Nuomonių barometras

Būti stipriam, tesėti duotą žodį, mylėti - sunkiausia. Net ir labai stengiantis ne visada pavyksta. Sakoma, lengviausia - plaukti pasroviui, kai ne pats bent makaluoji kojomis ir rankomis, o tave neša stipri laiko srovė ar apglėbusi, pagavusi triukšminga minia. Nesvarbu, kur neša. Lai neša... Lyg ir lengviausia tada, kai toks laikas, kaip motina, tave glosto, ramina, užliūliuoja. Ir kuo tave anksčiau tokia srovė, minia pagauna, vis mažiau lieka galimybių tapti savimi. Niekieno neblaškomam, nenešamam. Tu gyveni triukšme. Tu negirdi savęs, tik - kitus. Tarsi dainuoji dideliame chore - ar įmanoma jame atrasti savąjį „aš"? Tarsi daug garsų, gražu, skamba. Net išdidžiai. Tarsi daug džiugesio. O štai kažko tikro kaip ir nėra... Tikriausiai ir būti negali, nes tame chore, minioje tu paprasčiausiai ištirpsti. Toje minioje niekas tavęs nepasigenda. Esi kaip ir niekam nereikalingas. Nesavarankiškas. Ir ne kūrėjas. O juk žmogaus priedermė - būti kūrėju. Kuo anksčiau - tuo geriau. Juo nevėlu tapti net senatvėje. 

Ko vertas gyvenimas, jeigu visą laiką plaukei pasroviui? Jeigu andai net inkilo paukščiui savarankiškai nepadarei - nieko gero. Nuo seno pavasarį kelti inkilus į medį ar virš pastato - kaip ir šventas reikalas. Buvo, yra ir tikriausiai bus. Man nieko nėra gražiau, nei stebėti į žemę ateinančias naujas gyvybes. Veikiausiai ir tu jauti tokią palaimą. Įsiminė vienos mokytojos iš pa Utenas pasakojimas apie vaikų savarankiškai padarytą suolelį miestelio autobusų stotyje. Gal savaitę meistravo, nes trūko įgūdžių. Klausiausi mokytojos pasakojimo - jos akyse pamačiau spinduliuojančias vaikų akutes... Šie vaikai, sakė ji, nelaužys suoliuko, nes jį savo rankomis padarė. Kas svarbiausia - mokytoja jiems nestovėjo už nugaros, nekomandavo, tik ateidavo pasižiūrėti, kaip vaikams sekasi mokytis meistrauti, tapti savimi. 

Atrodo, vieną dieną visi keliai veda į Romą. Baigėsi inertiškas gyvenimas - reguliuotas, styguotas, pudruotas. Pagaliau įkvėpta gaivaus laiko. Pirmąkart kitaip kvepiančio, skambančio. Tai ne egzistencialistų laikas, kaip viena neišvengiamiausių žmogiškosios būties sąlygų. Veju šalin apokaliptines nuojautas. Laikas negąsdina, jis nėra griaunanti jėga. Lietuviškasis pasaulis yra skambantis, kvepiantis, nors ir yra daug likusių griuvėsių, užsistovėjusio dvokiančio pelkės vandens...

Kartais laikas vienus išvaduoja iš inertiško gyvenimo. Virimas savo sultyse - taip pat lėtas, bet negailestingas tirpsmas arba klaidžiojimas, kad ir baltame, gražiame, bet šaltame rūke. Iki tol atrodė, gyveni, bet iš tikrųjų - egzistuoji. Šalia tamsios nakties. Sapnuoji tuščią sapną, nors minia skanduoja, kad gražu, kilnu, neva didžiulę vertybę turi... Bet, pasirodo, visa tai - tik miražas, saldi apgaulė. Šansas kaip dulkei išnykti. Nepalikti jokio pėdsako net savo giminėje. Ypač dideliame mieste. Nūnai - net kaime. Parvažiuoju iš sostinės į gimtąjį sodžių. O ten buvusiame dideliame kaime telikusios kelios sodybos. Kasmet kalnelis nuošaliau sodybų pasipildo naujais kauburėliais. Kalnelis tik gausėja... Dar, atrodo, nemažai krutančių tame sodžiuje, bet jau vienas kitas prisimena, kas čia gyveno, mylėjo, gausiai dauginosi, pykosi dėl vištos, peršokusios kaimyno tvorą... Daugelio tame sodžiuje nei vardų, nei pavardžių neliko. Sako, nepaliko jokio pėdsako gyvenime. Galvoju, gal todėl, kad nieko įsimintino nepastatė, nesukūrė. Gal ir jie plaukė pasroviui. Tai kas, kad skambiai (dažniausiai - girti) dainavo... Tegul ir patriotines dainas... Laikas beveik viską nušlavė. Šiuo atveju galima sutikti su egzistencialistais - išnyko kaip dūmas... Tarsi nieko ir nebuvo nei tame sodžiuje, nei dideliame mieste. Gal sunkiausia - provincijos miesteliūkštyje. Regis, visi vienas kitą pažįsta. Veikiau - iš išorės. Regiu ne vieną provincijos miestą, kuriame nėra Gabrieliaus Garsijos Markeso Izabelės, netrukdomai žiūrinčios į lietų Makonde. Tokiame miesteliūkštyje veikiau žiūri, visus prižiūri, klausosi kunigaikštis su savo svita. Stebi kone kiekvieną. Baiminasi, kad kuris tūlas tautietis neužgiedotų iš savo varpinės kitaip... Kaip būti savimi? Prisiminiau pokalbį vienoje laikraščio redakcijoje su krašto korespondente. Sakiau, girdėjau, ten jūsų miesteliūkštyje visokie negražūs dzyvai reiškiasi. Kodėl apie tai nerašai? Moteris po ilgokos pauzės kaip draugui nuoširdžiai prisipažino - bijau. Parašysiu kritiškai, mokykloje gerai besimokantys mano vaikai staiga ims gauti blogus pažymius... Kažkas, galvoju, turėtų stipriai supurtyti tokį miesteliūkštį. Netikiu, kad visi čia leidžia tik laiką, nenori būti savimi? 

Šviesesnių nuotaikų lydimas einu sostinės Bernardinų gatve. Kiek ja kartų eita. Ne vieną šimtą metų. Kelintąsyk girdžiu kanopų dundesį. Atrodo, tylų vakarą po kojomis kilnojasi gruntas - tarsi bando kilti jame ištirpę miestelėnų kūnai. Nekalba. Bet jaučiu, kad jie irgi šalia. Jų siela kaip šiurenantis lengvas vėjelis prasiskverbia pro čerpėtus namų stogus ir švelniai priglunda prie mano veido. Chore ar minioje tokio dvelksmo nepajustum. Nepajustum ir kunigaikščio miesteliūkštyje. 

Kalbuosi su tavimi, nematomas broli, bet, jaučiu, esi arti manęs. Glaudžiu prie savęs ir sesę - vasarą. Tarytum Tėvynę. Žodis tampa kūnu. Keliauju su tavimi į Romą... Kelias - tolimas. 

Tame kelyje šiame epochos slegiančiame triukšme vis sunkiau ne tik tapti, bet ir būti savimi. Išlikti.