Nuomonių barometras

Vidmantė Jasukaitytė

NUORODA

Internetu iš Signatarų klubo gavau nuorodą :KARAS 2020 (https://youtu.be/SGK9CzsEWcw). Peržiūrėjau ir visiems siūlau tą padaryti. Prisipažinsiu, mane sukrėtė. Ne todėl, kad kalbama tiesa, kurią seniai suvokiau, bet todėl, kad tiek daug kartų girdėjau video medžiagoje demaskuojamų „trolių" trolinimus iš mūsų  piliečių lūpų, kuriuos jie perdavinėjo kaip savo nuosavą nuomonę apie valstybę, vadovavimą jai.  Tiesiog žmonės per ilgai gyveno  tokios suklastotos informacijos erdvėje, kur  blogis buvo didinamas, išpučiamas, o gėris  sumažinamas arba nutylimas. Ir nejučiomis buvo sutapatintos nuosavos mintys  su įpirštomis.

Pensininkė autobuse iš Palangos į Klaipėdą, taksi vairuotojas Vilniuje, net garsi žurnalistė vienoje iš populiarių laidų visiškai viešai užduoda klausimą nelabai aiškiam prelegentui, kuris akivaizdžiai nusistatęs prieš esamą tvarką: „... o, sakykite, ar daug žmonių taip mano, kaip jūs? (kad Europos sąjunga - gryna prapultis ir kad nepriklausoma Lietuva - žmonių nelaimė".

Ir pašnekovas atsako, jog daug, baisai daug, beveik kiekvienas. Ir žurnalistė patenkinta.

Atsimenu, žiūrėjau tą laidą, puikiai suprasdama, kad čia ir matau juodosios technologijos kraštelį, kada sumaniai, per paprasčiausius dalykus, vidutiniam intelektui peršama nuomonė, kad „prie ruso buvo geriau". Tada  pirmą kartą rimtai pagalvojau, kad cenzūra reikalinga. Dabar, pamačiusi video medžiagą kur informacija susiteminta, akivaizdžiai supratau, kaip smarkiai apnuodyta mūsų sąmonė, kad dvidešimt penkerius metus nesisaugojome pavojingiausio užkrato, nesiėmėme profilaktikos priemonių.

Kaip tai prasidėjo?

Pirmiausiai buvome įpratinti juoktis patys iš savęs. Nieko blogo, ar ne? Tačiau pamažu tai virto tyčiojimusi iš savęs. Po to tai galingai sutapo su tyčiojimusi iš valdžios, valstybės ir galiausiai - iš visko, kas lietuviška. Sunku beišgirsti  pasididžiavimo žodžius tuo, kad esi lietuvis, kad kalbi seniausia Europos kalba, kad priklausai senai proistorinei kultūrai, kur dar tebėra Pasaulio motinos moralės reliktų... Ir iš tiesų - sunku vargstančiam žmogui užgniaužti teisėtą kritiką korumpuotų biurokratų arba bukagalvių politikų  atžvilgiu. Taip su vandeniu išpilamas kūdikis. Kaip elgtis, kad patys netaptume pagalbininkais siekiantiems apriboti mūsų laisvę ar sugražinti neseniai buvusios didžiavalstybės sienas, o tuo pačiu išlaikyti demokratišką galimybę reikšti savo nuomonę? Ir iš viso, ar tai įmanoma šiuo metu,kada pasauliu ir jo resursais dalijamsi iš naujo, kada didžiosios valstybės mažų valstybių likimus naudoja savo tikslams ir žaidžia jomis kaip kortomis, kada kiršinamos religijos, skatinamis žmogžudiškos idėjos kaip šventos, kai teroristams parduodami ginklai, kai agresija vadinama nekalčiausia pagalba kenčiantiems tautiečiams, kai žūsta niekuo nekalti žmonės, o žudymo architektai naudojasi puikia apsauga.

Daug apie tai galvoju. Ką  gali padaryti paprastas, eilinis žmogus, kad bent aplinkui jį nepadaugėtų chaoso. Ne, to neužtenka. Reikia globaliai sręsti uždavinį, - ką gali padaryti eilinis žmogus, kad aplinkui jį daugėtų darnos ir harmonijos. Be „apačios" „viršus"  darnos nebetaneš. Darna ir harmonija skleidžiama ne kulkosvaidžiais ir kariniais lėktuvais. Turi atsirasti tam tikra Darnos psichologija, įsitvirtinti Darnos filosofija, ji turi atsirasti „apačioje", iškilti iš visuomenės kolektyvinės sąmonės gelmių, iš pasąmonės, iš atskirų individų, kurių pasąmonėje tebeglūdi asmeninio  ir giminės, genties, tautos išgyvenimo, išlikimo instinktai. Tokių dvasingų vadų neturime - materija pernelyg pavergė idealų pasaulį, o be idealų negali vystytis nei asmuo, nei valstybė, - bet koks augimas pirmiausiai gimsta idealų lygmenyje. Tačiau negalima teigti, kad  tautoje  ar valstybėje neturime asmenų, kurie  giliai ir blaiviai supranta, kad stovime ant bedugnės krašto, tačiau kurie neturi „passionarijaus"įgūdžių, neturi įgūdžių skelbti ir vesti. Bet jie gali tapti atnaujintos moralės vėliavomis.

Taigi manau, kas vis tik šiandien svarbiausia sukurti psichologinę atasvarą visokiems „trolinimams".  Tai ištikimybės laisvei ir Nepriklausomybei, meilės savo kraštui, gamtai, kalbai, kultūrai, papročiams visokeriopas skatinimas, deklaravimas ir skelbimas visomis galimomis harmoningomis formomis. Tai sąmoningas darbas mokyklose, ugdant universalias krikščioniškas vertybes, pagarba gyvybei ir gyvenimui. Sąmoningas pažvelgimas į savo artimą - visi esame broliai ne tik kaip žmonės, bet ir kaip savo valstybės piliečiai. Sąmoningas pabrėžtinumas to, kas mus visus jungia, o ne skiria.

Šiuo metu išlaikyti blaivų, nepriklausomą požiūrį į istoriją, jos raidą, sunkumus ir uždavinius - vienas svarbiausių uždavinių. Svarbu nepasiduoti primestai nuomonei, kuri įsliuogė į tave  neatpažįstamu būdu, ją sustabdyti, atskirti, suvokti jos ištakas. Galų gale, bet kokiai blogio kritikai galima priešpastatyti prieraišumą savo žemei, kraštui, aplinkai. Ne, tai nebus vaikiška, jei tai virs masiniu reiškiniu. Tai tik bus  didelio darbo pradžia, tobulinant savo moralę ir ugdant Dvasią. Ką daugiau mes, paprasti žmonės galime padaryti, jei  sąmonės valdymu užsiima ištisi universitetai, technologijos ištobulintos, prirašyta galybė didertacijų, kaip ir kokiomis dozėmis pateikti klastingą „informaciją", kad ji per atitinkamą laikotarpį apimtų tam tikro mentaliteto visuomenę. Kada internetas bet kokį  suklastotą niekalą pateikia kaip tikrą informaciją? Kada apmokami „troliai" pagal svetimas užduotis rašo komentarus ir patraukia apkvailintus žmones? O orientuojamasi, aišku, į skurdžiau gyvenančius, į patiriančius sunkumus piliečius, kurių yra daugiausia, kurie turi daugiausia problemų.

Mieli bičiuliai, ateina laikas, kai visi turime perkratyti savo problemas, padaryti savo troškimų ir siekių reviziją ir pažvelgti kur kas rimčiau nei pataria skrandis ar rūbų spinta. Jei negalima tų problemų išspręsti, - gal galima pasielgti taip, kad tai būtų nebe problemos, o dėmesio neverti dalykai? Būtų didelis smūgis toms „problemoms", jei didžioji dalis  dingtų akimirksniu ir pamatytume, kiek laisvės atsiranda mūsų dvasioje ir kiek erdvės  įgauna mūsų protas. Gal sąmoningai galime nebesiskųsti kiekviena smulkmena, o kuo daugiau džiaugtis ir suteikti džiaugsmo mūsų vaikams. Pažiūrėkite, - auginame juos nuolatinės depresijos, nepasitenkinimo, nevilties rūke. Bet nemirštame! Saulė pateka kas rytą... Tad gal įsileiskime daugiau šviesos į namus, širdis, sąmonę. Ir apsistokime prie tikrų problemų. Neprilipkime prie televizoriaus ekrano, kur transliuoja tik pasipiktinimą. Kodėl taip yra? Todėl, kad žmonėms to reikia. Jie jau išmokyti gyventi neapykantos energija. Agresijos energija tampa mūsų maistu ir mes ją iššaukiame patys. Pažvelkime - praeina neišnaudotas tėvo ir motinos laikas, - jis negrįžtantis, ir jei šiandien nepamylavai savo kūdikio, rytoj to nebekompensuosi. Praeina  tinkamai neišnaudotas  vaiko, paauglio laikas, - jei šiandien jis nepatyrė laimės ir meilės, o buvo paniekintas, rytoj to neatitaisysi, nes mokomasi tik vieną kartą gyvenime. Ir jei šios dienos pamoka buvo žiauri, žiaurumas jau įrašytas jo pasaulio pažinime.

Po lapkričio 13-os žiaurumo išpuolių Paryžiuje mes vėl tiražuojame siaubą ir pasąmoningai jo laukiame. Nelaukime. Nelaukime ir jo nebus. Tiražuokime taiką, apgyvendinkime taiką savyje. Taiką su savimi, su kaimynu, su gamta, augalų ir gyvūnų pasauliu. Tiražuokime  švelnumą, gailęstį ir atjautą. Tiražuokime grožį. Grožis išsprendžia visas problemas, - kur klęsti grožis, blogiui nebėra vietos. Kurkime jį sąmoningai, kaip lietuviai, kaip baltai, kaip savo valstybės piliečiai. Tikėkime tik gėriu, nes jis skirtas visiems, kas gyvena aplink mus. Mūsų daug. O sąmoningumo faktorius mūsų  mintis pagausins ir sustiprins.

Koncentruotis mūsų gyvenamoje vietoje ir sukurti valstybę mums padėjo prisirišimas prie mūsų senolių, prie protėvių, prie jų kapų. Ką mes darome priėmę vaiduoklių kultą - Helowyną su jo papročiais? Tai ne mūsų dvasinio pasaulio reliktai. Ką vaizduoja tos plikos pageltusios moliūgų galvos, - kokius demonus stengiamė išreikšti ir kodėl taip kvailai tarnaujame tamsybių pasauliui? Ką darome su savo pavardėmis, moterys? Rečiausią kalbos ypatumą, tarsi slaptą kodą, kada pavardė pasakydavo ne tik moters šeimyninę bet ir visuomeninę- turtinę padėtį  suprasdavai iš vienos pavardės, pakeitėmė pravardėmis. Sakykite, ar neatrodo, kad Tutkė vietuj Tutkuvienės, Balkė vietoj Balkuvienės, Zvonkė vietoj Zvonkuvienės, , Mitkė vietoj Mitkuvienės - ne tik atrodo, bet ir yra pravardės. Taip mokykloje  pravardžiuojasi vaikai...

Didelis iššūkis būtų šiandien nusimesti svetimus draiskalus ir išlyginti savo tikrą sielos ir tapatybės rūbą. Turime išmokti gyventi atvirame pasaulyje laisvi ir turtinti jį, o tą padaryti galime tik būdami stiprūs savo kultūros atstovai, aukštųjų, universaliųjų vertybių patrijotai, nes tik mūsų autentiškumas, kuris tebėra pripildytas  neišsenkančių galių, išlaikys ir mus ir bus naudingas kitiems. Turime būti labai stiprūs, o stiprūs galime būti tik būdami savimi. Kitaip mes  pasauliui nereikalingi. Gyvename tarp didelių valstybių, kurios itin rūpinasi savo galių išlaikymu ir išplėtimu, ir jei mes  prisitaikysime  susirinkdami atplaišas ir niekniekius, išnyksime besotės politikos gerklėse.

Kiekvienas žmogus, kiekvienas pilietis, kam brangi laisvė ir nepriklausomybė, turi  pradėti sąmoningai harmonizuoti save ir aplinką, turi iš naujo kurti Tėvynę, pirmiausiai ją kurdami savyje - dorą, teisingą ir švelnią. Kaip mūsų liaudies dainos, kur nėra tėvų, motinų, brolių ir mseserų, o yra tėveliai, motinėlės, broleliai ir sesužėlės. Kur net mylimos moterys vadinomos seselėmis...

Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.