Nuomonių barometras

Šiais laikais žurnalistikos studentai mokomi objektyviai informuoti visuomenę, laikytis profesinės etikos normų ir principų, dirbti sąžiningai ir kokybiškai. Tačiau, žvelgdami į dabartinę Lietuvos žiniasklaidos situaciją, pastebime, jog jai tenka susidurti su daugybe iššūkių. Kalbėti apie padorumą, profesinę etiką Lietuvoje labai keblu, nes vertybės žiniasklaidoje pasikeitusios. 

Besikeičiantis gyvenimo tempas pakeitė ir žurnalistų darbą: anksčiau jie galėjo ramiai apsižiūrėti nuotraukas, straipsnius, pasitikrinti visus faktus, o dabar etikos klausimams jie neturi laiko ir tai yra didžiausia problema, dėl kurios šiandien labai dažnai peržengiama privatumo riba, pateikiama nepatikrinta, netiksli informacija, jaučiamas šališkumas ir pan.

Daugelis žurnalistų suvokia ir tiesą, apie kurią garsiai nekalbama, t. y. kad žurnalistų profesinės vertybės ir gal net didžiosios dalies skaitytojų vertybės nesutampa. Bet kurioje visuomenėje labiausiai smerkiama spauda yra geriausiai perkama. Auditorija nuo seniausių laikų smalsiai žiūri pro rakto skylutę, mėgaujasi drama, skausmu, nors ir garsiai postringauja, kad žiniasklaida elgiasi neetiškai, pranešdama detales apie įžymaus asmens mirtį ar kitokią nelaimę. Tad turbūt vienintelis dalykas, kuris skiria aukšto profesionalumo žurnalistą nuo paprasto - tai tik charakteris ir asmens stiprybė skleisti tik tą informaciją ir tik tokiais būdais, kuriems pats pritari.

Tikras žurnalistas turėtų siekti tiesos visur ir visada ne vien todėl, jog baiminasi teisinės atsakomybės, bet pirmiausia todėl, kad toks šios profesijos tikslas. Žurnalistas turėtų išklausyti įvairių nuomonių, skirti faktus ir vertinimus, būti nešališkas, o ne vykdyti užsakovo valią, atlikti propagandininko vaidmenį. Visų situacijų įstatymais nesureguliuosi. Be to, pernelyg smulkmeniškas reglamentavimas gali virsti cenzūra. Todėl pakankamai plati sritis palikta savireguliacijai. O žiniasklaidoje dirbantys asmenys niekuo nesiskiria nuo visų kitų žmonių. Skirtingi žmonės, turi skirtingus įsitikinimus ir vertybes, tad ir atsakomybę už skleidžiamą informaciją ir savo reiškiamas mintis gali turėti tik tas, kuris yra išsiugdęs gerus moralinius ir pilietinius pagrindus. Šis ugdymas prasideda dar tėvų namuose, tęsiasi mokykloje, universitete ir toliau - per visą gyvenimą. Jeigu neturime išsiugdę asmeninės atsakomybės, įstatyminės sankcijos nėra pilnai pajėgios užkirsti kelią galimiems etiniams piktnaudžiavimams tiek žiniasklaidoje, tiek ir kitose gyvenimo srityse. Tad retas kuris žurnalistas šiandien gali prisipažinti, kad jeigu kažką įskaudino be reikalo, jam gėda, kad jam nereikia jokių viešų svarstymų, kad jausdamasis suklydęs galėtų atsiprašyti įžeisto ar įskaudinto žmogaus.

Dažnai, kas laikraštyje ar televizijos laidoje pakomentuota, būna tik netiesioginiai įkalčiai, kuriais remiantis negalima nieko nuteisti, tačiau jų pakanka sukelti visuomenės nerimą. Nerimo visada tuo daugiau, kuo daugiau vadovaujamės tarpiniais šaltiniais ir priemonėmis. Tikras profesionalus žurnalistas, turėdamas tvirtas vertybes, nekalbėtų ir neskleistų tokios informacijos, kuri gali būti ir netiesa. Juk kiekvienas parašytas straipsnis, pasakytas komentaras veikia žmonių, tiek apie kuriuos rašoma, kalbama, tiek tų, kurie skaito ar klauso, gyvenimus. Deja, kartais žurnalistai ir turėdami aukštas vertybes yra tarsi įspausti į kampą ir negali rašyti apie tai, apie ką nori. Dažnai norėdami įtikti vadovybei ir patenkinti smalsios, skandalų ir kraupių istorijų trokštančios auditorijos poreikius, žurnalistai sumina savo vertybes, pažeidžia žurnalisto etiką, yra verčiami spausdinti straipsnius išplėstus iš konteksto, nes pastarasis sumenkintų dramatizmą ir panaikintų vientisumą, kalba dažnai parenka specialiai emocijoms sukelti, o ne tikslumui išreikšti, dažnai spausdina straipsnius ir siekiant vienintelio tikslo - patenkinti užsakovus ar pritraukti naujus. Tad šiandien žurnalistų situacija nėra pavydėtina, nes dažnai tenka rinktis, ar išsaugoti savo vertybes ir būti principingu žmogumi, ar rašyti ir kalbėti tai, už ką daugiausiai moka.