Nuomonių barometras

Didžiausiu netikėtumu tapo žinia apie tai, jog Kauno krepšinio klubas „Žalgiris" atsisako akredituoti savo namų rungtinėse „Lietuvos ryto" laikraščio, televizijos ir interneto portalo žurnalistus. Iš viešai pasirodžiusių pranešimų tampa aišku, jog Kauno krepšinio klubo nepasitenkinimą sukėlė neva neobjektyvūs „Lietuvos ryto" pranešimai apie „Žalgirį". Vėliau užpulta buvo ir „Kauno diena". Po gan absurdiškai suformuluoto, spaudos laisvę paneigiančio rašto, pasirašyto krepšinio klubo direktoriaus Paulio Motiejūno, laikraštį teko palikti sporto žurnalistams Dovilei Kamarauskienei ir Mindaugui Augusčiui.

Priekaištų iš žurnalistų pusės susilaukė ir Vilniaus krepšinio klubas „Lietuvos rytas". Spalio viduryje į Lietuvos žurnalistų sąjungą kreipėsi televizijos kanalo SPORT1 žurnalistai, kurie nurodė, jog paminėtas klubas atsisako teikti jiems informaciją apie sportinę klubo veiklą, o klubo žaidėjams ir personalui pastaruosius kelis mėnesius uždrausta bendrauti su SPORT1 žurnalistais. Tiesa, „Lietuvos ryto" klubas išplatino oficialų pareiškimą, kuriame neigia jam mestus kaltinimus.

Matyt, taip jau sutapo, jog problemos, kamuojančios Lietuvos žiniasklaidą ir jos aplinką ryškiausiai atsiskleidė - išlindo, kaip yla iš maišo - per šalies pasididžiavimą - krepšinį. Aptariama situacija parodė, jog įtakingos organizacijos (šiuo atveju - krepšinio klubai) yra pasiryžusios daug kam, kad į viešumą apie juos patektų tik „teisinga" informacija. Šiuo atveju, informacijos „teisingumas" neturi nieko bendro su jos objektyvumu. „Teisinga" informacija parodo tik vieną nuomonę, tik vieną tiesą ar, pavyzdžiui, propaguoja lojalumą tik vienam sportiniam klubui. Kitaip sakant, tai yra žaidimas į vienus vartus (o gal geriau pasakyti - į vieną krepšį?). Tokios pastangos atskleidžia norą įvesti savotišką cenzūrą - jei ne visose šalies žiniasklaidos priemonėse, tai nors tose, kurios yra vienaip ar kitaip pavaldžios ar pasiduodančios įtakai (beje, galima priminti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnis draudžia masinės informacijos cenzūrą).

Turėti kontroliuojamą, paklusnią, kišeninę žiniasklaidą, kuri pateiktų tik „teisingą" ir suderintą informaciją, ne tik krepšinio klubų svajonė. Apie bandymus daryti įtaką žiniasklaidai kalbama ne taip jau ir retai. Istorijoje su „Lietuvos rytu" ir „Žalgiriu" (ypač su pastaruoju) tai tiesiog matoma ryškiausiai ir gal - skaudžiausiai (nes krepšinis Lietuvoje, kaip ten bebūtų, yra truputį daugiau negu tiesiog sportas).

Kiek žinau, spręsti susiklosčiusią situaciją kol kas sekasi sunkiai, nežiūrint į tai, jog savo pozicijas pareiškė Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos sporto žurnalistų federacija ir Lietuvos krepšinio lyga. Bet kuriuo atveju, neįsivaizduoju situacijos, kad į mūsų gyvenimą grįžtų sovietinio tipo cenzūra ar viena „teisinga tiesa". Tai būtų visiškas laisvos žiniasklaidos idėjos žlugimas ir visai nesvarbu, kur ta „viena tiesa" atsirastų - sporto, politikos ar ekonomikos žurnalistikoje. To tiesiog negalima leisti.

Vienas Post Scriptum - interneto komentaruose, prie publikacijų apie įvardintą situaciją, neretai galima buvo aptikti tokią skaitytojų poziciją: „taip tiems žurnaliūgoms ir reikia". Suprantama, jog ši pozicija atspindi bendrą nusivylimą žiniasklaida, tačiau žmonės, kurie džiaugėsi to, jog žurnalistai negalės gauti akreditacijos ar tiesiogiai pabendrauti su žaidėjai, faktiškai džiaugėsi dėl savo teisės gauti operatyvią ir objektyvią informaciją pažeidimo. Matyt, tokie skaitytojai neprieštarautų, jei būtų „maitinami" vien pagal vadinamąsias PR technologijas parengtais tekstais, nes būtent tokia ateitis mūsų laukia, jei akreditacijos nesuteikimo praktiką perims ir kiti sporto klubai, renginių organizatoriai ar valdžios institucijos.