Nuomonių barometras

Naujienų agentūra BNS, minėdama savo veiklos dvidešimtmetį, pristato Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų.

Džiugas Paršonis, tinklaraštininkas, tinklaraščio nežinau.lt autorius įsitikinęs, jog kardinaliai keisis ir visos medijos. „Kadangi kiekvienas įvykis filmuojamas šimtais ar tūkstančiais kamerų pačiais įvairiausiais rakursais, vaizdo reportažai "su išvykimu į vietą" nebetenka prasmės. Senoji televizija apskritai nebetenka prasmės, nes viskas, kas tik įmanoma, jau nufilmuota. Aktyviai filmuojantys žinias ir jomis besidalinantys kartais vadinami "japonais"... 

Skaitmeninė Lietuva: po 20 metų  

Jei nori spėti, kaip ateitis atrodys po 20-ies metų, pirmiausiai pažvelk tiek pat metų atgal. Ar galėjai tuomet spėti, kad bendrausime tinkluose su 400 milijonų žmonių iš viso pasaulio? Kad kiekvienas galėsime leisti skaitmeninius leidinius, kurti videolaidas ar įkurti savo radijo stotį? Ar tikėjome, kad rašytojų-fantastų pažadas visas žmonijos žinias sudėti į delną yra taip netoli?  

Taip pažiūrėjus, atrodo, kad bet kokios drąsos prognozė yra įmanoma, o "prašauti" gali tik neužsimojęs pakankamai toli. Ir dar matosi, kad svarbiau atspėti ne technologinio kūrinio dydį ar funkcijas, o technologijų poveikį visuomenei. Viskas mažėja, įgauna vis daugiau galios ir jungiasi į tinklus. Tiek atspėti paprasta. Tačiau spėkime geriau pasekmes, o ne jų nešėjus.  

Pasaulis be paslapčių  

Jei šiandien į „Flickr" nuotraukų albumus kas minutę įkeliama po 6000 nuotraukų, o į „YouTube" vaizdų archyvus per tą pačią minutę įkeliama po 24 valandas įrašų, tai po 20-ies metų šis srautas bus nebenutrūkstamas. Vaizdo kameras mes dėvėsime, o jų fiksuojamas vaizdas bus rašomas nuolat į eksabaitais (eksabaitas - milijardas gigabaitų) matuojamas asmenines saugyklas. Žmogus bus nugalėjęs atminties netobulumą. Naujoji „Google" - paieškos sistema, sugebanti vaizdo sraute gyvai atpažinti objektus: žmones, gyvūnus, pastatus, daiktus.

Tai liudytojų visuomenė, nieko nepraleidžianti ir nieko nepamirštanti. Semianti iš sukaupto žinių lobyno ir tą informacinį sluoksnį klojanti tiesiai ant matomo vaizdo. Koks paukštis ką tik praskrido? Kiek kainuoja apelsinai parduotuvėje, kuri ką tik išniro regos lauke? Kas yra šis žmogus, sutiktas parke? Viskas čia pat: traukiama iš duomenų bazių ir siunčiama į "išplėstinės tikrovės" vaizdą akiniuose (dar tikriausiai ne lęšiuose, bet).

Tiesa, kai kurie entuziastai vengia žodžio „išplėstinė tikrovė", vietoje to vaizdą nusiėmus akinius vadindami "sekliąja" ar "pilkąja" tikrove. Sintetinis maistas akims - toks pats įprastas kaip XXI a. pradžios mononatrio gliutamatas mėsai pagardinti. Jei netenkina saulėlydis Pupakėnuose, matai saulėlydį prie Didžiojo Kanjono - tai programinės įrangos dalykas.

Nemažai žmonių vengia rodyti akis ir pamatyti svetimas. Įpratusiam prie akinių tamsiais stiklais plikas akių intymumas yra ne ką mažiau šokiruojantis nei tradiciškai slepiamos kūno vietos. Visaregius akinius žmonės nusiima retai - tik didžiausio intymumo metu, ir tai, žinoma, ne visi. Vaikams akinius apskritai draudžiama nusiimti, nes jų vaizdo įrašą stebi ir kaupia kompiuterinė auklė. Ji taip pat atpažįsta žmones ir objektus, skiria svetimus nuo savų ir gali perspėti apie pavojus iš anksto.

Kadangi kiekvienas įvykis filmuojamas šimtais ar tūkstančiais kamerų pačiais įvairiausiais rakursais, vaizdo reportažai "su išvykimu į vietą" nebetenka prasmės. Senoji televizija apskritai nebetenka prasmės, nes viskas, kas tik įmanoma, jau nufilmuota. Aktyviai filmuojantys žinias ir jomis besidalinantys kartais vadinami "japonais", pagal tūkstantmečių sandūros turistus iš Tekančios Saulės šalies, kurie svetur viską matydavo tik pro objektyvą dar nuo kasetinių vaizdo magnetofonų laikų.

Asmeninės transliacijos susideda iš skaitmeninio skonio agento parinktų filmuotų įvykių, koncertų, šou, netgi gyvai suvaidintų scenų ir ištisų filmų, kuriais žmonės dalinasi taip, kaip dalinasi įdomesniais savo dienos įrašų trupiniais tas, kuris vaizdą užsako. Žinoma, galima rinktis profesionaliai paruoštus vaizdus, bet tuomet teks taikstytis su įkyriomis vaizdą perklojančiomis reklamomis: "Mama, aš bijau šito drakono!" - "Kas? Kur? Parodyk, ką matai? Nebijok - čia gi saldainius reklamuoja".

Realiame gyvenime nusikaltimą gali padaryti ir likti nebaudžiamas tik ten, kur apskritai nėra žmonių. Antraip akimirksniu būsi nufilmuotas, atpažintas, susektas ir suimtas. Realaus gyvenimo daiktai nepradingsta - "atsuktoje juostoje" visada galima rasti paskutinį momentą, kai juos matei. Kur padėjai raktus? Užsisvajojęs lygiai 19:46 juos padėjai kartu su pirkiniais į spintą. Kada paskutinį kartą keitei filtrą? Lygiai 9:12 sekmadienį, prieš dvi savaites. Visuomenė ima dalintis į žmones "be atminties" (tuos, kurie užaugo be gyvenimo įrašų) ir naująją kartą, kuri senatvėje galės akyse kartoti pačias gražiausias gyvenimo akimirkas...  

Žiniasklaida? Ji daugiausia "televizinė", nes tokią lengviausia paruošti. Kadaise buvusi brangiausia, dabar ji tereikalauja tik gerų paieškos, montažo įgūdžių bei komentaro. Gyvena ji iš reklamos, tačiau po to, kai kiekvienas žvilgsnis į virtualų ekraną tapo suskaičiuotas, pinigus ji uždirba pagal žiūrovų skaičių. Kiekvienas žiūrovas tiesiogiai "atneša" rengėjams šiek tiek reklamos pinigų - panašiai kaip anuomet studentai atnešdavo į universitetus finansavimo krepšelius.

Štai jums trumpas žodynėlis: "Žvelgiantis pro akinius" - matantis visą tikrovę, tiek realią, tiek skaitmeninę.

"Be akinių" - asocialus ar vargstantis žmogus, bėdžius.

"Sudaužė akinius" - paskelbė protestą, atsiribojo nuo visuomenės, perk. žuvo, mirė.

"Žiūrėti pro svetimus akinius" - specialiųjų tarnybų prerogatyva, kuria, sklando gandai, jos naudojasi ir be leidimų. "

Akistata" - išplėstinėje tikrovėje matomo vaizdo mainai, populiarus flirto būdas. Gali būti naudojamas ir kaip virtualus veidrodis.  

"Akis už akį" - komercinės vaizdų programos mainais į trimatę reklamą, užklotą ant matomo vaizdo.

"Akiplėša" - kaukėtas banditas, atiminėjantis prabangius akinius iš vaikų ir senelių.

Mūsų akiai tokia skaitmeninė Lietuva atrodo keistai. Iš dalies baugiai, bet iš dalies ir viliojančiai. O kodėl ateitis turi būti vien utopija ar distopija? Kodėl ji negali būti tokia, kokia yra dabartis, kurioje ir džiuginančių, ir liūdinančių dalykų apstu? O šiaip gal tai bus ir ne akiniai.

BNS