Nuomonių barometras

Drįstu pradėti savo komentarą tokia provokuojančia antrašte, nes tam mane įkvėpė dvi citatos, kurias paėmiau iš abiejose LŽS svetainėse publikuoto žurnalisto Jono Banio teksto. Pirmoji skamba taip: „Tokia pat opi problema yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kurią žiniasklaida tiesiog ignoruoja. Užtenka stebėti, kaip į šios institucijos sprendimus pastaruoju metu reagavo jos svarstyti individai ir ūkio subjektai - akivaizdu, kad komisija neturi jokio autoriteto ir jokių galių pastebimai paveikti savo veiklos subjektų veiklą. O institucija, kuri neturi nei autoriteto, nei realios jėgos, yra niekam nereikalinga."

Apmaudu, švelniai tariant, kad, praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos nepriklausomybės ir su ja atėjusios žodžio, taigi ir spaudos, laisvės, tenka konstatuoti tokį faktą: valstybinė Etikos komisija yra tokia pat bedantė kaip ir pernai sukurta LŽS vidaus etikos komisija, kaip ir, daugeliu atvejų, Žurnalistikos etikos inspektoriaus tarnyba, kaip ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Susidurdamos su tokia begėdiška kai kurių komercinių televizijų ar kitų informacijos priemonių veikla jos dažnai neturi įtaigių svertų konkrečiai paveikti žurnalistus, smurtaujančius, meluojančius, šmeižiančius paskirus asmenis ar net valstybę. Pastarieji gal ir nebūtų tokie įžūlūs, bet yra priversti už gardesnį duonos kąsnį ar tiesiog iš baimės, kad neteks pelningo darbo, sėti žmonėse melą, šmeižti niekuo dėtus žmones. O šie užverčia minėtas įstaigas skundais, tikėdamiesi būti apginti. (Beje, užverčia skundais tik maža dalis įžeistųjų, nes jeigu tai pradėtų daryti visi, kurie buvo apmeluoti, apšmeižti, skunduose nuskęstų visos minėtos savireguliacijos ir reguliacijos institucijos).

Ir kaip tie vargšai nuskriaustieji bus apginti, jei net teismai kai kuriais atvejais yra bejėgiai dėl ydingos sau patiems pasispęstų įstatymų praktikos arba dėl besidauginančio begėdiškumo: pasipelnyti žmonių gėda, ašaromis ar skausmu, paminant savo sąžinę, dorą, moralumą. Tokias vertybes jie, matyt, laiko praėjusių amžių atgyvenomis. Negalima apibendrinti, bet gyvenimo praktika rodo, kad panašių atvejų tik daugėja.

O štai ir antroji doro, gabaus, premijomis apdovanoto, bet, kaip supratau, nepritapusio prie mūsų žurnalistinių įstaigų neryžtingumo, tingaus inertiškumo Jono Banio citata: „Valstybės ir visuomenės institucijų bejėgiškumas ir neveiksnumas sąlygoja ir trečią problemą - kokybiška, įstatymų ir etikos normų sąžiningai besilaikanti žiniasklaida yra priversta lygiomis rinkos sąlygomis konkuruoti su suįžūlėjusia bulvarine."

Sakyčiau, kad net nėra tos pusiausvyros tarp sąžiningos ir bulvarinės žiniasklaidos. Šiandieninėje žiniasklaidoje, jos rubrikų margumyne, taip sumaniai yra paslėpta informacijos ir bulvaro samplaika, taip sujaukta žinia ir jos subjektyvi interpretacija, kad geriausiai turbūt atspindi šią padėtį vadinamieji info šou žanrai. Tokia yra „Kakadu" laida LNK televizijoje, kur neskoningai darkydamiesi (atseit juokindami publiką) laidų vedėjai tarp savo prastos ir tikslo nepasiekiančios satyros/ar ironijos įterpia ir visai rimtų informacijų. Tik kas iš to, kad ta informacija nuskęsta prasto skonio tvane, nes geras pramoginis reginys reikalauja iš jo rengėjų tikro meistriškumo. O čia - nei meistriškumo, nei gero bulvaro...

Bulvaro ir rimtos, net svarbios, informacijos perpinti yra daugelio didžiųjų laikraščių puslapiai, o ką jau kalbėti apie jų priedus - blizgančius netikro, turginio elito nuotraukomis. Ir sentimentaliais gyvenimų aprašymais. Kaip žuvis jauką skaitytojas griebia viską iš eilės, ir perskaitęs laikraštį jaučiasi taip lyg būtų patekęs į prastai sustyguotos kakofonijos koncertą.

Ir vis dėlto grįžtu prie skaudžiai nelemto klausimo: ar gali mūsų valstybės žiniasklaidai būti taikoma savireguliacija? LŽS XV suvažiavime turėjo būti svarstoma labai svarbi premisa, turėjusi pakoreguoti vieną iš Etikos kodekso straipsnių. Už netikslias, melagingas žinias, už tyčiojimąsi iš žmogaus asmeninių, tautinių, rasinių savybių atitinkamai žiniasklaidos priemonei reikia taikyti finansines sankcijas. Ne švelnų pabarimą laiško pavidalu ar nubalsavimą, kad pažeidė atitinkamą Etikos kodekso straipsnį. Tai, ką ir siūlo savo komentare Jonas Banys. „Jeigu Lietuvoje už įstatymų pažeidimus žiniasklaida būtų baudžiama greitai ir teisingai, per kokius dvejus metus žiniasklaidos kokybė pagerėtų labai apčiuopiamai, nes įvairių leidinių ir kanalų akcininkai būtų suinteresuoti išvengti didelių finansinių nuostolių ir duotų nurodymus savo darbuotojams reitingų bei pardavimų siekti nepažeidžiant galiojančių įstatymų." Taip jau pradedamos taikyti sankcijos už vairavimą išgėrus, už kyšio ėmimą ir t.t. Sakytum, valdininkai ima atsipeikėti, ima traukti ne tik ekonomiką, bet ir antimoralę iš šešėlio. Tik ar ne per vėlai... Nusikaltimų policijoje, STT tarnybos padaliniuose, savivaldybėse mastas tik auga. O visą politikų cinizmą, perkant balsus, parodo ant nosies kabantys savivaldybių rinkimai. Arba avariją padariusio, ekspertų pripažinto neblaiviu mero kėlimas pirmuoju numeriu kandidatų sąraše.

Žiniasklaidos savireguliacija įmanoma tik aukštos dorovinės kultūros šalyse, turinčiose pirmiausia nerašytus moralinius įstatymus. Lietuvoje tebesiaučia primityvus laukinis kapitalizmas ekonomikoje, persimesdamas ir į tautos moralę, į jos žurnalistiką, kuriai aš skyriau aukštesnę kategoriją negu žiniasklaida. To niekada sau neleistų senos demokratijos šalys. Tai galima tik Rusijoje (arba kokiose nors atsilikusiose Afrikos šalyse), kuri išgyvena itin keistus barbariškus laikus, kai žudomi arba dingsta žurnalistai, o verslininkai sodinami į kalėjimus, Europai suokiant apie vis gerėjančius šalių tarpusavio santykius ir bendradarbiavimo pasiekimus. Mūsų žurnalistika vis ciniškėja, jos komentatoriams išrandant vis įmantresnius savo valstybės vadovų niekinimo epitetus, visą valstybės kūrimo procesą paverčiant niekiniu darbu. O už viso to slypi pinigo valdžia ir galia. Drauge su tuo tautos (skaitytojų) aimanos ir grasinimai savo valstybei. Tad ką jau čia kalbėti apie savireguliaciją...