Nuomonių barometras

Dar gilinant žinias aspirantūroje Vilniaus universitete teko girdėti Sarbonos universiteto (Paryžius, Prancūzija) atstovo pasakojimą, kaip prancūzai brangina ir saugo savo kalbą nuo kitų kalbų įtakos, nuo svetimžodžių, pavyzdžiui, vis didėjančios anglų kalbos įtakos. Gina visais įmanomais būdais ir pirmiausia - įstatymais. Netgi jei tekste naudojamas svetimos kalbos žodis, skliausteliuose duodamas jo vertimas, paaiškinimas prancūziškai) ir t. t. Bet labiausiai įsiminė kitkas: prelegento pasididžiavimas ir pagarba valstybinei prancūzų kalbai. Anot prelegento valstybinės kalbos išsaugojimas yra visų šalies gyventojų garbės reikalas ir viena iš svarbiausių pareigų, pavyzdžiui, kaip šalies gynimas.

Praėjus kuriam laikui šalies spaudoje teko skaityti, kad lietuvių kalbai jokie intervenciniai ar kitokie pavojai negresia, be reikalo įžiūrima pavojai ten, kur jų iš tikrųjų nėra. Štai šitaip! Net esančios išimtys dokumentuose nevertintinos kaip pavojingos bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui ar nederančių su lietuvių kalbos tradicija. Ar neatrodo, kad teisėjai, Seimo nariai kvieste kviečia nekreipti dėmesio į valstybinę kalbą ir įgaliotuosius ja rūpintis?!

Dar viena publikacija, berods, Lietuvos studentės, gyvenančios Italijoje, tiesiog šokiravo: lietuvių kalba esanti tokia skurdi, neįdomi, kad ja nusakyti išreikštus subtilius jausmus neįmanoma ir rašantis yra priverstas naudotis kitų kalbų, pavyzdžiui, turtingos italų kalbos, žodžiais.

Ir taip kalbama apie vieną gražiausių ir turtingiausių iš išlikusių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kuri studijuojama stambiausiuose pasaulio universitetuose. Gyvenant Čikagoje (JAV) teko patirti studentų domėjimąsi lietuvių kalba, kaip viena seniausių bei artima sanskritui, kuria parašytos šventosios indų Vedos, kalba.

Ne tik kalbininkai yra pastebėję, kad mūsų valstybė tai lietuvių tautos namai. Ir kalba yra viena svarbiausių jos savasčių į kurią daug kas iš žiniasklaidoje minimo Lietuvai priešiško pasaulio kėsinasi, galbūt, pavyzdžiui, mūsų šalies gyventojai Viktorija, Aušrinė, Artūras, Regina, Rokas bei įvairūs kiti jų bendraminčiai, visuomenės veikėjai, gal korumpuoti politikai, gal abejotinos reputacijos asmenys piktavališkai pasisavinę masinės informacijos priemonių mikrofonus, nesusipratėliai, kaip kai kurie Seimo nariai, norintys subtiliai priversti Lietuvos gyventojus palaipsniui atsisakyti gimtosios kalbos ir t. t. Ir jeigu tauta, pirmiausia, rinkėjai, nepabus iš letargo, bus abejinga rinkimams, lauks valstybei ir tautai pražūtingos pasekmės.

Suprantama, kitų kalbų įtakos neišvengia ir lietuvių kalba. Kitos kalbos gali praplėsti gimtosios kalbos - šio gyvojo reiškinio sąvokų erdvę, bet reikia protingai žiūrėti į kalbos raidą ir suprasti pasitaikančią žiaurią realybę. Tačiau kaip rodo gyvenimas, ne visiems tai suprantama, pavyzdžiui, Lietuvos Konstituciniam Teismui, kuris nusprendė, kad reikia Lietuvoje atskirų žmonių grupių teises iškelti aukščiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Kalbininkai pabrėžia, kad, trumpiau tariant, šiandienai galima perfrazuoti lotynų posakį, pabrėžiantį kitų asmenų tarpusavio santykį: kas leidžiama lenkams, neleidžiama lietuviams. Pakartosiu, taip nusprendė ne kitos šalies, o Lietuvoje Lietuvos Konstitucinis Teismas.

Yra šalių kur nėra jokių konstitucinių teismų ir šalys tvarkosi ne blogiau už mus. Natūraliai kyla klausimas - ar Lietuvai reikalingas Konstitucinis Teismas?