiverčiu spaudą ir pradedu krautis daiktus. Draugas chemikas jau išskridęs, gal apsistosiu pas jį. Seneliai ir visa giminė draugams dar man neišvažiavus pradeda girtis, koks aš drąsus šaunuolis... Sėdu į lėktuvą...

Ir prabundu. Pažadina skambi daina: „tik pasilik dar vieną naktį ir visą gyvenimą, tik pasilik, tiutiutiutiuriutiutiu“.

„Gerbiamieji, liaudžiai nereikia antraštėje žodžio „kraujas“. Žmonėms reikia pozityvių naujienų. Praneškime nors vieną kartą, kad Lietuvoje gyventi gera“, - skelbimas skelbimų lentoje.

Tai ne sapnas, tai visuomenės prašymas.