Nuomonių barometras

Lietuvoje turbūt ne vieną dešimtmetį vyksta niekaip nesibaigiančios reformos, kurios absoliučiai neturi jokios pridėtinės vertės, kokybės, mokslo efektyvumo analizių.

Kiek turėjome vyriausybių, ministrų, kiekvienas „tempdavo paklodę į savo pusę" ir panašu, kad ši ydinga praktika tęsis iki amžinybės. Globalizmas jau dominuoja nuo šaldytuvo iki lygintuvo. Blogiausia yra tai, kad grynai iš neturėjimo ką veikti mūsų tautos išrinktieji susigalvoja visokiausių užgaidų, pseudoprojektų, neturėdami net menkiausio noro pasitarti su visuomene, mokslininkais ekspertais visiškai negalvodami apie pasekmes. Demokratinėse šalyse diskusijos, nuomonių įvairovė, kompromiso paieškos yra privalomos vertybės ir teisinės procedūros. Deja Lietuvoje po 2020 metų Seimo rinkimų liberalios ideologijos atstovai pradėjo vykdyti „pokiliminių" sprendimų ir nutarčių įstatymus, kurie stipriai suskaidė mokslo bendruomenę, įaudrino paprastus žmones.

Vienu iš jų pasikėsinta į gimtąją kalbą ir rašmenis.

Po Nepriklausomybės atkūrimo nuolatos skambėjo gražūs pažadai dėl tautinės mokyklos koncepcijos, kalbos išsaugojimo, vykdavo ekspedicijos rinkti tarmes, patarles, priežodžius, padavimus ir t. t. Nepagailėta pinigų išleisti didžiausios apimties žodynus, enciklopedijas.

Tačiau staiga viskas akimirksniu pasikeitė. Vyriausybės nebesugebėdamos racionaliai paskirstyti biudžeto, pradėjo taškyti pinigus kur papuola. Prisidengiant siaubingos emigracijos skaičiais (tai kam tada iš televizijos ekranų įžūliai meluojama dėl ekonomikos atsigavimo, lyderystės Europoje?) pradėtas taupymo vajus kultūros, mokslo, švietimo sąskaita. Ne bereikalingoms komandiruotėms po egzotiškus žemynus, kanceliarinėms priemonėms, o kalbos tvarkymų skyrių likvidavimu provincijoje, periodinių leidinių išnykimu iš spaudos kioskų, leidybos sustabdymu ir t. t.

Kur dabar kalbos valandėlės LRT televizijose? Visada garsėjome iškiliais, pasaulyje žinomais kalbininkais kaip Jonas Jablonskis, Aldonas Pupkis, Juozas Pikčilingis, Arnoldas Piročkinas, lyg ir žinojome kaip, kada, kodėl reikia taip rašyti, padėti kablelį, daugtaškį.

Dabar mes jau tapome pilkesni už žemės grumstus. Į paraštes išmetama Valstybinė lietuvių kalbos komisija su Audriu Antanaičiu priešakyje, nes toks yra Laisvės partijos įnoris ir pageidavimas.

Vilniaus universiteto buvęs rektorius Artūras Žukauskas šiltai sėdėjęs Senato tarybos posėdžių krėsle lyg ir neprieštaravo lituanistikos instituto veiklai. Tik nespėjo apšilti kojas Seime - nebereikia jokio instituto, filologų, auginkime beraščių naują kartą. Net nesiteikiama užsakinėti sociologinių apklausų. Visiškai sunaikinus švietimo sistemą belieka krautis lagaminus alinančiam darbui į užsienio žuvies fabrikus, arba likti čia murkdytis privataus kapitalo užgrobtuose sektoriuose ir maldauti bet kokio darbelio.

Jau ir taip šokiruoja, kokį leksikoną vartoja moksleiviai, kokius beverčius kūrinius nagrinėja per literatūros pamokas, užuot atidavę pagarbą Daukšai, Sirvydui, Būgai.

2021 metais Audrys Antanaitis su Valstybine lietuvių kalbos komisija aiškiai išdėstė Konstituciniam Teismui nuostatas, kad vardai, pavardės lotyniškais rašmenimis su w, x, q išimties tvarka gali būti leistos naudoti tik užsieniečių šeimoms, sutuoktiniams čia gyvenantiems, priėmusiems lietuvišką pilietybę.

Vis tiek strimgalviais siekiama įvesti chaosą, sumaištį, kurio jau apstu kiekviename žingsnyje.

Akys raibsta nuo angliškų užrašų ant parduotuvių vitrinų iškabų net Kauno senamiestyje, kuris tarpukaryje buvo mūsų kultūros, mokslo šventovė. Ar galima be žodyno sena moterėlė suvokti ką reiškia „exit", „office day", „management", „library" ir t. t.?

Tai jeigu lietuviai taip vertina užsieniečius, jų kalbą būtų įdomu kur nors Londono gatvėse išvysti pavadinimus ant knygynų, kepyklų, kavinių: „Rūta", „Rasa", „Gabija". Aš įsitikinęs, kad to nėra, nebent Airijoje, Urugvajuje, Venesueloje, Čikagoje, kur išlikusios lietuvių veiklios bendruomenės. Dabar poetą Justiną Marcinkevičių kelianti iš numirusių rašytojėlė Kristina Sabaliauskaitė taip pat rašo knygų pavadinimus jau lotynų kalba. Mano žiniomis, ji nėra ugdymo įstaigose įvesta kaip privaloma. Tik senajame Vilniaus universitete jos mokosi būsimi humanitarai, medikai, teologai, bet ne uolūs skaitytojai?

O kas be pačių mokslininkų, kalbininkų, etninių vietovių senolių moka, žemaitiškai, dzūkiškai?

Ir straipsnio pabaigai. Gal valdantieji sveikintų iniciatyvą Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus veikalus spausdinti, cituoti originalia kalba? Pasuktų galvą Aušrinė Armonaitė ir kiti uolūs lietuvybės išsižadėtojai, ką reiškia žodžiai „tėvainė", „karė", „liuosybė", „neprigulmybė", „Rymo katalikas". Taip buvo rašomi tarpukario istorijos vadovėliai, tokia praktika naudojama Čekijoje, Slovakijoje. Tik kaip mes matome, politikams neegzistuoja galimybė kviestis kolegas iš užsienio pasitarti, išklausyti jų rekomendacijas. Mūsų likimo viešpačiams svetimas balsas yra šauksmas tyruose...

Mano studijų metu 1993-1997 metais lituanistikos fakultetas Vilniaus Pedagoginiame universitete buvo prestižo ir itin sunkaus mokymo proceso juridinė įstaiga. Dabar humanitarų nustebintų sprendimas apskritai istoriją, literatūrą nupiginti iki fakultatyvo, pasirenkamojo dalyko būrelio.

Užtenka peržiūrėti ką siūlo ir kokiais tempais plečiasi privačių korepetitorių verslai, kad nemokėtum padaryti išvados, jog „tikros linksmybės" dar priešakyje.

 

Iš "XXI amžius"