Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją svarbiausias asmuo šalyje yra jos Prezidentas, o po jo antrasis asmuo šalyje yra Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas. Trečias yra premjeras, kitaip tariant Ministras pirmininkas. Gyventojai net neabejoja, kad šiems asmenims būdinga lietuviška pajauta, lietuvių kalbos mokėjimas, jos nepaviršutiniškas supratimas, nes jie, lyg ir savaime suprantama, tokie turi būti. Turi...
Sakysime, Prezidento veikla kelia abejonių dėl jo lietuviškos pajautos. Net Vilniaus širdyje prie Gedimino kalno, kai jo galėjo klausytis visa Lietuva, jis nekalbėjo lietuviškai. Tokių atvejų, kai ignoruojama valstybinė kalba Lietuvai svarbiuose renginiuose, yra užtektinai. Gal Prezidentas nori pasirodyti, kad jau išmoko angliškai. Ką gi, ne jis vienas moka angliškai. O gal tai savaip suprantama atsakomybė, bet eiliniam piliečiui atrodo, kad atsakomybės stokojama.
Kaip pagarsinta šalies žiniasklaidoje Seimo pirmininkė (ji ne lietuvė, tad ir neturi tautinės pajautos) savo kalbą irgi išrėžia angliškai! Gal, sakau, antrasis šalies žmogus negali nesekti pirmuoju. Išeina, kad jie negerbia valstybinės lietuvių kalbos, nei lietuvių valstybės. Todėl nestebina Seimo priimti ir Prezidento nevetuoti įstatymai dėl mūsų abėcėlei svetimų raidžių pasitelkimo, moteriškų pavardžių ir vietovių pavadinimų išdarkymų. O vadovauti lietuvių valstybei nesivaržo!
Ir trečias valstybės žmogus žinomas savo palankumu ne lietuviškoms vertybėms. Apie kai kuriuos kitus asmenis ar partijas su abejotinos reputacijos žmonių grupėmis geriau nekalbėti. Užtenka to, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas iškėlė kai kurių grupių interesus aukščiau titulinės nacijos, kitaip tariant, aukščiau lietuvių. Juo seka kitos šalies institucijos.
Štai Vilniaus rajono savivaldybė nesutiko su teisėtu Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos specialistų reikalavimu nepažeisti valstybinę kalbą šalyje reglamentuojančių įstatymų ir kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją, kuri nutarė, kad Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos reikalavimas esąs neteisėtas. Komisija su nepatenkintaisiais sutiko, nes savo nutarimą grindė ne Lietuvos įstatymais, o emocijomis bei literatūrine ekvilibristika.
Ne pirmą kartą Valstybinės lietuvių kalbos specialistams sunku pasiekti, kad šalyje būtų gyvenama pagal Lietuvos respublikos įstatymus, o ne pagal kai kurių gyventojų norus. Tačiau kai kurie atsakingi valdininkai, net ministrai, tarsi atsiliepdami į svarbiausių asmenų, pavadinkime, keistus klaidžiojimus, demonstruoja neturintys nei intelektinio, nei moralinio supratimo apie valstybinę lietuvių kalbą, kalbos kultūrą bei Lietuvos valstybės interesus.
Nemielas kai kam lietuviškas žodis. Žodžiai yra suvokimo įrankiai, juos būtina gerai suprasti, kad suvoktume esmę ką mums ar ką mes norime pasakyti. Mūsų tėvai ir seneliai dar prisimena kaip ši žemė, laikinai okupuota, laukė žodžio gal prarasto, gal užmiršto ir negailestingai išgujamo iš lietuvių lūpų. Buvo laikotarpis kai šiaurės rytų lietuviai ir ne tik jie, šnabždėjo lietuviškus vardus, nebemokėdami taisyklingai jų ištarti.
Skaitant spaudą, ypač klausantis bendrinės lietuvių kalbos per žiniasklaidą, atrodo, vėl artėjame prie kalbos kataklizmo. Juolab, kad aplinkui nemažai antilietuviškų pagundų, ir tokių, kurios lietuvių kalbos priešininkų gerai apmokamos, galbūt todėl, kad kalbos naikinimas yra viena iš tautos naikinimo formų.
Apie lietuvių kalbą užplūdusius svetimžodžius nemažai rašyta. Kalbininkų yra sudarytas žodynas, kokių svetimžodžių nevartoti, duoti lietuviški atitikmenys, tačiau ar dėl menko išsilavinimo, ar kitokių priežasčių, metų metais LRT Sveikinimų koncertuose vedėja Regina proteguoja svetimžodžius anūkus, proanūkus ir net proproanūkus, taip ir po šiai dienai neatsisako kalbos teršimo svetimžodžiais ir kalbos griovimo. Tiesiog, atrodo, iš paskutiniųjų gelbsti slavizmus. Iš kurgi tas antilietuviškas kalbinis užsispyrimas?
Ypatingą dėmesį skiriame žiniasklaidai todėl, nes ji turi plačiausią auditoriją ir daro didžiausią neigiamą poveikį lietuvių kalba kalbantiems asmenims. Prisimenu kaip rekomenduodavome kitakalbiams studentams, kad geriau išmoktų lietuvių kalbą, klausytis radijo, žiūrėti ir klausytis sporto reportažų. Ir ką gi? Turėjo kritiškai vertinti, ką girdi. ir šiais laikais mažai kas pasikeitė. Nebeminėsime daugybės spaudoje nurodytų sporto komentatorių kalbos klaidų ir to, kad nemoka teisingai pranešti krepšinio, futbolo, rankinio rungtynių rezultatų. Dabar čia lyg ir naujesnės nesąmonės: suvalgo graiką, gerai, kad tik vieną, anksčiau visą ispanų komandą išžudė; pervažinėja komandos stuburą; baiginėjas, užsibaiginėja skirtas laikas; neišvenginėja rotacijų, klaidų; pasitikinėja, užvedinėja žiūrovus, perjunginėja bėgius, didina apsukas žaidėjams ir, galiausiai, iš alkūnės trenkia į galvą! Tai jau tikrai: iš liežuvio trenkia į vieną vietą. Aukštaitis pasakytų - na ir nusiraira. Pritaikant komentatorių terminologiją - nusirairinėja.
Sakoma, švari galva - švari kalba. Tai kokio mėšlo prikrėsta į kalbos šiukšlintojų galvas? Ar neatrodo, kad jie nejaučia jokios atsakomybės, tauškia bet ką. Kad tik eteris būtų užpildytas. Savo laiku O, Balzakas gaudavo leidėjų užmokestį, honorarą už parašytas eilutes. Daugiau eilučių, daugiau pinigų! Gal panašiai yra su mūsų sporto žurnalistais, komentuojančiais rungtynes. Suprantama, ne su visais. Nebe visiems būdingas neatsakingumas ir apsileidimas.
.jpg){kind=logo}
.jpg)
Komentarai (10)