Nuomonių barometras

„Jei įsiteisės šis sprendimas, labai tikėtina, kad netrukus visoje Lietuvos žiniasklaidoje pamatysite štai tokius straipsnius: 10 milijonų eurų pirkimą laimėjo įmonė, kurios savininkas yra asmuo X, kuris yra giminystės ryšiais susijęs su politiku Y", - pernai lapkritį po to, kai pirmos instancijos teisme pralaimėjome ginčą su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba dėl atskleistų giminystės ryšių viešuosiuose Klaipėdos savivaldybės valdomos UAB „Gatvių apšvietimas" pirkimuose, rašė kolegė Birutė Davidonytė.

Sveiki atvykę į naują realybę - trečiadienį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) kolegija, kurią sudarė teisėjai Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas ir Dalia Višinskienė, neskundžiamu sprendimu patvirtino, kad atskleisdami faktą, jog buvusios „Gatvių apšvietimo" vyr. finansininkės sūnaus valdoma įmonė buvo tapusi dažniausiu konkursų laimėtoju, padarėme pažeidimą, nes tai laikoma pertekline informacija, kurios visuomenei nevalia žinoti.

„Publikacijos tikslas, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo būti pasiektas ir neatskleidus trečiojo suinteresuoto asmens duomenų", - pakartojo ir šis teismas.

Negaliu pasakyti, kad gerbiu tokį teismo sprendimą, suformulavusį naują praktiką, kuria privalės vadovautis visa šalies žiniasklaida, nes galutinis viešųjų pirkimų naudos gavėjas nuo šiol visada galės pasislėpti po teismo teiginiu, jog „viešuosiuose pirkimuose, apie kuriuos buvo kalbama publikacijoje, dalyvavo privatus juridinis asmuo, kurio akcininkas yra A. V., o ne pats A. V.".

Tačiau gyvename teisinėje valstybėje ir gerbdamas būtent ją, vadovausiuosi šiuo sprendimu.

Viktoras Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės" rašė, kad žemėje tėra dvi ir tik dvi žmonių „rasės": padorių žmonių „rasė" ir - nepadorių.

„Visur išplitusios abi tos „rasės", jos prasiskverbia į kiekvieną grupę; nė vienos grupės nesudaro vien tik padorūs ar vien tik nepadorūs žmonės, šia prasme nė viena grupė nėra „rasiškai gryna", - rašė koncentracijos stovyklų siaubą išgyvenęs pasaulinio garso mąstytojas, humanistas.

Deja, bet nepadoriems žmonėms tokia teisiniu precedentu tapusi teismo nutartis, manau, atveria didžiules galimybes veikti ir supančioti bet kurį Lietuvos žurnalistą.

Užsibaigus teismo procesui jau tapo aiškios ir visos išlaidos - laisvo žodžio gynimas mums kainavo beveik 4 400 eurų. Toks pastaruoju metu būdavo vieno mėnesio „Atviros Klaipėdos" biudžetas. Suma skaudi, bet ne pinigai šioje istorijoje svarbiausia.

Pernai lapkritį pirmos instancijos teisme retoriškai klausiau, ar taip iškastruota žiniasklaida galėtų „užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą" (citata iš Konstitucinio Teismo sprendimo) ir kurti demokratiją bei padėti ją išsaugoti? Vėliau, rašydamas skaitytojams, dėsčiau, kad nesant tokių galimybių nematau ir „Atviros Klaipėdos" prasmės.

Duotas žodis man yra svarbiau už bet kokią rašytinę sutartį, todėl šiandien konstatuoju - dabartinė „Atvira Klaipėda" mirė.

Prisipažinsiu, jau senokai morališkai kankinausi dėl to, jog supratau, kad tokios „Atviros Klaipėdos" nereikia daugumai jos skaitytojų. Gal ir reikia, bet nemokamai, neprisidedant prie jos gyvavimo savo euru. Tačiau vien tik už laikus po straipsniais, gerus žodžius, kaip kad „šaunuoliai", „puikiai dirbat" ir panašiai, serverio neišlaikysi, kuro degalinėje neįsipilsi, telefono ar interneto sąskaitos neapmokėsi ir galiausiai jų į šaldytuvą nepasidėsi, jais neapsirengsi, šeimos poreikių nepatenkinsi.

Visus tuos ketverius metus (spalio 17-ąją „Atvirai Klaipėdai" sukaks 4-eri) mes savo misiją iš esmės vykdėme tik laisvam žodžiui neabejingo verslo paramos dėka, prisidurdami iš kultūrinių projektų. Skaitytojai, kurie palaikydavo mus ne vien gerais žodžiais, bet ir finansiškai, kas mėnesį skirdavo 200-300 eurų paramos. Jei kas pervesdavo didesnę sumą, buvo lyg ir atvejų, kai tokia parama siekdavo apie 500 eurų.

Stabilus išliko ir deklaracijomis skyrusiųjų savo jau sumokėtą gyventojų pajamų mokestį (GPM) skaičius, tad ir šį lapkritį, kai Mokesčių inspekcija perves tokią paramą, stebuklo, kad smarkiai išaugs jų gretos, nebesitikiu.

Esu labai dėkingas visiems iki šiol rėmusiems „Atvirą Klaipėdą" - be Jūsų man nebūtų pavykę įgyvendinti šios savo svajonės. Kartu manau, kad per tą laiką su negausia komanda padarėme labai daug. Galiu ramia širdimi pasakyti, kad atidirbome Jums su kaupu - labai dažnai būdavome ir greičiausi, ir vieninteliai paskelbę kai kurias žinias.

Nesikeičiant tokiai finansinei tendencijai pavargau. Pavargau rašyti kasdienius straipsnius ir tuo pačiu dar spėti parengti pačiam labai mielas, bet itin laikui imlias istorines publikacijas, įkelti į portalą pranešimus spaudai, rengti projektus, rašyti ataskaitas, ieškoti paramos. Pavargo ir mano šeima.

Viltingai laukiau LVAT sprendimo. Tikėjausi, kad jis bus palankus laisvam žodžiui ir įpūs motyvacijos sukti naujų metų ratą ieškant paramos. Deja...

Tikrai nesiruošiu rašyti straipsnių, kad „pirkimą laimėjo įmonė, kurios savininkas yra asmuo X, kuris yra giminystės ryšiais susijęs su politiku Y". Tad „Atvira Klaipėda" nebegali likti tokia, kokia buvo iki šiol.

Kas toliau? Iki metų galo dar dirbsime panašiu ritmu, kaip ir iki šiol, nes, kaip jau ir minėjau, lapkritį turi pasiekti GPM parama, kuri paprastai sudaro mėnesinį mūsų biudžetą, ir mes už ją atidirbsime bei viešai atsiskaitysime, kaip ir kiekvieną mėnesį iki šiol.

O po to išliksime atvira tribūna, kuria galės naudotis visi, norintys paskelbti savo naujienas. Taip pat tikiuosi, kad galėsime palepinti istorijos mėgėjus jiems skirtomis publikacijomis.

Pats nesiruošiu visiškai atsisakyti žurnalisto plunksnos ir pasistengsiu kartas nuo karto dar iškapstyti kokią naujieną ir pasidalinti ja, tačiau pažadėti, kad „Atvira Klaipėda" išliks tokia pat greita, spygliuota ir išsami - nebegaliu.