Nuomonių barometras

Kontekstas – mano straipsnis, kritikuojantis beribės žodžio laivės idėją, kurią savo liūdnai garsiu pareiškimu platino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pamenat? „Vien tik už žodžius iš darbo neatleidžiu“. Kokie gi buvo tie buvusios teisėjos, o dabar kaltinamos keturiomis šiurkščiomis nusikaltimo veikomis  jau Seimo narė N. Venckienės pareiškimai skirti savo kolegoms teisėjams? „Degradai, išgamos, kalės, kurvos“ ir taip toliau. 

Todėl mano straipsnio  „Dalia Grybauskaitė yra  ".... ...” ir dvasinė (bet nekompetentinga) ”.. ...."  esmė ir buvo viešojo intereso gynimas nuo beribės žodžio laisvės bacilos. Tokia paverstų bet kokį žodžio laisvės teisinį ir etinį reguliavimą pajuoka, o demokratiją – anarchija. Jau tada, prieš dešimt mėnesių,  perspėjau apie tokio pritarimo tokiam gatviniam kalbėjimui pasekmes. Šiandien jas aiškiai matome A. Ramanausko – Greitai ir Artūro Račo apsižodžiavime.  (Apie šias pasekmes  parašiau straipsnį, kurį vėliau publikuosiu: ”Farsas verčia valdžią drebinti kinkas”).  

Taigi, siekdamas atkreipti dėmesį į šią opią problemą, pasirinkau gatvinio kalbėjimo būdo žargoną, kuris mano supratimu buvo adekvatus padėties rimtumui -  teisėjo mantiją dėvinčios gatvinis elgesys ir prezidentės viešas pritarimas tai ”teisėjai”.  Dėmesį atkreipiau,  nors ir tokio ažiotažo tikrai nenumaniau. Vien tik per dvi dienas mano tinklapį aplankė  apie 50 tūkstančių skaitytojų, apie du ūkstančius paspaudimų ”patinka”.  

Tuojau baigėsi visos kalbos apie beribę žodžio laisvę. N. Venckienei pateikti kaltinimai  dėl penkių   rimtų nusikalstamų veikų, tame tarpe ir už teisėjų ir teismo plūdimus.  

Kokia gi buvo valstybės reakcija? Prezidentė atsisakė kreiptis į teismą, o generalinė prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą. Tačiau prieš kelis mėnesius  į Žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi policijos departamento atstovas bei vienas privatus asmuo su prašymu ŽI pateikti savo nuomonę  dėl galimo LT prezidentės įžeidimo minėtame straipsnyje. Šių metų sausio mėnesio 17 dieną susitikau su Žurnalistų etikos inspektore Zita Zamžickiene ir patarėju Deividu Velku. Po ilgos rimtos diskusijos buvo nutarta pateikti visuomenei tokį pareiškimą: ”Po konstruktyvios diskusijos su Žurnalistų etikos inspektore apie saviraiškos laisvės ribas, bendru sutarimu nusprendžiau: idant išvengti tolimesnių nesusipratimų ir spekuliacijų šiuo straipsnio pavadinimu (neatsižvelgiant į straipsnio kontekstą), traktuojamus kaip asmeninį žmogaus įžeidimą epitetus pašalinu iš teksto.”. Tuo ši byla 2013-01-07 Nr. S-10 laikytina išspręsta. 

Šį tekstą paskelbiau savo tinklaraštyje, FB ir dabar Lietuvos Žurnalistų Sąjungos tinklaraštyje. 

Ar  toks sprendimas traktuotinas kaip valstybės cenzūra žurnalisto saviraiškai? Atsakymas vienareikšmis – ne. Atvirkščiai, manau, kad šis sprendimas yra savalaikis. Per pastaruosius  dešimt mėnesių pastebėjau, kad sąmoningai yra bandoma sumenkinti mano straipsnio turinį piktybiškai brukant į veidą straipsnio pavadinimą, tuo siekiant nukreipti dėmesį nuo straipsnio esmės –  beribės žodžio laisvės idėjos kritika. Straipsnio turinys turėtų būti suprantamas kaip viešo viešo intereso ginimas. Tam mes ir esame žurnalistai.  Tikslas pasiektas. Todėl  pasikartosiu, kad siekdamas išvengti tolimesnių nesusipratimų ir spekuliacijų šiuo straipsnio pavadinimu (neatsižvelgiant į straipsnio kontekstą), traktuojamus kaip asmeninį žmogaus įžeidimą epitetus pašalinu iš teksto.