Nuomonių barometras

Iš karto pasakysiu, kad, mano nuomone, negalima. Tačiau remiantis kai kurių teisėjų sprendimais, tai būtų leistina, nes žodis „pavogė" - tik populistika. Tiesa, jau kitų teisėjų nuomone, už tokį klausimą galiu susilaukti baudžiamosios bylos su aiškiu nuosprendžiu: „Kaltas". Bet apie viską nuo pradžių.

Pirmoji istorija

Prieš penketą metų vienas įsižeidęs politikas kitą politiką padavė į teismą (neminėsiu jų pavardžių, nes ne jos svarbiausios) dėl garbės ir orumo. Buvo pasakyti tokie žodžiai: „pavogė milijardus... per pagarsėjusius projektus iš vilniečių pavogta net pusė milijardo litų".

Vilniaus miesto Pirmasis apylinkės nusprendė bylą užbaigti taikiai. Štai tokį pasakymą ,,vagis vogė, vogė, vogė.." teismas laiko kaip vaizdingą metaforą. O nutartį pabaigia taip: „Teismas jau minėjo, kad kritiką vienas kito atžvilgiu teismas vertina kaip normalų politinių oponentų elgesį politinės demokratijos sąlygomis. Siekiančio politinio populiarumo ir aktyviai dalyvaujančio politiniame gyvenime asmens kritikos ribos yra žymiai platesnės, todėl leistina ir aštresnė, kartais gal ne visai pagrįsta kritika. [...] vartojo žodį „pavogta" įspūdžiui sustiprinti, norėdamas atkreipti dėmesį į jo nuomone aktualias problemas".

Tad jei norime atkreipti dėmesį į aktualias problemas, galime naudoti žodį „pavogta". Tokiai logikai pritarė ir Vilniaus apygardos teismas, teigdamas, kad „ visas tekstas, kurį pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino šmeižto teiginiais, yra tik spalvinga retorika, kurią dar būtų galima apibūdinti kaip emocingą politinę populistiką".

Ir baigia: „Politinėje kovoje abi pusės naudoja įvairias viešųjų ryšių priemones, siekdamos sukritikuoti, sumenkinti ar diskredituoti viena kitą. Todėl kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę, kartais ne visai pagrįstą kritiką".

Tiek to, palikime politikams aiškintis jų santykius. Tačiau dabar palyginkime kitus sprendimus, kurie buvo priimti visai neseniai panašioje byloje.

Antroji istorija

Buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jazerskas kreipėsi į teismą dėl žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų apie jį. Vienoje iš jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jazersko, galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su KGB. Štai kaip jis skamba: „Č. Jezerskas - buvęs imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba - KGB. Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos".

Jokio tiesioginio pasakymo, kad buvo tikrai bendradarbiauta su KGB, tačiau štai kokias išvadas daro teismas: „"<...> teiginys nėra žinia apie tai, kad būtent Č. Jezerskas buvo kontroliuojamas TSRS VSK, ir tuo labiau - jo bendradarbiavimo su šia specialiąja tarnyba konstatavimas: tokia žinia šiame teiginyje tiesiogiai nepateikiama. <...> Tačiau pirmas teiginys visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta, kaip pasakė specialsitė R. Miliūnaitė, statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti su TSRS VSK. Tai pažymėtina ir rašytiniame įrodyme, pavadintame lietuvių kalbos ekspertizės aktu."

Vilniaus apygardos teismas ne tik paliko nutartį, bet net ją ir sugriežtino: „G. Visockas mesdamas ant Č. Jezersko įtarimą tuo, kad jis galėjo būti slaptas VSK bendradarbis, šešėlį, siekė jį diskredituoti ir tokiu būdu viešai žodžiu jį pažemino".

Žurnalistas turi sumokėti per trisdešimt tūkstančių litų. O jei neturi - sėsti į kalėjimą.

Tie patys teismai (tik teisėjai kiti), panašios bylos, tačiau sprendimai visiškai priešingi. Mano įsitikinimu, pirmieji teiginiai buvo žymiai tiesmukiškesni, nei antrieji. Tačiau nukentėjo būtent antrosios, o ne pirmosios istorijos dalyvis.

Kokios išvados?

Galima dabar labai daug ir emocingai rašyti. Tačiau iškelsiu tik kelis klausimus.

Pirma, o kokia gi tikroji teismų praktika, kas yra „įžeidimas", o kas tik „emocinga populistika"? Juk teismų nutartyse išdėstytus argumentus galima pritaikyti patiems teisėjams: kokias gi išvadas gali pasidaryti „statistinis rinkėjas ir skaitytojas" jas perskaitęs?

Antra, ar tai, kas leidžiama politikams, neleidžiama ne-politikams? O gal teisėjai bijo politikų, nes žino, kad nuo jų priklauso karjera? Jei taip, ar verta kalbėti apie teisminės valdžios nepriklausomumą?

Trečia, jei „vagis" yra „emocinga populistika", kuri neišvengiama demokratinėje visuomenėje, tai kas yra „statistinio skaitytojo ir rinkėjo nuomonė"? Jei galima nubausti už susidariusį kam nors įspūdį, tai kaip tai suderinama su nuomonių įvairove demokratijoje? Šie sprendimą paliečia mūsų demokratijos pamatus. Juk labai greitai galime atsidurti tokioje situacijoje kaip Baltarusijoje.

Ketvirta, neapsimetu, kad žiniasklaidoje yra viskas puiku, gerai ir nuostabu. Anaiptol. Tačiau iškyla klausimas, ar tikrai G. Visockas yra pats blogiausias iš blogiausių? Kodėl neteisiami tie, kurie žymiai aiškiau peržengia bet kokias ribas? Gal todėl, kad bijoma? Tačiau jei taip, tai ar mūsų šalyje tvyro stipresniojo teisė, bet ne teisingumas.

Penkta, būtina diskusija, į kurią įsijungtų ne tik žurnalistai, bet ir politikai, teisėjai, verslininkai. Būtina išsiaiškinti, vis dėlto, kur yra ribos, kurių padorūs žurnalistai ir leidėjai niekada neperžengs.

Šešta, labai keista, kad patys teisėjai nekomentuoja šių svarbių visai visuomenei bylų. Suprantu, kad teisininkai apie kitus teisininkus nenori kalbėti, tačiau šiuo atveju tikrai būtina. Juk kalbame tikrai kiekvienas. Ir kur riba tarp žodžio laisvės ir nusikaltimo? Kas bus, jei aš įsižeisiu dėl kieno nors žodžių?

P. S. Tikiuosi, kad statistiniam rinkėjui ir skaitytojui nepasirodė, kad šiuo straipsniu norėjau įžeisti premjerą Andrių Kubilių. Taip pat tikiuosi, kad pats premjeras neįsižeis jį perskaitęs ir nepamanys, jog juo siekiau jį viešai pažeminti ir sumenkinti. Taip pat tikiuosi, kad teisėjai, jei prireiks, šį tekstą vertins kaip „žavingą populistiką", o ne kaip baudžiamosios nutarties vertą rašinį.