Nuomonių barometras

Tamsta esi rinkėjas?
Malonu. Aš - taip pat.
Ką pats rinksi?

Tą, kuris „sveiko proto" ar tą, kuris „kitaip"? Gal aną ribinį, kuriam „gana"? Va, dar kitas, lyg nežinion nešamas stebisi: „Ką veiksime?" Tik rinkis ir rink. Juk „mes galime". „Taip"?

Ne, ne visai taip. Vargas, jei gyvenčiau sodžiuje, kur uždarė bibliotekėlę ir kartu su spauda užrakino internetą. Jei negalėčiau žvalgyti, ką išmanesni iškapsto ir paskelbia akivaizdžiai ar tarp eilučių. Jei išvis ne skaityčiau, o televizorių žiūrėčiau, kuriame teksto eilutė tebūna viena, ir ta „bėganti". Jei pasikliaučiau reklaminiais stendais bei plakatais, kurie taikosi stryktelėti iš pakelių tiesiai į smegenis po mano kiaušu. Jei vienskiemeniai-dviskiemeniai reklaminiai amsėjimai darytų didžiausią įspūdį: „Am-am". Kaip paprasta. Ir kaip skamba! Kuo mažiau raidžių (raidžių, ne žodžių) - tuo geriau skamba! Vargas... Nes tokiu atveju prie balsadėžės atslinkčiau suvarpyta amsėjimų. Toks varganas, politinės reklamos paveiktas rinkėjas jau nieko negali.

Kai Salomėja Nėris iš savo vidinių (ak, išdavikiškų) gelmių driokstelėjo, kad „žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim", poetės taiklų šūvį liaudis (ak, jau susipratusi) lig šiol noriai atkartoja kuo įvairiausiomis progomis. Liaudis linksta į mažakalbystę nepaisydama, kad žygių toli gražu negausėja, nors svaresnių žodžių mąžta kaip niekada anksčiau. Šį polinkį politinės reklamos kūrėjai išmano ar bent nujaučia ir išnaudoja esminiam savo siekiui: politinė reklama privalo būti paveiki. Svarbiausia, paveiki, o ne informatyvi, prasminga, estetiška. Ji turi smogti kaip kirtis (nebūtinai loginis). Reklaminiai stendai ir plakatai turi būti lakoniški, neįmantrūs. Kaip kirviai.

Gal vargo dėl politine reklama bukinamų rinkėjų nematytume ir sutiktume, kad ji ne tik pagrįsta, bet ir teisinga (mat teisėta), jei ne keli dalykai, iš kurių pirmiausia - literatūra, klasikinės humanistų įžvalgos. Tokios kaip ši, apie ideologinėms reikmėms pavergtą kalbą:

„Naujakalbės žodynas buvo nedidelis, be to, nuolat išradinėta būdų, kaip jį toliau mažinti. Naujakalbė kaip tik tuo ir skyrėsi nuo daugelio kitų kalbų, kad jos žodynas, užuot plėtęsis, kasmet mažėjo. Ir kiekvienas sumažėjimas buvo laikomas laimėjimu, nes kuo mažesnis pasirinkimas, tuo mažesnė pagunda galvoti. Buvo tikimasi galų gale pasiekti, kad artikuliuota kalba sklistų iš žmogaus burnos visai neveikiant aukštesnio lygio smegenų centrams. Šis tikslas buvo atvirai išreikštas naujakalbės žodžiu kalbenti, t.y. berti žodžius kaip žirinius." (George Orwell, 1984-ieji, vertė Virgilijus Čepliejus).

Verta pastebėti, kad politinei reklamai skirtos brošiūros evoliucionavo net į kelių dešimčių puslapių spaudinius. Gal tai - kalbenimo atmaina nuolat ignoruojamai skaitančiai rinkėjų mažumai? Partijų finansinės prabangos, siekiamo išskirtinumo ženklas? Ak, kad ir kaip būtų, skaitančioji mažuma tegali išjudinti procesą. O rezultatą visad lemia dauguma.

Lemiančioji dauguma labiau už skaitinius ir kalbenimą mėgsta vaizdinę informaciją: be pastangų suvokiamą, įsimenančią ir įtaigią. Vaizdas - savaime lakus, beribiai talpus ir sykiu paprastas, lengvas įsisavinti. Pirmykštis žmogus tepliojo urvo sienas vaizdiniais, dabartinis smaginasi pyškindamas fotoaparatu. Menininko sukurtas atvaizdas kartais iškalbingesnis už tūkstantlapę knygą. Vaizdas - universalus, tikra palaima reklamuojant bet ką: ar mėsainį, ar politiką.

O žodis kitoks. Jis gali padaryti bėdos. Žodinė informacija reikalauja supratingumo, atidos, jautrumo. Tautosakon atgulusi senolių išmintis byloja, kad anuomet nuo mažens mokyta žodį tarti atsargiai, pagalvojus, nepadaryti juo ko nors bloga, nepakenkti. Dabar „padaryti bėdos" reiškia kitką: žmogui pakenkti galima, bet efektyvumui pakenkti nevalia. Privalu tučtuojau išgauti poveikio, momentinio efekto. Reikia vengti bet kokių komplikacijų. Todėl iš žodžio išpurtoma prasmė, jis paverčiamas apytušte abstrakcija, kone vaizdu: „Am-am".

Išties, amsėjimas - joks kriminalas, veikiau - pažangia laikomos visuomenės bruožas. Tarp sociologų tyrinėjamų paradoksų vienas didžiausių yra tas, kad išprususioje, rašto barjerą įveikusioje visuomenėje žodis tampa nuvalkiotas, besvoris, neįgalus. Dar toliau pažengusioje, technologijų užvaldomoje visuomenėje žodį ištinka visiška mutacija: jis tampa nebe priemone, o įkyriu trikdžiu, vengtinu pertekliumi. Įsivaizduokite šimtus tūkstančių kasmet išleidžiamų naujų knygų... Arba skaičių su 21 nuliu - iki šiol nevartotą zetabaitą, kuriuo jau skaičiuosime skaitmeninių duomenų kiekį.

Tokioje informacijos maišalynėje kinta pati politikos, politikavimo samprata. Debatų menas, oratorių meistrystė, politinių partijų programos, agitacijos akcentai tampa vis mažiau reikšmingais, nebekeičia esmės. Anot žymaus amerikiečių kultūros kritiko Neilo Postmano, net jei šie subtilūs dalykai tebėra mėgstami, teisėti ir tebelaikomi padoriais, jie vis tiek nyksta, nes tiesiog nebėra, nebegali būti svarbūs. (Darytume prielaidą, kad tie, kuriems amsėjimas neįtinka, irgi ims nykti, nes taip pat nebegali būti ir nebebus svarbūs.)

Tai kodėl vargas, jei rinkėjas balsuoja it zombis, politinės reklamos suvarpytu kiaušu? Gal taip ir turi būti? Galbūt. Bet ne visai. Mat sunkiai besuvaldomoje informacijos maišalynėje dar veikia vienas užsilikęs kontrolės mechanizmas, kurio šiek tiek paisoma. Tai - teisė.

Docentė Liudvika Meškauskaitė dar 2004 m. išleistoje knygoje „Žiniasklaidos teisė" rašė, kad politinė reklama „iš esmės reglamentuojama tik bendrojo pobūdžio visuomenės informavimo nuostatomis, įtvirtintomis Visuomenės informavimo įstatyme". Pabirų nuostatų yra rinkimų (Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, referendumo) įstatymuose. Teisininkė pabrėžė, kad politinės (taip pat kultūrinės, socialinės) reklamos nereglamentuoja Reklamos įstatymas (šis aprėpia komercinę, profesinę reklamas). Dėl to politinei reklamai negalioja vartotojo teises įtvirtinančios bei ginančios nuostatos - pavyzdžiui, klaidinančios reklamos nuostatos. Taip pat politinei reklamai negali būti taikomos ir aiškiai apibrėžtos etikos normos.

Padėtis nekinta. Per 7 metus teisinė bazė iš esmės tepasipildė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisomis dėl politinės reklamos skleidimo ir žymėjimo žiniasklaidoje. Politinę reklamą reglamentuojantis įstatymas nepriimtas. Todėl ši reklamos rūšis, pasak L. Meškauskaitės, teisės požiūriu tebėra „pilkoji zona", kurioje kiekvienas veikia kaip išmano, priklausomai nuo kišenės, realiai nesibaimindamas galimos atsakomybės.

Tad bemaž visoks politinės reklamos amsėjimas - joks kriminalas ir teisės požiūriu. Tačiau vis dėlto žiojinčios įstatymų spragos verčia suklusti: kas, jei Lietuvos Respublikos pilietis, rinkėjas iš tiesų neturi pasirinkimo, nepajėgia ištrūkti iš amsinčio monopolio, neturi teisinių galimybių siekti patikimos informacijos ir gintis nuo nepatikimos, klaidinančios, melagingos?

Dabar populiaru dėl valstybės bėdų viešai plakti tą vargšą, bukagalvį rinkėją-zombį, kuris esą leidžiasi manipuliuojamas, klaidinamas ir į valdžią išrenka vis ne tuos, kuriuos reikėtų. Tokiais plepalais ant rinkėjų jau visai įžūliai kariami visi ožiai. Ir muilinama tiesa, kad dvidešimtmetėje Lietuvoje ne tik nepadedama rinkėjui susiorientuoti, bet ir leidžiama jį visaip maustyti.

Vėl rinkimai. Ir vėl kandidatai mėgaujasi primityvia, pigia, patogia, paveikia politine reklama. Kuo mažiau žodžių ir raidžių. Galima šiek tiek kalbenimo. Bet daugiau vaizdų, geriau statiškų (filmavimo kamera giliau atskleidžia asmens laikyseną, fotoaparatas fiksuoja pozą). Apsčiai kandidatų nuotraukų su garsenybėmis, kurie su besireklamuojančiais kartais nėmaž nesusiję, bet, tikėtina, patiks rinkėjui: jautri akimirka politikui apglėbus Mstislavą Rostropovičių, parimus greta Dalai Lamos... Sočiai kadrų su vietinės reikšmės „garsenybėmis". Jei įmanoma, mažiau prisidirbusiomis.

Šiomis dienomis netikėtai patyriau, kad politinei reklamai pravertė nuotrauka net su prieš pusantrų metų iš televizorių dingusiu veidu. Manuoju. Kai sužinojau, jog nedavusi sutikimo ir nė nepaklausta, prieš savo valią buvau įtraukta į politinę reklamą, nevalingai kaito ausys, tarsi pati būčiau apgavusi būrį patiklių rinkėjų. Akibrokštas suglumino ir toje pačioje nuotraukoje besišypsantį lakūną Jurgį Kairį: „Kad nors būtų paklausę..." Savo teises apginti (teoriškai) galėtume: teisės aktai numato, kad net viešoje vietoje padaryto asmens atvaizdo negalima atgaminti ar demonstruoti be jo sutikimo, jei tai gali pakenkti, pavyzdžiui, jo dalykinei reputacijai. Deja, opesnė problema ta, kad joks rinkėjas negalėtų teisiškai įrodyti, jog politinė reklama su tuo atvaizdu jį suklaidino.

Galbūt šis patyrimas - smulkmena, kuri po rinkimų bemat paskęs beribėje informacijos maišalynėje. Tačiau ji - viena iš daugelio. Toksai mažytis pavyzdys iš realaus ir didelio absurdo. Dėl pastarojo, Rinkėjau, tamstą ir užkalbinau. Ar būtum atkirstame sodžiuje, ar sostinės centre, leiski paklaust: ar esi tikras, kam ir kodėl atiduosi savo balsą? Ir kaip manai, kiek iš tiesų MES galime?

Straipsnį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas