Nuomonių barometras

Niekada savęs neidentifikavau su kuria nors profesija. Rašau laikraščiui, tačiau, kai draugai paklausia, kuo užsiimu, nesakau, jog esu žurnalistas. Pasakau, kur dirbu, ir tiek. Nemėgstu, kai draugai mane kitiems pristato žurnalistu arba fotografu. Nesijaučiu nė vienoje srityje tiek geras, kad galėčiau sakyti, jog tai aš. AŠ-ŽURNALISTAS! Kažkada to norėjau, dabar dirbu ši darbą, ir tiek... O kuo būsiu, kai pasieksiu brandą - nežinau.

Norėjau būti rašytojas, perteikti savo mintis raidėmis. Pripažįstu, jog žurnalistika, tokia, kokią mes ją turime šiandien Lietuvoje, neleidžia to daryti.

AŠ-FOTOGRAFAS! Taip, palaikau fotoaparatą rankose, jei redakcijos fotografas nenori eiti kartu su manimi, galiu pats nusispausti kadrą, taip, esu fotografavęs vestuves ir krikštynas. Esu fotografavęs sportininkus spaudai ir ne tik...Bet aš nesu fotografas, nors daug laiko praleidžiu fotografuodamas.

Nesu profas, nei ten, nei kur kitur. Tiesiog esu žmogus. Paprastas - kaip visi jūs. Esu dirbęs įvairių darbų. Buvo etapų „AŠ RŪBININKAS", „AŠ MUZIEJININKAS", „AŠ VADYBININKAS"... Ir ten niekur nebuvau profu. Na, gal muziejuj geriausiai jaučiausi dėl savo kvalifikacijos, kadangi lentynoje ir dabar dūla archeologo bakalauro diplomas.

O jūs esate profai? Nors vienas iš jūsų, kuris prieš miega užmerkiate akis, kuris myli, verkia dėl smulkmenų, kurios atrodo juokingos kitiems protams? Visi esame žmonės. Tiesiog esame pratę visus skirstyti pagal tai, ką jie dirba. Klijuojame etiketes ir džiaugiamės, kai kiti susimauna, arba padaro visišką nesąmonę, kuri ne visada nuo jo paties priklauso.

Žmogus žmoguje jau nemato žmogaus, praradome kišenėje pagrindinę žmonijos taisyklę, kuri kažkada vedė į šypsenas. Į tas šypsenas, kurios nereikalauja gašlių juokelių apie pimpalus, krūtis, kažkieno užpakalius, gėjus... Prarandame šypsenas, kurios yra nuoširdžios...

Prarandame savo profesionalumą būti tiesiog žmonėmis...